Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.
Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.
„Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.
Kodėl ryškumas gali būti pranašumas?
Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.
Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.
Kaip buvo vertinamas kontrastas
Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.
Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.
Kokios spalvos dažniau siejamos su nuodingumu?
Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.
Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.
„Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.
Svarbiausia taisyklė gamtoje
Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.
Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.