Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad Alzheimerio liga nėra vien neuronų problema: svarbų vaidmenį gali turėti ir kraujagyslės bei kraujo–smegenų barjeras. Tai natūrali apsauginė sistema, kuri į smegenis praleidžia deguonį ir maisto medžiagas, bet riboja toksinų, patogenų ir dalies vaistų patekimą.
Jei barjeras praranda sandarumą, į smegenų audinį gali patekti medžiagos, kurios paprastai ten neturėtų atsidurti. Be to, gali sutrikti ir „atliekų“ šalinimas, todėl ilgainiui didėja uždegimo, audinių pažeidimų ir kognityvinių simptomų rizika.
Naujas tyrimas žurnale Nature Aging pateikė papildomų argumentų, kad kraujo–smegenų barjero pokyčiai gali pasireikšti anksti ir prisidėti prie ligos vystymosi. Tyrėjai daug dėmesio skyrė fibronectinui – baltymui, kuris įprastai dalyvauja audinių organizavime, gijime ir kraujagyslių funkcijos palaikyme.
Alzheimerio atveju fibronectinas, kaip rodo stebėjimai, gali kauptis aplink smegenų kraujagysles. Eksperimentai leido manyti, kad jo perteklius trikdo ryšį tarp kraujagysles supančių ląstelių ir kraujagyslių sienelių, o tai silpnina sandarumą palaikančias struktūras.
Ką bendro turi APOE4?
Tyrėjai taip pat aptiko galimą sąsają su APOE4 – vienu geriausiai žinomų genetinių Alzheimerio rizikos veiksnių. Šis geno variantas didina vėlyvosios Alzheimerio formos tikimybę, tačiau savaime nereiškia, kad žmogus būtinai susirgs.
Remiantis tyrimo logika, APOE4, beta amiloidas ir uždegiminiai procesai gali skatinti astrocytus gaminti daugiau fibronectino. Tuomet jis pradeda kauptis aplink kraujagysles, o barjeras tampa pralaidesnis, susidaro žalingas uždaras ratas.
Ar įmanoma barjerą „sutaisyti“?
Svarbiausia tyrimo dalis – bandymas patikrinti, ar įsikišimas į šį mechanizmą gali pagerinti barjero būklę. Mokslininkai naudojo kelis modelius: Alzheimeriu sergančių žmonių smegenų audinius, žmogaus ląsteles, trimates kraujagyslių struktūras ir gyvūnų modelius, įskaitant peles su APOE4.
Eksperimentuose fibronectino kiekio sumažinimas siejosi su mažesniu barjero pralaidumu. Kituose bandymuose, paveikus tam tikrus augimo faktorius, pavyko atkurti vadinamųjų sandariųjų jungčių tarp kraujagyslių sienelės ląstelių lygį, o tai taip pat gerino barjero funkciją.
Šie rezultatai nereiškia, kad jau atsirado paruoštas vaistas Alzheimerio ligai gydyti. Vis dėlto jie stiprina kryptį, kad būsimos terapijos gali taikytis ne tik į baltymų sankaupas, bet ir į kraujagyslių bei barjero stabilizavimą, ypač ankstyvose stadijose.
Platesnis Alzheimerio ligos vaizdas
Alzheimerio liga laikoma daugiafaktorine: įtakos turi senėjimas, genetika, kraujagyslių būklė, uždegimas ir gyvenimo būdo veiksniai. Vienas ryškiausių rizikos veiksnių išlieka amžius, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas vyresnis žmogus neišvengiamai susirgs.
Didelę reikšmę gali turėti ir širdies bei kraujagyslių sveikata, pavyzdžiui, ilgalaikis padidėjęs kraujospūdis ar persirgtas insultas. Kadangi smegenims būtinas stabilus kraujotakos aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis, kraujagyslių pažeidimai gali didinti pažeidžiamumą neurodegeneracijai.
Mokslininkai taip pat akcentuoja lėtinio uždegimo svarbą ir galimą ryšį su smegenų imuninėmis ląstelėmis, kurios ligos metu gali veikti netinkamai. Be to, prie rizikos veiksnių priskiriamos ir galvos traumos, ypač pasikartojančios, nes jos gali turėti ilgalaikių pasekmių pažinimo funkcijoms.
Naujausi duomenys apie kraujo–smegenų barjerą papildo bendrą vaizdą: smegenų būklę lemia ne vien neuronai, bet ir jų „infrastruktūra“ – kraujagyslės bei apsauginiai barjerai. Būtent ši kryptis gali tapti svarbiu pagrindu ankstyvesnei diagnostikai ir tikslesnėms, personalizuotoms intervencijoms ateityje.
