Pavojingi likučiai neišnyko
Nors prieš maždaug du dešimtmečius daugelyje šalių buvo apriboti ar uždrausti brominti liepsnos slopikliai, jų pėdsakai Europoje aptinkami iki šiol. Nauja sisteminė apžvalga rodo, kad šie junginiai tebeteršia nuosėdas, dirvožemį ir uždaras patalpas, o tai didina ilgalaikės žmonių ekspozicijos riziką.
Tyrime analizuoti 181 recenzuotas mokslinis darbas, vertinęs polibromintų difenilų eterių, trumpinamų PBDE, paplitimą. Mokslininkus labiausiai neramina ne vien tarša aplinkoje, bet ir tai, kad šios medžiagos gali išlikti maisto grandinėje ir vidaus patalpų dulkėse.
Kur jie buvo naudojami?
PBDE ilgą laiką buvo vertinami kaip veiksmingi liepsnos slopikliai, todėl jų dėjo į statybines medžiagas, elektroniką, automobilių ir lėktuvų detales, baldų tekstilę bei poroloną. Kitaip tariant, į daugybę kasdienio naudojimo gaminių, kuriems buvo keliami priešgaisriniai reikalavimai.
Vėliau paaiškėjo, kad šie junginiai linkę kauptis aplinkoje ir gyvuose organizmuose. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje moksliniuose darbuose pradėta fiksuoti PBDE aptikimą žmogaus organizme, įskaitant ir motinos piene, o tai paskatino spartesnį reguliavimą.
Ką rodo naujausi duomenys Europoje?
Apžvalga parodė, kad PBDE išlieka įvairiose Europos vietose: nuo intensyvios pramonės teritorijų iki atokių regionų, kur tarša pasiekia per atmosferos pernašą. Vidaus aplinkoje koncentracijos dažniausiai būna didesnės nei lauke, o didžiausi kiekiai siejami su miestais, gamyklomis, sąvartynais ir kitais taršos židiniais.
Skirtingose terpėse dominavo skirtingi junginiai: nuosėdose ir nuotekų dumble dažnai fiksuojamas BDE-209, ore ir dirvožemyje dažniau išryškėja BDE-47 bei BDE-99. Dalis darbų rodo mažėjimo tendencijas ore ir dirvožemyje, o tai sietina su draudimais, tačiau problema neišnyko.
„Europa padarė didelę pažangą kontroliuodama PBDE, tačiau taršos istorija rodo, kad ankstesni sprendimai formuoja dabartinę ir būsimą ekspoziciją“, – sakė apžvalgos autorius aplinkos toksikologas Khaledas Abassas.
Kodėl ši tema vėl aktuali?
Pagrindinė priežastis paprasta: senoji tarša sugrįžta per senus daiktus ir medžiagų ciklą. Ilgai naudojami baldai, sena technika, perdirbtos žaliavos, atliekų srautai, nuotekos ir sąvartynai gali toliau išskirti PBDE į dulkes, vandenį, dumblą, dirvožemį ir galiausiai į vandens ekosistemas.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žiedinė ekonomika, nors ir būtina mažinant atliekas, turi ir šešėlinę pusę, jei nevaldomi paveldėti teršalai. Renovacijos senesniuose būstuose, antrinės rinkos augimas ar kai kurių atliekų perdirbimas gali netyčia padidinti kontaktą su šiomis medžiagomis.
„Žiediškumas be cheminės saugos gali netyčia pernešti paveldėtus teršalus iš praeities į naujus produktus“, – teigė K. Abassas.
Ką tai reiškia sveikatai?
PBDE poveikį žmogaus sveikatai tiksliai įrodyti sudėtinga, nes didelė dalis žinių paremta laboratoriniais gyvūnų tyrimais arba stebimaisiais žmonių populiacijų tyrimais, kurie dažniau parodo statistines sąsajas, o ne priežastinį ryšį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje PBDE ekspozicija siejama su galimais nepageidaujamais poveikiais, įskaitant kepenų ir skydliaukės funkcijos sutrikimus bei kai kurių onkologinių ligų rizikos sąsajas.
Reguliuotojams svarbiausia žinia ta, kad draudimai sumažino naują patekimą į rinką, bet nepašalino jau sukauptų atsargų aplinkoje ir daiktuose. Todėl didžiausią reikšmę įgauna taršos stebėsena, saugus atliekų tvarkymas ir perdirbimo kontrolė, kad pavojingi junginiai negrįžtų į kasdienybę per antrinę žaliavą.
