CP v2

Tag: Apsauginiai tinklai

  • Kaimynų medžiuose pamatei sidabrinius rutulius? Ši gudrybė saugo derlių be chemijos

    Kaimynų medžiuose pamatei sidabrinius rutulius? Ši gudrybė saugo derlių be chemijos

    Sidabriniai, saulėje žaižaruojantys rutuliai, kabinami vaismedžiuose ar prie lysvių, vis dažniau pasirodo soduose ne kaip dekoras. Sodininkai juos naudoja kaip paprastą, daugkartinį ir gyvūnams saugų būdą atbaidyti paukščius bei kitus kenkėjus nuo derliaus.

    Veikimo principas paprastas: vejas judina rutulį, o šis į skirtingas puses mėtosi šviesos blyksniais. Paukščiams, ypač varnėnams ir strazdams, tokie atspindžiai sukelia trumpą dezorientaciją, todėl jie rečiau leidžiasi prie uogų ar vyšnių, o kai kada pasirenka kitą maitinimosi plotą.

    Svarbi detalė ta, kad vien pakabinti ir pamiršti neužtenka. Laukiniai gyvūnai prie pastovių dirgiklių pripranta, todėl atbaidymo priemonę patariama perkelti ir keisti jos vietą maždaug kas 7–14 dienų, ypač intensyviausiu uogų ir vaisių nokimo laikotarpiu.

    Kur kabinti, kad veiktų?

    Geriausiai veikia atviroje vietoje, kur yra ir saulės, ir oro judėjimo. Mažesnius rutulius patogiausia kabinti ant šakų vaismedžiuose, o daržui ar šiltnamiui jie dažnai tvirtinami ant kablių ar stovų šalia labiausiai pažeidžiamų lysvių.

    Kiekis priklauso nuo medžio ar ploto dydžio: didesnei lajai dažniausiai prireikia kelių mažesnių atbaidymo taškų. Jei saugoma viena konkreti lysvė, neretai pakanka vieno, bet ryškiai matomo elemento, kurį vėliau būtina perkelti.

    Kas dar padeda nuo paukščių?

    Jei problema didelė, vien atspindžių gali nepakakti, todėl sodininkai dažnai derina kelis sprendimus. Patikimas būdas vyšnioms, trešnėms ar vynuogėms yra apsauginiai tinklai su smulkiomis akutėmis, kurie fiziškai neleidžia paukščiams pasiekti vaisių.

    Taip pat naudojamos blizgios juostos, pakabintos ant šakų ar kuoliukų, ir kitos atspindinčios detalės, kurios juda vėjyje. Kai kuriose situacijose pasiteisina ir judesiu aktyvuojami purkštuvai: netikėtas vandens pliūpsnis dažnai atbaido ne tik paukščius, bet ir smulkius žvėrelius.

    Specialistai pabrėžia, kad efektyviausia yra kaita ir kombinacijos: jei priemonės nekinta, paukščiai išmoksta, kad grėsmės nėra. Dėl to net ir paprasta blizganti detalė veikia geriausiai tada, kai ji periodiškai perkeliama ir naudojama kartu su kitais sodo apsaugos būdais.

  • Špaki čerešnes gali nušluoti per dieną: sodininkai atskleidė, kas iš tiesų veikia

    Špaki čerešnes gali nušluoti per dieną: sodininkai atskleidė, kas iš tiesų veikia

    Čeršnių sezonui įsibėgėjant, soduose prasideda ir kova su varnėnais: šie paukščiai gali per vieną dieną smarkiai apnaikinti derlių, ypač kai vaisiai ima rausti. Didžiausia problema ta, kad varnėnai dažniausiai atskrenda būriais ir veikia greitai, todėl pavėluota reakcija neretai kainuoja beveik visus prinokusius vaisius.

    Ornitologai pabrėžia, kad varnėnai yra prisitaikantys ir greitai „perpranta“ pasyvius baidiklius. Jei tame pačiame medyje kelias dienas kabo nejudantis objektas, paukščiai įpranta ir grįžta maitintis, todėl trumpalaikiai sprendimai dažniausiai suveikia tik kaip laikina atokvėpio priemonė.

    Patikimiausia priemonė – tinklas

    Efektyviausia laikoma fizinė apsauga, kai medžio laja uždengiama apsauginiu tinklu. Svarbiausia jį uždėti laiku: kai čeršnės pradeda šviesėti ir rausvėti, bet dar nėra visiškai sunokusios, nes tuomet varnėnai dažnai aplenkia šeimininkus ir „nuima“ derlių pirmi.

    Praktikoje rekomenduojami tankesni tinklai, kurių akutės iki maždaug 2 centimetrų, kad paukščiai nepralįstų ir nepasiektų vaisių snapu. Tinklas turi uždengti visą lają ir būti sandariai pritvirtintas apačioje, kad neliktų tarpų, pro kuriuos būrys galėtų patekti į vidų.

    Ne mažiau svarbus ir saugumas: laisvai kabančios, per plonos ar prastai įtemptos tinklo vietos gali tapti spąstais, kuriuose paukščiai įsipainioja. Dėl to tinklą verta įtempti tolygiai, sutvirtinti kraštus ir reguliariai patikrinti, ar po vėjo ar liūčių neatsirado plyšių.

    Mažiems ir vidutinio dydžio medžiams toks sprendimas paprastai būna paprastas, tačiau su senomis, aukštomis ir plačiomis čeršnėmis kyla bėdų. Tokiais atvejais sodininkai dažniau derina kelias priemones, nes visiškai sandariai uždengti didelę lają kartais fiziškai sudėtinga.

    Ką daryti, jei tinklo uždėti nepavyksta?

    Jei tinklas nepraktiškas, dažnai pasitelkiami blizgantys, šviesą atspindintys objektai, kurie paukščiams sukelia nerimą, ypač saulėtą dieną. Tačiau jų poveikis trumpėja, jei objektai ilgai kabo toje pačioje vietoje, todėl veiksmingumą didina nuolatinis perkabinimas ir vietos keitimas.

    Dar viena kryptis – judantys baidikliai ir plėšriųjų paukščių muliažai, bet ir čia galioja ta pati taisyklė: nejudantis „plėšrūnas“ greitai nustoja gąsdinti. Geresnį rezultatą dažniausiai duoda priemonės, kurios juda vėjyje, skleidžia garsą ar yra periodiškai perkeliamos, kad paukščiai nepriprastų.

    Kasdienė priežiūra taip pat turi reikšmės: patariama skinti čeršnes etapais, nelaukiant, kol visos taps maksimaliai saldžios ir tamsios. Taip sumažinama tikimybė, kad būtent geriausiu momentu į sodą atskris būrys varnėnų ir per trumpą laiką padarys didžiausią žalą.

    Be to, verta surinkti nuo žemės nukritusius ar pažeistus vaisius, nes jie tampa lengvai pasiekiamu masalu, pritraukiančiu paukščius. Ilgalaikėje perspektyvoje sodininkai vis dažniau akcentuoja ir lajos formavimą: žemesnė, kompaktiškesnė čeršnė yra lengviau dengiama, patogiau skinama ir paprasčiau apsaugoma.