Tag: Aplinkos apsauga

  • Azijinis geltonkojis širšė aptiktas Lenkijoje: mokslininkai įspėja dėl grėsmės bitėms Europoje

    Lenkijoje, netoli Krokuvos, šį rudenį aptiktas ir sunaikintas pirmasis azijinio geltonkojo širšės lizdas. Ši invazinė rūšis laikoma viena pavojingiausių medunešėms bitėms, nes aktyviai jas medžioja ir gali silpninti vietines bičių šeimas.

    Operacija buvo vykdoma suderinus su regiono aplinkosaugos institucijomis, o ieškant lizdo dalyvavo ir gelbėtojai. Lizdas buvo sunaikintas tuomet, kai vabzdžiai sugrįžo nakvynei, o vėliau perduotas mokslininkams tyrimams.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno lizdo sunaikinimas nebūtinai reiškia, jog grėsmė išnyko. Dalis jaunų motinėlių iki tol galėjo palikti koloniją ir ieškoti vietų žiemoti, todėl pavasarį tame pačiame regione gali atsirasti kelios dešimtys naujų lizdų.

    Azijinis geltonkojis širšė Europoje vertinamas kaip ypač pavojingas apdulkintojams, nes gali sistemingai medžioti bites prie avilių ir mažinti jų aktyvumą. Tai svarbu ne tik bitininkystei, bet ir žemės ūkiui, nes apdulkinimas tiesiogiai siejasi su derliaus stabilumu.

    Mokslininkai akcentuoja ankstyvo aptikimo svarbą: kuo greičiau randami ir šalinami lizdai, tuo didesnė tikimybė pristabdyti rūšies plitimą. Vasarą lizdai dažniau pastebimi medžių viršūnėse, todėl šiltuoju sezonu stebėsena tampa ypač reikšminga.

    Rūšį galima atskirti pagal būdingą spalvinimą: didžioji dalis krūtinės ir pilvelio yra tamsi, o pilvelio galas geltonai oranžinis. Ant kūno matoma geltonai oranžinė juosta, o tarp akių išryškėja oranžinis segmentas.

    Dar vienas požymis yra kojos: paskutiniai trys kiekvienos kojos segmentai būna ryškiai geltoni. Tyrimams surinkti individai, kaip nurodo specialistai, siekia maždaug 2,5 centimetro ilgį.

    Ekspertai ragina nesiimti savarankiško naikinimo, nes širšės gali būti agresyvios, o netinkami chemikalai sukelia papildomą riziką žmonėms ir aplinkai. Tokiais atvejais rekomenduojama fiksuoti vietą, jei įmanoma, nufotografuoti iš saugaus atstumo ir kreiptis į atsakingas tarnybas.

    Bitininkams patariama pavasarį ir vasarą ypač stebėti teritorijas aplink bitynus, nes širšės dažnai medžioja būtent prie avilių. Ankstyvas pranešimas gali padėti greičiau identifikuoti židinį ir sumažinti plitimo tikimybę.

  • Padangas metate miške? Viena klaida gali kainuoti iki 6 000 eurų ir dar daugiau

    Artėjant žieminių padangų sezonui Valstybinių miškų urėdija primena, kad senos padangos neturi atsidurti miškuose. Nors teisėtų priduoti būdų yra ne vienas, kasmet miškininkai vis dar surenka dešimtis ir šimtus tonų nelegaliai išmestų padangų.

    Urėdijos duomenimis, 2025 metais miškuose surinkta daugiau kaip 160 tonų padangų, 2024 metais jų buvo daugiau nei 192 tonos, o 2023 metais – daugiau nei 212 tonų. Vien per šiuos metus iš miškų jau išvežta daugiau nei 99 tonos, tad problema išlieka, nors bendras kiekis po truputį mažėja.

    Kodėl padangos miške pavojingos?

    Padangos suyra labai lėtai, todėl ilgai teršia aplinką ir darko kraštovaizdį. Irimo metu į dirvožemį ir gruntinius vandenis gali patekti teršalai, o smulkios dalelės ilgainiui prisideda prie mikroplastikų taršos, kuri tampa vis aktualesne aplinkosaugos tema Europoje.

    Ypač didelė rizika kyla gaisro atveju, nes degančias padangas sunku užgesinti. Degimo metu susidaro tiršti dūmai ir pavojingi junginiai, o užterštas gesinimo vanduo gali patekti į dirvožemį ir vandens telkinius.

    Miškininkai atkreipia dėmesį, kad atliekų tvarkymas kainuoja ir laiką, ir pinigus. Lėšos, kurios galėtų būti skiriamos miškų priežiūrai ar poilsiaviečių tvarkymui, tenka padangų surinkimui, išvežimui ir perdavimui teisėtiems atliekų tvarkytojams.

    Kur legaliai priduoti senas padangas?

    Paprasčiausias būdas yra padangas palikti autoservise jas keičiant: servisas privalo nemokamai priimti tiek senų padangų, kiek jų pakeičia. Ta pati logika taikoma ir prekybos vietoms, kai perkamos naujos padangos, tačiau gali būti prašoma pagrįsti pirkimo laiką.

    Kita galimybė yra didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės, kuriose gyventojams priimamas savivaldybės nustatytas padangų kiekis. Prieš vykstant verta pasitikrinti konkrečios aikštelės darbo laiką ir priėmimo sąlygas, kad kelionė nebūtų veltui.

    Didesnių kiekių padangoms gali būti reikalingos atliekų tvarkytojų paslaugos, kurios kai kuriais atvejais būna mokamos. Vis dėlto svarbiausia įsitikinti, kad paslaugą teikiantis vežėjas ar įmonė turi teisę tvarkyti tokias atliekas, nes neteisėtas perdavimas gali baigtis problemomis ir pačiam atliekų turėtojui.

    Baudos ir ką daryti radus padangas miške

    Už padangų išmetimą į aplinką taikoma administracinė atsakomybė. Pagal galiojančią tvarką, už kiekvieną išmestą padangą gali būti skirta nuo 200 iki 500 eurų bauda, o bendra bauda gali siekti iki 6 000 eurų.

    Be baudos, papildomai gali būti paskaičiuota ir pareikalauta atlyginti aplinkai padarytą žalą, todėl galutinė suma neretai išauga. Dėl to nelegalus atsikratymas padangomis praktiškai niekada neapsimoka, lyginant su legaliu priduodimu.

    Pastebėjus miške išmestas padangas ar kitas atliekas, gyventojai raginami kuo tiksliau užfiksuoti vietą ir, jei saugu, padaryti nuotraukas. Jei matote pažeidėjus, rekomenduojama skambinti 112, o jeigu įmanoma, įsidėmėti ar užfiksuoti automobilio valstybinį numerį ir aplinkybes.

    Valstybinių miškų urėdija pabrėžia, kad kiekvienas pranešimas padeda greičiau sutvarkyti užterštas vietas ir nustatyti teršėjus. Kuo mažiau atliekų miškuose, tuo daugiau resursų lieka miškų priežiūrai, biologinės įvairovės apsaugai ir visuomenės poilsiui skirtoms erdvėms.

  • Pametei sofą miške? Nauja „TrashSignal“ sistema žada, kad skundas nebedings ir bus rezultatas

    Lietuvoje neteisėtai išmestos atliekos dažnai tampa kasdiene rutinos dalimi: prie konteinerių paliktos sofos, miškuose supiltos statybinės atliekos ar pakelėse numestos padangos. Gyventojai tai nufotografuoja, pasidalija socialiniuose tinkluose, tačiau po kelių dienų įrašas pradingsta, o problema lieka.

    Šiai spragai spręsti kuriama tarptautiniam naudojimui skirta platforma „TrashSignal“, kurios idėja paprasta: pranešimas neturi dingti sistemoje, o gyventojas turi matyti, kas vyksta toliau. Sprendimas orientuotas į dvi situacijas: kai būtina institucijų reakcija ir kai žmogus gali saugiai sutvarkyti pats.

    Skandalai parodė sistemos spragas

    Diskusijos apie dingstančius pranešimus ypač suaktyvėjo po viešumoje aptartų atvejų, kai Vilniaus rajone metų metus buvo fiksuojamas nelegalus atliekų vežimas, o gyventojų signalai esą ne visuomet virsdavo realiais veiksmais. Tokiose istorijose žala aplinkai skaičiuojama milijonais eurų, tačiau paprastam žmogui vis tiek kyla tas pats klausimas: kam pranešti, kad tai suveiktų.

    Platformos kūrėjai pabrėžia, kad dideli pažeidimai nėra tas atvejis, kai užtenka gero noro ir šiukšlių maišo. Cheminės medžiagos, dideli statybinių atliekų kiekiai ar neaiškios kilmės sąvartynai reikalauja įgaliojimų, specialios technikos ir atsakomybės, todėl čia pranešimas turi pasiekti atsakingas tarnybas.

    Dvi kryptys: pranešti arba sutvarkyti

    „TrashSignal“ siūlo dvi funkcijas: „Report“ ir „Cleanup“. „Report“ skirtas atvejams, kai gyventojas problemos spręsti negali arba neturėtų, todėl svarbiausia tiksliai užfiksuoti situaciją, pažymėti vietą ir pateikti informaciją, kad ji būtų nukreipta atsakingiems vykdytojams.

    „Cleanup“ orientuotas į mažus, aiškius ir saugius tvarkymus, pavyzdžiui, surinkti po savaitgalio pievoje likusias pakuotes ar parke besimėtančius butelius. Vartotojas įkelia nuotrauką prieš, o sutvarkęs vietą pateikia nuotrauką po, taip sukuriant ne emocinį pasipiktinimą, o matomą rezultatą.

    Taškai už tvarkymą ir partnerių paieška

    Platformoje numatyti ir taškai „TrashCash“, kurie suteikiami už patvirtintus sutvarkymus. Kūrėjų sumanymu, ateityje jie galėtų virsti partnerių pasiūlymais, nuolaidomis ar kuponais, tačiau tam reikalingas verslo įsitraukimas ir aiškios taisyklės, kaip bus tikrinama, ar tvarkymas realiai įvyko.

    Projektas kuriamas tarptautiniu principu, o komanda dirba iš skirtingų vietų, todėl sprendimas nuo pat pradžių taikomas ne vienai šaliai. Kūrėjai akcentuoja, kad tikslas nėra perkelti institucijų pareigų gyventojams, o sukurti aiškesnį kelią nuo signalo iki veiksmo ir sumažinti atvejų, kai pranešimas paprasčiausiai prapuola.

    Praktinis efektas, kaip tikisi iniciatoriai, būtų dvejopas: didesnis institucijų atskaitingumas, kai problema reikalauja jų veiksmų, ir daugiau greitų, saugių bendruomenės tvarkymų ten, kur užtenka keliolikos minučių. Galiausiai tai turėtų sumažinti situacijų, kai šiukšlės keliauja iš socialinių tinklų į užmarštį, o realybėje niekas nepasikeičia.

  • Šį invazinį medį galite pjauti be leidimo: jis ardo pamatus, mūrus ir stelbia vietines rūšis

    Šį invazinį medį galite pjauti be leidimo: jis ardo pamatus, mūrus ir stelbia vietines rūšis

    Invaziniai augalai Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje vis dažniau laikomi ne tik gamtosaugos, bet ir infrastruktūros problema. Vienas ryškiausių pavyzdžių – liaudyje dažnai atpažįstamas pagal didelius plunksniškus lapus ir itin spartų augimą božodžius gruczolowaty (Ailanthus altissima), vadinamas dievmedžiu.

    Šis medis kilęs iš Rytų Azijos, tačiau Europoje išplito kaip dekoratyvinis augalas ir ilgainiui „pabėgo“ iš želdynų. Dabar jis sėkmingai įsitvirtina pakelėse, apleistose teritorijose, geležinkelių pylimuose, miestuose ir pramoninėse zonose, kur greitai užima erdves.

    Kaip atpažinti dievmedį?

    Dievmedis dažnai supainiojamas su riešutmedžiu ar žagreniu, tačiau atpažinimą palengvina specifinis kvapas. Patrinus lapą ar nulaužus jauną ūglį, juntamas aitrus, daugeliui nemalonus kvapas.

    Medis gali užaugti iki maždaug 30 metrų, o palankiomis sąlygomis jauni augalai per sezoną paauga labai sparčiai. Dar didesnė bėda – gausūs šaknų atžalynai, kurie gali pasirodyti toliau nuo pagrindinio kamieno.

    Kodėl jis laikomas pavojingu?

    Šis invazinis medis plinta agresyviai ir gali stelbti vietines rūšis ne tik užgoždamas šviesą. Mokslinėje literatūroje aprašomas jo alelopatinis poveikis, kai išskiriamos medžiagos slopina kitų augalų dygimą ir augimą.

    Praktikoje gyventojai dažnai skundžiasi ir žala aplinkai bei turtui: galingas šaknynas, ypač augant arti statinių, gali kelti problemų dangoms, atraminėms konstrukcijoms ar pamatų zonai. Dėl to delsimas dažnai reiškia, kad vėliau prireiks daugiau darbo ir išlaidų.

    Ar galima kirsti be leidimo?

    ES lygmeniu invazinėms svetimžemėms rūšims taikomas griežtas reguliavimas, o į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių rūšių sąrašą įtraukti augalai paprastai turi būti valdomi taip, kad neplistų. Dėl to praktikoje jų šalinimas daugeliu atvejų vertinamas palankiau nei vietinių medžių kirtimas.

    Vis dėlto konkrečios procedūros priklauso nuo vietos taisyklių, sklypo statuso ir aplinkybių, todėl prieš darbus verta pasitikrinti savivaldybėje, ar teritorijai netaikomi papildomi apribojimai. Svarbu ir tai, kad leidimo kirsti nebuvimas nereiškia teisės augalą platinti, dauginti ar prekiauti.

    Kaip veiksmingai atsikratyti?

    Vien nupjauti kamieną dažnai nepakanka, nes dievmedis linkęs atželti iš šaknų ir kelis sezonus „grįžti“ naujais ūgliais. Patikimiausias kelias paprastai yra kuo didesnės šaknų sistemos dalies pašalinimas, ypač kai augalas dar jaunas.

    Jei medis jau suaugęs, teritoriją būtina reguliariai apžiūrėti ir nedelsiant šalinti atžalas, kol jos nespėjo sustiprėti. Kai kuriais atvejais taikomi ir specialūs metodai, skirti atžėlimui slopinti, tačiau priemones būtina naudoti tik pagal instrukcijas ir įvertinus riziką aplinkiniams augalams bei vandeniui.

    Aplinkosaugininkai pabrėžia paprastą principą: kuo anksčiau sureaguojama, tuo mažiau žalos ir darbo. Palikta viena „nekalta“ atžala po kelių metų gali virsti nuolatiniu židiniu, kurį išnaikinti tampa sudėtinga.

  • Šis krūmas Lenkijoje uždraustas: už „Ulex europaeus“ auginimą gresia iki 235 000 eurų

    Egzotiški, ryškiai žydintys krūmai dažnai vilioja sodininkus, tačiau prieš perkant retą sodinuką verta pasitikrinti teisės aktus. Lenkijoje invazine rūšimi pripažintas vakarinis dygliuotis (Ulex europaeus), todėl jo laikymas, auginimas ar platinimas gali užtraukti griežtas sankcijas. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tikslas yra sustabdyti rūšių plitimą, kuris daro žalą vietinėms ekosistemoms.

    Vakarinis dygliuotis yra visžalis, itin tankus ir dyglėtas krūmas, pavasarį pasipuošiantis intensyviai geltonais, saldžiai kvepiančiais žiedais. Švelnesnio klimato regionuose jis gali atrodyti dekoratyvus, bet ten, kur rūšis ima plisti nekontroliuojamai, ji užgožia vietinius augalus. Dėl šios priežasties Lenkijoje jis įtrauktas į invazinių svetimžemių rūšių, keliančių grėsmę, sąrašus.

    Didžiausia problema yra išskirtinis šio krūmo atsparumas ir gebėjimas greitai užimti teritorijas. Jis subrandina daug sėklų, kurios dirvožemyje gali išlikti gyvybingos labai ilgai, o pažeistas augalas linkęs greitai atželti. Susiformavę nepravažiuojami sąžalynai mažina šviesos patekimą į dirvą, keičia buveinių struktūrą ir ilgainiui stumia lauk vietines žoles, žolinius augalus bei medžių savaiminius atžalynus.

    Papildomą poveikį daro ir tai, kad tai ankštinių šeimos augalas, galintis kaupti azotą ir keisti dirvožemio savybes. Tokie pokyčiai ypač pavojingi buveinėms, kurios natūraliai yra skurdžios maisto medžiagomis, pavyzdžiui, viržynams. Būtent invazinių rūšių sukeliamas buveinių persitvarkymas laikomas viena rimčiausių šiuolaikinės gamtosaugos problemų Europoje.

    Lenkijos teisės aktuose invazinėms rūšims taikomi ribojimai apima įvežimą, prekybą, mainus, dauginimą ir auginimą. Už pažeidimus gali būti skiriamos didelės administracinės baudos, kurios, priklausomai nuo situacijos, gali siekti iki maždaug 235 000 eurų. Baudos dydis paprastai siejamas su pažeidimo mastu ir tuo, ar rūšis buvo platinama sąmoningai.

    Praktikoje griežčiausios sankcijos dažniau taikomos tiems, kurie organizuoja prekybą ar tyčia įveža ir platina draudžiamą rūšį. Jei augalas privačiame sklype atsirado netyčia, svarbiausia yra jį kuo greičiau identifikuoti ir imtis šalinimo veiksmų, o prireikus pasikonsultuoti su atsakingomis institucijomis. Aplinkosauginėje praktikoje dažnai akcentuojama, kad bendradarbiavimas ir greita reakcija sumažina rizikas.

    Atpažinti vakarinį dygliuotį padeda itin tankūs, aštriais dygliais virtę ūgliai ir geltoni drugelio formos žiedai. Šalinant tokį krūmą nerekomenduojama jo mesti į įprastą kompostą, nes sėklos ir augalo dalys gali išlikti gyvybingos ir vėliau išplisti kitur. Efektyviausia priemonė dažniausiai yra mechaninis šalinimas iškasant visą šaknų sistemą ir augalines atliekas sutvarkant pagal vietos savivaldybės ar atsakingų tarnybų nurodymus.

    Specialistai primena, kad invazinių rūšių tema aktuali ne tik Lenkijoje. Prekiaujant dekoratyviniais augalais visoje Europoje vis dažniau tikrinama, ar rūšys nėra ribojamos, o pirkėjams rekomenduojama rinktis vietinėms ekosistemoms saugesnes alternatyvas. Atsakingas pasirinkimas sode gali būti paprastas, bet labai reikšmingas žingsnis mažinant invazinių rūšių plitimą.

  • Atrodė kaip paprastos šakos: už jų deginimą krosnyje gresia iki 1 150 eurų bauda

    Atrodė kaip paprastos šakos: už jų deginimą krosnyje gresia iki 1 150 eurų bauda

    Rudenį tvarkant kiemus ir sodus susikaupia kalnai šakų, lapų bei kitų augalinių liekanų. Dalis žmonių jas bando sudeginti krosnyje ar židinyje, nes tai atrodo kaip įprastas kuras. Tačiau aplinkosaugos požiūriu tokios atliekos dažnai laikomos bioatliekomis, o jų deginimas netinkamuose įrenginiuose gali užtraukti baudą.

    Skirtumas paprastas: malkos yra paruoštas kuras, o po genėjimo likusios šakos ar kitos sodo liekanos daugeliu atvejų patenka į bioatliekų kategoriją. Tokios atliekos turi būti tvarkomos per savivaldybės bioatliekų surinkimą, pristatomos į didelių gabaritų ir kitų atliekų aikšteles arba naudojamos vietoje, pavyzdžiui, kompostuojant.

    Baudos už neteisėtą deginimą

    Už atliekų deginimą gali būti skiriama administracinė atsakomybė, o baudos dydis priklauso nuo pažeidimo aplinkybių ir sprendimą priimančios institucijos. Praktikoje užfiksavus pažeidimą galima sulaukti baudos, kuri gali siekti maždaug 1 150 eurų. Dažniausiai dėmesį atkreipia tiršti dūmai, aitrus kvapas ir kaimynų skundai.

    Svarbu suprasti, kad rizika kyla ne vien dėl šakų. Ypač pavojinga deginti plastiką, gumą, tekstilę, dažytą ar lakuotą medieną, laminuotas plokštes ir senus baldus, nes degimo metu išsiskiria sveikatai kenksmingos medžiagos. Tokie atvejai paprastai vertinami griežčiau, nes žalą patiria ne tik oras, bet ir aplinkiniai gyventojai.

    Ką daryti vietoj deginimo

    Po sodo darbų likusias šakas galima susmulkinti ir panaudoti mulčiui, o lapus ir kitas augalines liekanas kompostuoti. Jei savivaldybė organizuoja bioatliekų surinkimą, patogiausia jomis pasinaudoti ir atliekas atiduoti pagal nustatytą grafiką. Didesnius kiekius galima nuvežti į atliekų priėmimo aikštelę, kur jos sutvarkomos teisėtai.

    Jei kyla neaiškumų, kokia tvarka taikoma konkrečioje vietovėje, verta pasitikrinti savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles. O pastebėjus įtartiną atliekų deginimą, gyventojai paprastai kreipiasi į savivaldybės viešosios tvarkos pareigūnus, aplinkosaugininkus ar kitas atsakingas institucijas. Taip išvengiama ne tik dūmų problemos, bet ir konfliktų su kaimynais.

  • Kodėl Kosta Rika atsisakė kariuomenės: kaip sprendimas pakeitė šalį ir padvigubino miškus

    Po 1948 metų pilietinio karo šalyje įtvirtinta kryptis buvo formalizuota 1949 metais Konstitucijoje. Vietoje didelių gynybos išlaidų daugiau dėmesio skirta švietimui, sveikatos apsaugai, institucijų stiprinimui ir viešosioms paslaugoms.

    Tuo metu ekologinė situacija išliko sudėtinga: XX amžiaus viduryje šalies tropiniai miškai sparčiai traukėsi dėl intensyvios žemdirbystės plėtros ir gyvulininkystės. Dideli plotai buvo paversti ganyklomis ir plantacijomis, o miškų kirtimas ilgainiui ėmė kelti dirvožemio degradacijos ir biologinės įvairovės nykimo problemas.

    Iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios Kosta Rika buvo praradusi apie du trečdalius miškų dangos. Tokie pokyčiai didino nuošliaužų ir potvynių riziką, silpnino vandens telkinių apsaugą, o kai kuriose vietovėse mažėjo ir natūralių buveinių atsparumas sausroms.

    Kas sustabdė miškų naikinimą?

    Lūžis įvyko tada, kai valstybė pradėjo griežtinti miškų naudojimo kontrolę ir riboti nelegalią kirtimų praktiką. Tačiau vien draudimų nepakako, todėl buvo ieškoma būdų, kaip miško saugojimą paversti ekonomiškai prasmingu žemės savininkams.

    1996 metais šalis įtvirtino modelį, pagal kurį žemės savininkams mokama už miškų išsaugojimą ir atkūrimą. Tai pakeitė paskatas: mišką tapo naudingiau išlaikyti ir prižiūrėti, nei iškirsti ir greitai uždirbti iš žemės ūkio plėtros.

    Ši politika, kartu su saugomų teritorijų plėtra ir nacionalinių parkų tinklo stiprinimu, padėjo sumažinti kirtimų mastą. Ilgainiui dalis anksčiau nuniokotų plotų pradėjo apželti antriniais miškais, kurie, nors ir skiriasi nuo pirminių, vis tiek grąžina ekosistemines funkcijas.

    Miškai tapo ir ekonomika

    Šiandien daugiau nei pusė Kosta Rikos teritorijos yra apaugusi miškais, o pati šalis dažnai minima kaip vienas ryškiausių miškų atkūrimo pavyzdžių pasaulyje. Miškų grįžimas reiškė ne tik gamtos atsigavimą, bet ir apčiuopiamą naudą žmonėms.

    Saugomos teritorijos, tropiniai miškai, ugnikalniai ir didelė biologinė įvairovė tapo pagrindu ekoturizmui. Turizmas sukūrė darbo vietų regionuose, o geriau saugomos ekosistemos padėjo stabilizuoti vandens išteklius ir didino anglies dioksido sugėrimą.

    Kosta Rikos istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kaip ilgalaikė valstybės politika ir aiškios ekonominės paskatos gali pakeisti kryptį. Nors sprendimas atsisakyti kariuomenės nebuvo vienintelė priežastis, jis sustiprino galimybes investuoti į viešąją gerovę ir aplinkos apsaugą.

  • Lenkijos valdžia nukreipia apie 47 mln. eurų iš valstybinių miškų: pramonė kelia skaidrumo klausimą

    Lenkijos Vyriausybė pritarė įstatymų pataisų projektui, pagal kurį valstybinis miškų ūkio valdytojas Lasy Państwowe kasmet privalomai pervestų dalį pajamų į Nacionalinį aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondą. Naujasis mechanizmas siejamas su lėšų trūkumu gamtos apsaugai ir noru stabiliau finansuoti šias priemones.

    Pagal projektą į fondą būtų nukreipiama 2 proc. pajamų iš medienos pardavimo. Ministerijos vertinimu tai sudarytų maždaug 47–57 mln. eurų per metus, o pinigai būtų kaupiami atskirame subfonde, skirtame gamtos apsaugai, įskaitant nacionalinius parkus ir regionines aplinkos apsaugos institucijas.

    Įmoka skaičiuojama nuo apyvartos

    Didžiausia diskusija kilo dėl to, kad įmoka būtų apskaičiuojama nuo pajamų, o ne nuo pelno. Lasy Państwowe argumentuoja, kad didelė apyvartos dalis ir taip panaudojama įstatyminėms pareigoms: miškų atkūrimui, priešgaisrinei apsaugai, kelių priežiūrai ir miškų apsaugai nuo kenkėjų bei ligų.

    Klimato ir aplinkos ministerija teigia, kad mechanizmas proporcingas, nes krintant medienos pardavimo pajamoms automatiškai mažėtų ir įmoka. Ministerija taip pat tikina, jog tai neturėtų sugriauti savifinansavimo principo ir esą neturės tiesioginio poveikio medienos kainoms ar prieinamumui rinkoje.

    „Jei pajamos iš medienos pardavimo mažės, atitinkamai mažės ir įmokos į fondą“, – sakė ministerijos atstovai.

    Pramonė įžvelgia rizikas

    Medienos sektoriaus organizacijos kritikuoja projektą ir pabrėžia, kad konsultacijos, jų teigimu, vyko nepakankamai įtraukiant smulkesnes ir vidutines įmones. Sektorius taip pat įspėja, kad papildoma finansinė našta pagrindiniam žaliavos tiekėjui gali būti perkelta į medienos kainas, o tai ypač skaudžiai paliestų mažesnius perdirbėjus.

    Ne mažiau svarbus priekaištas susijęs su lėšų panaudojimo skaidrumu. Verslo asociacijos akcentuoja, kad viešieji pinigai turėtų būti skirstomi aiškiomis, įstatyme įtvirtintomis taisyklėmis ir, jų nuomone, pirmiausia per atvirus konkursus, kad būtų išvengta politizuoto lėšų dalijimo rizikos.

    „Didžiausią nerimą kelia tai, kad nėra pakankamai aiškių taisyklių, kaip fondas skirstys šias lėšas“, – sakė medienos pramonės atstovai.

    Europos kontekstas ir galimos pasekmės

    Valstybinių miškų valdymo modeliai Europoje skiriasi: kai kur dalis uždirbto pelno pervedama valstybei, kitur viešosios funkcijos finansuojamos tiesioginėmis biudžeto dotacijomis. Dėl to Lenkijos pasirinktas sprendimas susieti privalomą įmoką su apyvarta vertinamas kaip jautrus, nes toks modelis mažiau atsižvelgia į konkrečių metų sąnaudas ir investicijų poreikį.

    Praktiškai naujoji schema gali turėti kelias kryptis: užtikrinti stabilesnį gamtos apsaugos finansavimą, tačiau kartu didinti įtampą tarp aplinkosauginių tikslų ir medienos rinkos stabilumo. Jei projektas bus tęsiamas, daug kas priklausys nuo to, ar bus įtvirtintos skaidrios lėšų skirstymo procedūros ir aiškūs prioritetai, kurie leistų pagrįsti, kam ir kokiais kriterijais skiriamas finansavimas.

    Artimiausiu metu pataisas dar turės svarstyti parlamentas, o pramonė žada siekti pakeitimų, kurie užtikrintų didesnę priežiūrą ir prognozuojamą poveikį rinkai. Tuo metu Vyriausybė pabrėžia, kad tikslas yra ilgalaikis gamtos apsaugos stiprinimas, ypač ten, kur trūksta lėšų planams, saugomų teritorijų administravimui ir projektams.

  • Pasaulinė aplinkos apsaugos diena: kokie kasdieniai sprendimai realiai mažina taršą Lietuvoje

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena kasmet primena, kad didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienių pasirinkimų. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip mažinti taršą miestuose, taupyti energiją ir mažinti atliekų kiekį.

    Pastaraisiais metais ypač išryškėjo du iššūkiai: transporto tarša ir didelis atliekų srautas, ypač vienkartinių pakuočių. Dėl to tiek savivaldybės, tiek verslas aktyviau diegia rūšiavimo, daugkartinio naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo sprendimus, tačiau be gyventojų įsitraukimo poveikis lieka ribotas.

    Kasdieniai įpročiai, kurie dažniausiai duoda apčiuopiamą rezultatą, yra paprasti: sąmoningesnis vartojimas, mažiau maisto švaistymo, daugiau rūšiavimo ir retesnis automobilio naudojimas trumpoms kelionėms. Net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, dažnesnis ėjimas pėsčiomis ar dviračiu, kartu su energijos taupymu namuose gali reikšmingai sumažinti asmeninį poveikį aplinkai.

    Ši diena taip pat yra proga įsivertinti, ar namuose racionaliai naudojami ištekliai: vanduo, šiluma ir elektra. Energetikos kainų svyravimai paskatino daugiau dėmesio skirti pastatų šiltinimui, efektyvesniems prietaisams ir atsakingam vartojimui, o tai tiesiogiai mažina ir išmetamųjų teršalų kiekį.

    Aplinkosauga vis dažniau suvokiama kaip bendras susitarimas, o ne vieno žmogaus pastangos. Kuo daugiau žmonių prisideda mažais, bet nuosekliais sprendimais, tuo greičiau tokie įpročiai tampa norma šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse.

    „Aplinkosauga prasideda nuo pasirinkimų, kuriuos darome kasdien, net jei jie atrodo maži“, – sako aplinkosaugos iniciatyvų organizatoriai.

    Pasaulinė aplinkos apsaugos diena gali tapti patogiu atspirties tašku naujiems įpročiams: pradėti rūšiuoti nuosekliau, sumažinti vienkartinių pakuočių naudojimą ar bent kelias keliones per savaitę pakeisti viešuoju transportu. Svarbiausia ne vienkartinis pažadas, o tęstinumas, kuris ilgainiui virsta realiu poveikiu.

  • Marijampolėje traukiasi Sosnovskio barštis: per metus naikinimo plotai sumažėjo iki 91,6 ha

    Marijampolėje traukiasi Sosnovskio barštis: per metus naikinimo plotai sumažėjo iki 91,6 ha

    Marijampolės savivaldybėje ketvirtus metus tęsiama nuosekli Sosnovskio barščio kontrolės programa duoda apčiuopiamų rezultatų: daugelyje židinių sąžalynai akivaizdžiai menksta, o kai kur pavyksta sustabdyti tolesnį invazinio augalo plitimą. Savivaldybė pabrėžia, kad tokie pokyčiai neatsiranda per vieną sezoną, todėl svarbiausia yra ilgalaikis ir nuoseklus darbas.

    Šių metų darbų eigą ir priemonių efektyvumą vietoje vertino savivaldybės atstovai kartu su seniūnijų ir administracijos specialistais. Apžiūrų metu fiksuota, kad teritorijose, kuriose naikinimas vykdomas ne pirmus metus, Sosnovskio barštis atsitraukia, o pavieniai augalai tampa lengviau suvaldomi.

    Plotai mažėja, bet židiniai išlieka

    Savivaldybės pateikiami skaičiai rodo aiškią kryptį: 2024 metais Sosnovskio barštis Marijampolės savivaldybėje buvo naikinamas 102,29 hektaro plote, o 2025 metais darbai vykdyti 91,6 hektaro teritorijoje. Šiemet darbai planuojami ir atliekami Mokolų, Patašinės, Sasnavos, Liudvinavo ir Igliaukos seniūnijose, o didžiausi plotai išlieka Mokolų ir Patašinės seniūnijose.

    Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad mažėjantis naikinimo plotas nebūtinai reiškia, jog problema išnyko visur vienodai. Praktikoje didžiausias iššūkis yra pakartotinis atžėlimas ir sėklų bankas dirvožemyje, todėl kai kuriose vietose prireikia kelių sezonų iš eilės, kol židinys iš tiesų nusilpsta.

    Kodėl svarbus nuoseklumas?

    Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis pabrėžė, kad kova su Sosnovskio barščiu yra maratonas, o ne vienkartinė akcija.

    „Programą pradėjome prieš keletą metų ir šiandien jau matome aiškų rezultatą. Reikia suprasti, kad tai augalas, kurio nepanaikinsi per vienus metus – tam reikia daug laiko, nuoseklumo ir kantrybės“, – sakė Artūras Visockis.

    Pasak savivaldybės, efektyviausios priemonės išlieka nuolatinis mechaninis pjovimas, šaknų pažeidimas bei kitos kompleksinės priemonės, o profesionalus naikinimas specialiomis cheminėmis priemonėmis taikomas atsakingai ir pagal reikalavimus. Taip pat akcentuojama, kad rezultatai greičiausiai pasiekiami tada, kai veiksmai koordinuojami keliuose gretimuose sklypuose, o ne vykdomi fragmentiškai.

    Grėsmė sveikatai ir atsakomybė savininkams

    Sosnovskio barštis laikomas pavojingu ne tik dėl poveikio biologinei įvairovei, bet ir dėl rizikos žmonių sveikatai. Ant odos patekusios augalo sultys, veikiamos saulės spindulių, gali sukelti stiprius nudegimus, todėl savivaldybė ragina augalo neliesti ir naikinimo darbus atlikti saugiai.

    Savivaldybė taip pat primena, kad neprižiūrėti, invaziniais augalais apaugę sklypai pažeidžia teritorijos tvarkymo ir švaros taisykles, todėl gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Anot savivaldybės, gyventojų ir ūkininkų įsitraukimas yra vienas svarbiausių veiksnių, leidžiančių sumažinti naujų židinių atsiradimą.

    Marijampolės savivaldybė pabrėžia, kad Sosnovskio barščio plitimo stabdymas yra bendras darbas, nuo kurio priklauso ir kraštovaizdžio išsaugojimas, ir gyventojų saugumas. Kuo nuosekliau bus prižiūrimi sklypai ir kuo anksčiau bus reaguojama į naujai pastebėtus augalus, tuo lengviau bus išlaikyti pasiektą pažangą.