CP v2

Tag: Apsipirkimo įpročiai

  • Kodėl vis dažniau renkamės savitarnos kasas: psichologai paaiškino, ką tai išduoda

    Savitarnos kasos daugelyje parduotuvių tapo įprasta kasdienybės dalimi, o pirkėjai neretai prie jų pasuka net tada, kai šalia laukia laisva įprasta kasa su darbuotoju. Psichologai sako, kad toks pasirinkimas dažnai susijęs ne vien su skuba ar trumpesne eile. Jį gali lemti noras patiems valdyti procesą, išvengti socialinio kontakto ar sumažinti trikdžius apsipirkimo metu.

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl pirkėjai renkasi savitarną, yra kontrolės jausmas. Nuskenuodami prekes patys žmonės tiksliau mato, kas ir kada įmušama, gali iškart pasitikrinti kainas bei greičiau sureaguoti, jei kas nors nesutampa. Toks apsipirkimo modelis patrauklus tiems, kurie nemėgsta netikėtumų ir nori aiškios, prognozuojamos eigos.

    Kitas veiksnys – patogumas ir įprotis. Kai savitarnos kasa tampa kasdieniu pasirinkimu, smegenys renkasi pažįstamą kelią, net jei alternatyva objektyviai būtų tokia pati ar net greitesnė. Psichologijoje tai siejama su sprendimų taupymu: kuo mažiau reikia galvoti, tuo lengviau atlikti rutinines užduotis.

    Dalį pirkėjų prie savitarnos kasų veda noras apsipirkti be papildomo bendravimo. Tai nebūtinai reiškia uždarumą ar socialinį nerimą, dažnai tai tiesiog siekis išlaikyti privatumo jausmą. Žmonės gali norėti išvengti trumpų, formalių pokalbių, ypač po įtemptos dienos, kai bet koks papildomas kontaktas atrodo kaip dar vienas darbas.

    Psichologai atkreipia dėmesį ir į greičio iliuziją. Savitarna gali atrodyti spartesnė, nes pirkėjas pats aktyviai dalyvauja procese, o laikas subjektyviai slenka greičiau. Tačiau reali trukmė priklauso nuo pirkinių krepšelio dydžio, prekių tipo, amžiaus patikros poreikio ir nuo to, kaip dažnai sistema prašo darbuotojo pagalbos.

    Vis dėlto savitarnos pasirinkimas gali kelti ir įtampą, ypač kai žmogus bijo suklysti, nespėja susigaudyti meniu ar susiduria su dažnais patikrinimais. Tokiais atvejais įprasta kasa su darbuotoju suteikia daugiau saugumo ir aiškumo, nes atsakomybė už procesą tenka kitam. Dėl to vieni pirkėjai savitarną vertina kaip laisvę, o kiti – kaip papildomą stresą.

    Parduotuvės savitarnos kasas diegia ne tik dėl eilių valdymo, bet ir dėl efektyvumo: jos leidžia aptarnauti daugiau pirkėjų ribotame plote, o darbuotojams suteikia galimybę prižiūrėti kelis terminalus vienu metu. Vis dažniau diegiami sprendimai, kurie mažina trukdžius, pavyzdžiui, tobulesnės svarstyklių sistemos, greitesnis skenavimas, bekontakčiai mokėjimai ir skaitmeniniai lojalumo įrankiai.

    Ekspertai pabrėžia, kad nėra vieno teisingo pasirinkimo, o savitarnos kasos pačios savaime neapibūdina žmogaus charakterio. Jos labiau atspindi situaciją: laiko spaudimą, nuotaiką, apsipirkimo tikslą ir tai, kaip patogiai žmogus jaučiasi naudodamasis technologijomis. Todėl vieną dieną galime rinktis savitarną dėl greičio, o kitą – darbuotojo kasą dėl paprastesnio ir ramesnio proceso.

  • Išmetate maistą? Per metus prarandate sumą, už kurią galėtumėte išvykti solidžių atostogų

    Naujesni vartojimo įpročių tyrimai, paremti dienoraščio metodu, rodo, kad dalis pirkinių taip ir nepasiekia lėkštės. Vidutiniškai per savaitę išmetama apie 1,1 kilogramo maisto, o per metus tai sudaro maždaug 57 kilogramus vienam žmogui.

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip smulkmenos, tačiau metinė suma susideda iš daugybės mažų išmetimų. Dažniausiai maistas keliauja į šiukšliadėžę dėl to, kad tiesiog sugenda, o tai paprastai siejama su per dideliais pirkimais ir netiksliu planavimu.

    Brangiausiai kainuoja ne daržovės

    Nors pagal svorį daugiausia išmetama vaisių, daržovių ir gėrimų, didžiausius piniginius nuostolius sukelia gyvūninės kilmės produktai. Skaudžiausiai kišenei kerta išmetama mėsa, taip pat pieno produktai ir paruošti patiekalai.

    Tyrimuose išskiriama ir duona bei bandelės: jos dažnai laikomos pigiu pirkiniu, tačiau būtent jų išmetama itin daug. Dėl to susidaro apčiuopiama metinė suma, kuri namų ūkiams virsta tylia, bet pastovia biudžeto nutekėjimo eilute.

    Kodėl tai kartojasi kas savaitę?

    Maisto švaistymas dažnai tampa nematomas, nes išmetamos sumos būna nedidelės ir kasdienės. Žmonės atsikrato likučių po kelių eurų, todėl nuostolis neatrodo reikšmingas, kol nesusumuojamas per mėnesį ar metus.

    Dažniausios priežastys yra produktų gedimas, prasta išvaizda, per didelės porcijos ir per daug pagaminama vienu kartu. Prie to prisideda ir netinkamas laikymas, pavyzdžiui, kai šaldytuve nesilaikoma temperatūrų ar produktai paliekami atidaryti.

    Kas realiai padeda sutaupyti?

    Didžiausią efektą dažniausiai duoda paprasti sprendimai: savaitės meniu planavimas, apsipirkimas su sąrašu ir datų tikrinimas dar parduotuvėje. Taip pat verta pirmiausia sunaudoti greičiau gendančius produktus ir peržiūrėti šaldytuvo turinį prieš naujus pirkinius.

    Populiarėja ir skaitmeniniai sprendimai, leidžiantys įsigyti maisto perteklių iš kavinių, kepyklų ar parduotuvių mažesne kaina, pavyzdžiui, per programėlę „Too Good To Go“. Praktika rodo, kad taupymas prasideda ne prie kasos, o tada, kai nusprendžiame, ką daryti su tuo, kas jau yra namuose.

  • Permokate už „Wegmans“ sausainius: pigesnė versija slepiasi parduotuvės gale

    „Wegmans“ kepyklėlės šokoladiniai sausainiai JAV pirkėjams jau seniai laikomi vienu patraukliausių šio tinklo gaminių, tačiau ne visi žino, kad už panašų produktą galima sumokėti gerokai mažiau. Skirtumas dažnai slypi ne recepte, o vietoje parduotuvėje ir pakuotės formate, kuris skatina impulsyvų pirkimą.

    Brangesnis pasirinkimas, vadinamas „Ultimate Chocolate Chip Cookies“, dažniausiai eksponuojamas prie įėjimo ar pagrindinių srautų zonose. Ten siūlomas kibirėlis su 15 sausainių kainuoja apie 14 eurų, todėl vienas sausainis atsieina beveik 1 eurą.

    „Juos statome priekyje, nes dalis klientų tokią kainą sumoka be didelių svarstymų. Parduotuvės gale rasite šeimos pakuotę mini sausainių, jų ten gerokai daugiau ir jie kainuoja apie 5 eurus“, – rašė save „Wegmans“ darbuotoju pristatęs komentatorius.

    Pigesnė alternatyva yra mini šokoladiniai sausainiai, kurie neretai laikomi parduotuvės gilumoje, arčiau kasdienio apsipirkimo zonų. Tokia dėžutė kainuoja apie 5 eurus ir, vertinant pagal kiekį bei svorį, vieno gramo kaina yra kelis kartus mažesnė nei „premium“ kibirėlio.

    Skiriasi ir sudėtis: didesniuose sausainiuose šokoladas paprastai nurodomas kaip pagrindinis ingredientas, o mini versijoje aukščiau sąraše gali atsirasti augaliniai riebalai, kas leidžia suprasti apie kitokias proporcijas. Vis dėlto daugeliui pirkėjų praktinis kriterijus lieka kaina, ypač kai ieškoma deserto prie kavos ar greito skanėsto vaikams.

    Prekybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad prekių išdėstymas prie įėjimo, akių lygyje ar šalia pagrindinių takų yra vienas dažniausių būdų didinti brangesnių produktų pardavimus. Todėl norint sutaupyti verta ne tik lyginti etiketes, bet ir paieškoti analogiškų prekių mažiau matomose vietose, kur dažnai slepiasi ekonomiškesni šeimos pakuočių variantai.