Po Angkor Thom karališkojo komplekso teritorija Kambodžoje archeologai aptiko išplėtotą vandens valdymo sistemą, apėmusią rezervuarus, drenažo kanalus ir su gynybine fosa susietas konstrukcijas. Tyrėjų vertinimu, šis radinys dar kartą patvirtina, kad khmerų inžineriniai sprendimai savo mastu ir tikslumu buvo išskirtiniai net pasauliniame kontekste.
Tyrimus koordinavę APSARA National Authority specialistai daugiausia dėmesio skyrė zonai prie Phimeanakas šventyklos ir vadinamajam 11-ajam rezervuarui į šiaurę nuo buvusio karališkojo rūmų mūro. Objektas buvo žinomas iš ankstesnių laikotarpių aprašymų, tačiau dabartiniai kasinėjimai leido tiksliau įvertinti jo sandarą ir paskirtį.
Archeologų duomenimis, aptiktas rezervuaras siekia apie 65 metrų ilgį ir 30 metrų plotį, o jo perimetrą juosia supilti pylimai, per šimtmečius užnešti nuosėdomis ir apaugę augalija. Grunto sluoksnių ir išlikusių konstrukcinių detalių analizė padėjo atkurti dalį pirminės vandens tiekimo ir pertekliaus šalinimo schemos, ypač svarbios musoninių liūčių metu.
Dar ryškesni rezultatai gauti tiriant teritoriją prie buvusių rūmų sienų, kur aptikti fosos fragmentai ir vandens nuvedimo sistema. Ji, pasak archeologų, buvo sudaryta iš kelių kanalų ir šešių specialiai suprojektuotų išleistuvų, leidusių kontroliuojamai nukreipti vandenį iš rūmų vidaus į aplinkinę fosą.
Kasinėjimų metu taip pat rasta įspūdinga laiptuota fosos konstrukcija iš laterito, kurią sudaro nuo devynių iki vienuolikos pakopų. Be to, užfiksuoti didelio tvenkinio pėdsakai su penkiolika akmeninių pakopų, o tai rodo, kad vandens infrastruktūra buvo ne atsitiktinė, bet kruopščiai planuota ir integruota į karališkosios rezidencijos funkcionavimą.
Kas valdė Angkor Thom?
Specialistai aptiktas struktūras sieja su karaliaus Jayavarman VII valdymo laikotarpiu, tai yra XII amžiaus pabaiga. Būtent tuomet Angkor Thom tapo politiniu ir administraciniu khmerų imperijos centru, kurio įtaka driekėsi per didelę dalį dabartinės Kambodžos ir kaimyninių Pietryčių Azijos regionų.
Angkor vandens sistemos tyrinėtojams seniai yra vienas svarbiausių pavyzdžių, kaip priešindustrinės visuomenės sugebėjo valdyti išteklius miesto mastu. Kanalai, dirbtiniai rezervuarai ir pylimai leido sukaupti didelius vandens kiekius per musoną ir juos panaudoti sausuoju sezonu, o tai tiesiogiai rėmė žemdirbystę ir miesto stabilumą.
Pastarieji radiniai papildo anksčiau sukauptą vaizdą, kad Angkor regiono hidrotechnika buvo ne vien pavieniai statiniai, o tarpusavyje susieta infrastruktūra. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas gyvenimas sostinėje ir kokiais sprendimais buvo siekiama suvaldyti ekstremalius kritulių ir sausrų ciklus.