CP v2

Tag: Apsinuodijimai

  • Šiuos produktus augintiniams duodate be reikalo bijodami: veterinarai paaiškina, kas tikrai saugu

    Vaisiai: ne viskas tinka

    Ne visi vaisiai naminiams gyvūnams yra saugūs, o didžiausia rizika dažnai slypi ten, kur jos mažiausiai tikimasi. Veterinarai primena, kad vynuogės ir razinos šunims yra ypač pavojingos, nes net mažas kiekis gali sukelti apsinuodijimą ir ūmų inkstų nepakankamumą.

    Tuo metu dalis vaisių gali būti duodami kaip retas skanėstas, jei jie paruošti tinkamai. Dažniausiai minimos mėlynės, bananas, obuolys be sėklų ir melionas, tačiau būtina laikytis saiko ir stebėti, ar neatsiranda viduriavimo ar vėmimo.

    Veterinarijos mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad vaisiai neturi pakeisti visaverčio pašaro ir turėtų sudaryti tik mažą dienos raciono dalį. Ypač svarbu vengti vaisių su sėklomis, kauliukais ar kietomis žievėmis, kurios gali sukelti užspringimą arba žarnyno nepraeinamumą.

    Daržovės ir liesi baltymai

    Tarp daržovių, kurios dažniausiai laikomos saugiomis, dažnai minimi agurkai, brokoliai, briuseliniai kopūstai, saldžioji paprika ir kopūstai. Vis dėlto net ir tinkamos daržovės gali dirginti virškinimą, jei jų duodama per daug arba jos patiekiamos su prieskoniais.

    Ypač svarbi taisyklė yra paprasta: augintiniams skirta porcija turi būti be druskos, česnako, svogūnų, padažų ir aštrių priedų. Tokie ingredientai gali sukelti ne tik pilvo negalavimus, bet ir rimtesnius apsinuodijimus, todėl žmogiško maisto likučiai nuo stalo dažnai tampa rizika.

    Liesi gyvūninės kilmės baltymai gali būti naudingi tiek šunims, tiek katėms, jei jie paruošti be riebalų pertekliaus. Dažniausiai pasirenkama virta ar troškinta vištiena, kalakutiena, liesa jautiena, triušiena, taip pat kiaušiniai ir dalis pieno produktų, jei augintinis juos toleruoja.

    Katėms gyvūninės kilmės baltymai yra būtini, nes jų organizmas pritaikytas tokiam racionui, o vien augalinis baltymas poreikių pilnai nepadengia. Taip pat pabrėžiama, kad riebių patiekalų ir maisto, kepto aliejuje ar svieste, reikėtų vengti, nes tai gali sukelti virškinimo sutrikimus ir didinti pankreatito riziką.

    Ko vengti ir kaip siūlyti naują maistą

    Naują maistą augintiniui rekomenduojama įvesti pamažu, mažais kiekiais, kad būtų galima įvertinti reakciją. Net saugiais laikomi produktai kai kuriems gyvūnams gali netikti, todėl pasikeitęs apetitas, vangumas ar virškinimo sutrikimai yra signalas sustoti.

    Veterinarai taip pat primena produktus, kurių geriau neduoti: šokoladą, kofeino turinčius gėrimus, svogūnus ir česnaką, vynuoges bei razinas, produktus su dirbtiniais saldikliais, aštrius patiekalus. Dalis riešutų, avokadas, sūrūs užkandžiai ir riebūs desertai taip pat dažnai priskiriami prie rizikingų pasirinkimų.

    Atskira tema yra kaulai: šunims jų duoti nerekomenduojama, ypač virtų, nes jie tampa trapūs ir skyla į aštrias atplaišas. Tokios atplaišos gali sužeisti burną, įstrigti stemplėje arba pažeisti skrandį ir žarnyną, o kai kuriais atvejais prireikia skubios operacijos.

    Jei augintinis mėgsta graužti, saugesnė alternatyva yra specialiai šunims skirti kramtalai arba tvirti žaislai. Dėl individualių ligų, alergijų ar antsvorio geriausia mitybos pakeitimus suderinti su veterinaru, ypač jei gyvūnas turi lėtinių sveikatos problemų.

  • Ar tujos prie namų kenkia sveikatai? Ekspertai paaiškina, kada jos pavojingos ir kam

    Ar tujos prie namų kenkia sveikatai? Ekspertai paaiškina, kada jos pavojingos ir kam

    Kas iš tiesų slepiasi už mitų?

    Tujos, tiksliau gyvatvorėms dažnai sodinami gyvūnžoliai (Thuja), jau kelerius metus apipintos kalbomis, esą šie augalai „nuodija“ orą ir kenkia visai šeimai. Tokie teiginiai dažniausiai remiasi pavienėmis istorijomis, tačiau mokslinių įrodymų, kad vien buvimas šalia tujų būtų pavojingas, trūksta.

    Šie spygliuočiai iš tiesų turi eterinių aliejų, o jų sudėtyje gali būti tujono. Vis dėlto įprastomis sodo sąlygomis išsiskiriančios medžiagų koncentracijos yra labai mažos, todėl daugumai žmonių kasdienis kontaktas, pasivaikščiojimas ar poilsis prie gyvatvorės rizikos nekelia.

    Kada tujonas gali tapti problema?

    Didesnės tujono koncentracijos aptinkamos jaunuose ūgliuose ir smulkiose šakelėse, todėl pagrindinė grėsmė siejama ne su kvėpavimu, o su prarijimu. Didelės dozės gali veikti nervų sistemą, o apsinuodijimo požymiai gali apimti pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą, o sunkesniais atvejais ir traukulius.

    Žmogui reali rizika dažniausiai atsiranda tik tuomet, kai augalas būtų sąmoningai ar netyčia suvalgomas, pavyzdžiui, mažiems vaikams žaidžiant sode. Dėl šios priežasties specialistai pataria nepalikti priežiūros metu nukirptų šakelių ten, kur jas lengvai pasiektų vaikai.

    Didžiausia rizika – augintiniams

    Daugiausia atsargumo rekomenduojama laikytis šeimoms, kurios augina šunis ar kates. Smalsūs gyvūnai kartais graužia augalus, o suėdus tujų šakelių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, vėmimas, viduriavimas, gausesnis seilėtekis, taip pat bendras silpnumas.

    Įtarus, kad augintinis prarijo tujų ir atsirado simptomų, delsti nereikėtų.

    „Jei gyvūnas suėdė nežinomo kiekio augalo ir pradeda vemti ar tampa vangus, saugiausia kuo greičiau kreiptis į veterinarą“, – pabrėžia veterinarijos specialistai.

    Kaip saugiai prižiūrėti tujas?

    Praktikoje dažniausias nepatogumas žmonėms nėra apsinuodijimas, o odos sudirginimas. Jautresniems asmenims tujų sultys ir eteriniai aliejai gali sukelti paraudimą, niežėjimą ar bėrimą, ypač jei dirbama be pirštinių ir intensyviai liečiamas veidas.

    Norint sumažinti riziką, pakanka elementarios higienos: genint mūvėti pirštines, rinktis drabužius ilgomis rankovėmis, po darbų nusiplauti rankas ir pašalinti nugenėtas šakas. Jei sode būna gyvūnų, svarbu, kad nukirpti ūgliai neliktų mėtomi ant vejos.

    Apibendrinant, tujos pačios savaime nėra priežastis atsisakyti želdinių, jei jos prižiūrimos atsakingai. Dauguma baimių kyla iš klaidingo įsivaizdavimo, kad augalas pavojingas vien dėl to, kad turi natūralių cheminių junginių, tačiau reali rizika dažniausiai susijusi tik su prarijimu arba individualiu jautrumu.

  • Pamirštas grybas miške pilnais krepšiais: koks tai piengrybis ir kaip jo nesupainioti

    Miškuose vasaros pabaigoje ir rudenį dažnas praeina pro grybus, kuriuos kiti renka pilnais krepšiais. Vienas tokių yra valgomas piengrybis, kai kur vadinamas karvute, tačiau jis neretai paliekamas dėl išskiriamo balto skysčio ir neįprasto kvapo.

    Šis grybas paprastai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniau po ąžuolais, bukais, pušimis ar eglėmis. Vaisiakūniai pasirodo nuo vasaros iki vėlyvo rudens, o po lietingesnių savaičių jų gali būti ypač gausu.

    Išvaizda nėra „klasikinė“: kepurėlė dažniausiai rusvai oranžinė ar gelsvai ruda, sausa, matinė, stambesni egzemplioriai gali būti šiek tiek įdubę. Lakšteliai šviesūs, kreminiai ar gelsvi, o pažeisti neretai tamsėja.

    Būdingiausias bruožas yra gausios baltos „pienelio“ sultys, ištekančios įpjovus ar nulaužus minkštimą. Jos gali tepti pirštus, o vietos, kur pateko skysčio, po kiek laiko įgauna rusvą atspalvį.

    Dalis grybautojų šį piengrybį atmeta dėl kvapo: subrendę vaisiakūniai kartais turi žuvies ar jūros gėrybių primenantį aromatą. Vis dėlto termiškai apdorojant šis kvapas dažniausiai susilpnėja arba visai išnyksta.

    Virtuvėje piengrybis tinka troškiniams, padažams, įdarams ar kepimui su svogūnais, sviestu, grietine ir prieskoniais. Praktikoje patariama pirmiausia grybus nuvalyti, supjaustyti ir trumpai patroškinti, kad pasišalintų dalis išsiskiriančio skysčio, o tik tada kepti ar gardinti riebalais.

    Didžiausia rizika susijusi ne su pačiu grybu, o su supainiojimu su kitomis piengrybių rūšimis, kurių yra daug ir ne visos laikomos tinkamomis maistui. Kai kurios pasižymi aštriu, deginančiu skoniu, kitos laikomos nevalgomomis, todėl taisyklė paprasta: rinkti galima tik visiškai tiksliai atpažįstamus grybus.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas turi likti miške arba būti parodytas išmanančiam specialistui“, – pabrėžia maisto saugos specialistai, nuolat primenantys, kad klaidos grybaujant gali baigtis rimtais apsinuodijimais.

    Saugiam grybavimui galioja tie patys principai: neimkite senų, sukirmijusių ar pažeistų grybų, neragaukite žalių grybų tapatybei nustatyti ir venkite itin jaunų, dar neįgavusių būdingų požymių. Jei kyla įtarimų dėl suvalgytų grybų poveikio, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Mikologai įvardijo, kada grybai „sprogsta“: taikli taisyklė po lietaus ir ko vengti miške

    Mikologai įvardijo, kada grybai „sprogsta“: taikli taisyklė po lietaus ir ko vengti miške

    Prasidėjus vasarai į miškus patraukia grybautojai, tačiau geras laimikis dažniausiai priklauso ne nuo sėkmės, o nuo oro sąlygų. Grybų augimą lemia drėgmė ir šiluma: po lietaus grybiena prisigeria vandens, o tada pradeda formuoti vaisiakūnius.

    Palankiausias laikotarpis daugeliui rūšių yra tada, kai miške kelias dienas išsilaiko drėgna ir nėra kaitros. Dažniausiai intensyviausias augimas fiksuojamas, kai temperatūra siekia apie 15–25 laipsnius Celsijaus, o oro drėgnumas išlieka aukštas.

    Karščiai ir sausra grybams dažniausiai nepadeda. Esant ilgalaikiam sausam periodui, vaisiakūnių formavimasis sulėtėja arba visai sustoja, o miške pasirodę grybai greičiau sensta ir praranda kokybę.

    Praktinė taisyklė, kuri dažnai pasiteisina grybautojams, yra laukti maždaug 2–3 dienas po gausesnio lietaus. Būtent tada miško paklotė dar būna prisotinta drėgmės, o grybai spėja iškilti virš samanų ir lapų, todėl juos lengviau pastebėti.

    Skirtingos rūšys auga nevienodu tempu: dalis grybų po kritulių gali pasirodyti per parą, o kai kurių, ypač vertinamų baravykų, kartais tenka palaukti ilgiau. Todėl vienas apsilankymas miške ne visada atspindi realią situaciją, ypač jei lietus buvo trumpas ir vietinis.

    Patyrę grybautojai dažnai renkasi rytą, kai miškas vėsesnis, o rasa padeda lengviau įžiūrėti kepurėles tarp samanų. Be to, ankstyvas metas reiškia mažesnę kaitrą, todėl surinkti grybai lėčiau genda, ypač jei juos tenka neštis ilgesnį atstumą.

    Vieta taip pat svarbi: grybai dažniau randami ne tik palei takus, bet ir rečiau mindomose miško vietose, pakraščiuose, aikštelėse, nedideliuose reljefo pažemėjimuose, kur ilgiau laikosi drėgmė. Daug rūšių glaudžiai susijusios su tam tikrais medžiais, nes gyvena simbiozėje su jų šaknimis, todėl verta atkreipti dėmesį į medyną.

    „Jei nėra šimtu procentų aišku, koks tai grybas, saugiausia jo nerinkti“, – pabrėžia specialistai, primindami, kad apsinuodijimai nuodingais grybais gali baigtis sunkiomis komplikacijomis. Grybaujant svarbu atskirai laikyti neaiškius radinius, nepasikliauti vien programėlėmis ir, kilus menkiausiai abejonei, grybą palikti miške.

  • Geriau net neliesti: 6 augalai, galintys sukelti sunkius nudegimus ir apsinuodijimą

    Vasarą pievose, pakelėse ir miškų pakraščiuose dažniau sutinkami augalai, kurių sultys ar uogos gali sukelti sunkius odos pažeidimus, apsinuodijimą ar net gyvybei pavojingas būkles. Didžiausia rizika kyla vaikams ir žmonėms, kurie renka uogas, žoleles ar dirba sode be pirštinių.

    Ypač pavojingi augalai, kurių sultys sukelia fototoksinę reakciją, kai oda po kontakto tampa itin jautri saulės ultravioletiniams spinduliams. Tokiais atvejais nudegimai ir pūslės gali atsirasti ne iš karto, o po kelių valandų, o randai kartais išlieka ilgai.

    Barščiai ir fototoksiniai nudegimai

    Vieni pavojingiausių yra barščiai, ypač Sosnovskio barštis, galintis užaugti iki kelių metrų aukščio ir turintis didelius baltus skėtinius žiedynus. Jo sultyse esantys junginiai, patekę ant odos, sumažina natūralią apsaugą nuo saulės ir gali sukelti gilius cheminius nudegimus.

    Į barštį panašus gali būti ir paprastasis barštis, kuris dažnai auga pakelėse ir krūmynuose. Nors jis laikomas medingu augalu, kontaktas su sultimis taip pat gali būti pavojingas, ypač jei po to oda apšviečiama saule.

    „Net trumpas prisilietimas ir vėlesnis buvimas saulėje kai kuriems žmonėms baigiasi pūslėmis, stipriu skausmu ir ilgai išliekančiomis dėmėmis“, – sako toksikologijos srities specialistai, pabrėžiantys greitos pagalbos ir odos apsaugos svarbą.

    Nuodingos uogos ir apsinuodijimo rizika

    Miškuose ir drėgnose vietose auga augalai su ryškiomis uogomis, kurias vaikai ar uogautojai kartais supainioja su valgomomis. Vienas iš pavyzdžių yra karčioji šunvyšnė, kurios dalys gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus, pykinimą ir kitus apsinuodijimo simptomus.

    Dar pavojingesnė yra tikroji šunvyšnė, dažnai vadinama belladonna, kurios tamsios uogos kai kam primena mėlynes. Visos šio augalo dalys yra stipriai nuodingos, o apsinuodijimas gali pasireikšti burnos džiūvimu, regėjimo sutrikimais, padažnėjusiu širdies ritmu, kliedesiais.

    Ypač toksiški augalai: nuo paralyžiaus iki haliucinacijų

    Itin toksiškas yra dėmėtasis mauda, dažnai augantis drėgnesnėse vietose. Jį galima atpažinti pagal stiebus su rausvai violetinėmis dėmėmis ir specifinį nemalonų kvapą, o į organizmą patekusios medžiagos gali sukelti progresuojantį raumenų silpnumą ir paralyžių.

    Kitas pavojingas augalas yra paprastasis durnaropė, kurios dideli balti piltuvėlio formos žiedai ir dygliuotos sėklų dėžutės atrodo išskirtinai, tačiau augale esantys alkaloidai gali sukelti stiprų apsinuodijimą. Klinikiniai požymiai gali apimti sumišimą, haliucinacijas, karščiavimą, padažnėjusį pulsą ir būklės blogėjimą.

    Jei įtariamas kontaktas su fototoksiniais augalais, rekomenduojama kuo greičiau nuplauti odą vandeniu su muilu, uždengti pažeistą vietą nuo saulės ir stebėti simptomus. Jei atsiranda didelės pūslės, stiprus skausmas, regėjimo sutrikimai, dusulys ar įtariamas uogų ar augalų dalių nurijimas, būtina skubiai kreiptis į medikus arba konsultuotis su apsinuodijimų informacijos specialistais.

  • Miškuose aptiktas retas grybas: grybautojai nustebę, ekspertai primena svarbias taisykles

    Netikėtas radinys miškuose

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito nuotrauka su pilnu krepšiu retai aptinkamo grybo, vadinamo tuopiniu raudonviršiu. Grybautojai neslėpė džiaugsmo, tačiau komentaruose netrūko ir nuostabos, nes tokie radiniai dažniau siejami su vėlesniu sezonu.

    Diskusijas kaitino ir tai, kad dalis žmonių teigė, jog oras tam esą per sausas, o laikas per ankstyvas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad pavieniai vaisiakūniai gali pasirodyti ir anksčiau, jei susiklosto palankios sąlygos.

    Kada ir kur jis dygsta

    Tuopinis raudonviršis dažniausiai aptinkamas vasaros antroje pusėje ir rudenį, tačiau išimtys galimos. Jam ypač svarbi šiluma ir pakankama dirvos drėgmė, todėl po lietingesnio laikotarpio ir staigesnio atšilimo grybai kartais pasirodo netikėtai anksti.

    Šis grybas nėra atsitiktinių vietų „mėgėjas“: jis susijęs su konkrečiais medžiais, dažniausiai tuopomis, su kuriomis sudaro mikorizę. Dėl to jo radavietės paprastai būna gana specifinės, o net patyrę grybautojai jo neaptinka kiekviename miške.

    Kaip atpažinti ir ką žinoti virtuvėje

    Tuopinio raudonviršio kepurėlė dažniausiai būna rusvų atspalvių, o kempininis sluoksnis jaunuose grybuose šviesesnis ir laikui bėgant pilkėja. Paspaudus ar pažeidus, poros gali pamažu tamsėti, o tai yra vienas iš požymių, padedančių atpažinti rūšį.

    Perpjautas grybas neretai greitai keičia spalvą, o vėliau pažeistos vietos ryškiai patamsėja. Termiškai apdorojant minkštimas taip pat gali smarkiai patamsėti, net tapti beveik juodas, tačiau tai laikoma natūralia reakcija ir savaime nereiškia prastos kokybės.

    Grybautojai šią rūšį vertina dėl tvirtesnio minkštimo ir malonaus, švelnaus skonio. Dėl struktūros jis dažnai tinka troškiniams, nes ilgiau gaminamas mažiau suyra ir išlaiko formą.

    Saugumo taisyklės, kurias verta prisiminti

    Specialistai primena, kad į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla klausimų, patikimiausia pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią sanitarinės priežiūros įstaigą.

    Taip pat rekomenduojama nerinkti itin jaunų, dar nesusiformavusių grybų, nes juos lengviausia supainioti. Grybaujant svarbu neardyti miško paklotės, neplėšyti grybienos ir nepasikliauti atsitiktinių praeivių patarimais.

    Grybų patiekalų nereikėtų siūlyti mažiems vaikams, o rinktų grybų tapatybės negalima tikrinti ragaujant. Net ir valgomi grybai, netinkamai atpažinti ar paruošti, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.

  • Miške jį praeina daugelis, o veltui: šis vasaros grybas stebina skoniu, bet painiojamas su mirtinu

    Vasarą miškuose pasitaiko valgomų grybų, kuriuos net patyrę grybautojai kartais praeina nepastebėję. Vienas jų – žalsvasis ūmėdis (Russula virescens), išsiskiriantis švelniu, kiek riešutiniu skoniu ir neįprasta kepurėlės išvaizda.

    Šis grybas nėra toks garsus kaip baravykai ar voveraitės, tačiau virtuvėje vertinamas dėl subtilumo. Vis dėlto svarbiausia – atpažinimas, nes žalsvų atspalvių grybai kai kam sukelia pavojingų asociacijų su nuodingomis rūšimis.

    Kaip atpažinti žalsvąjį ūmėdį

    Žalsvojo ūmėdžio kepurėlė dažniausiai būna šviesiai žalia ar pilkšvai žalia, o paviršius atrodo lyg suskeldėjęs ir sudaro mozaikos raštą. Tai viena ryškiausių atpažinimo detalių, dėl kurios grybas primena natūraliai „išmargintą“ kepurėlę.

    Plokštelės paprastai šviesios, trapios, tankiai išsidėsčiusios, o kotas baltas ir tvirtokas, lengvai lūžtantis. Perpjovus minkštimas išlieka baltas ir neišskiria pieno sulčių, kas būdinga būtent ūmėdžių grupei.

    Grybautojai pabrėžia, kad vien tik spalvos nepakanka, todėl verta tikrinti kelis požymius iš karto. Jei kyla abejonių, saugiausia grybą palikti miške arba pasitarti su specialistais, pavyzdžiui, per oficialias grybų identifikavimo konsultacijas ar bendruomenes, kuriose dirba mikologai.

    Kur ir kada jo ieškoti

    Žalsvasis ūmėdis dažniausiai aptinkamas nuo birželio iki spalio, o esant šiltiems ir drėgnesniems orams gali pasirodyti ir anksčiau. Ilga sausra šiai rūšiai paprastai nėra palanki, todėl po lietingesnio laikotarpio tikimybė jį rasti didėja.

    Dažniausiai jis auga lapuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta ąžuolų, bukų ar beržų kaimynystę. Paprastai dygsta ant žemės po paklotėmis, pavieniui arba mažomis grupėmis, todėl jį lengva praleisti skubant.

    Skonis, paruošimas ir saugumas

    Virtuvėje žalsvasis ūmėdis vertinamas už švelnų skonį, kuris neužgožia patiekalo, o suteikia lengvą miško natą. Jam dažnai pakanka sviesto, svogūno, druskos ir pipirų, kad atsiskleistų natūralus aromatas.

    Jis tinka prie kiaušinienės, bulvių, kruopų ar lengvų grietinėlės padažų, taip pat gali būti kepamas ant grotelių. Džiovinant skonis paprastai tampa ryškesnis, tačiau senesni vaisiakūniai gali būti trapesni ir prastesnės tekstūros nei jauni.

    Didžiausias rizikos veiksnys – painiojimas su mirtinai nuodinga žalsvo atspalvio musmire, ypač jei grybautojas renka neįvertinęs visų požymių. Nuodingoms musmirėms būdingi aiškūs įspėjamieji ženklai, tokie kaip žiedas ant koto ir makštis prie pagrindo, todėl renkant grybus rekomenduojama apžiūrėti visą vaisiakūnį, o ne tik kepurėlę.

    „Jei nesate visiškai tikri dėl grybo rūšies, jo neimkite“, – sako mikologai, primindami, kad apsinuodijimai grybais kasmet fiksuojami ir dažniausiai susiję su klaidingu atpažinimu.