Pilnažiedžiai orlikai sugrįžta
Pilnažiedžiais orlikais vadinamos dekoratyvios daugiametės gėlės, dažniausiai kilusios iš paprastojo orliko (Aquilegia vulgaris). Nuo įprastų orlikų jos skiriasi tankiais, žvaigždiškais, pomponą primenančiais žiedais, dažnai be būdingų pentinų.
Pastaraisiais metais orlikai vėl populiarėja dėl natūralistinių, angliško stiliaus ir apdulkintojams palankių gėlynų tendencijų. Tiesa, pilnažiedės formos ne visada yra tokios pat patrauklios vabzdžiams kaip paprasti, atviri žiedai, todėl jas verta derinti su kitomis nektaringomis pavasario ir vasaros pradžios gėlėmis.
Tarp ryškiausių pilnažiedžių veislių dažnai minimos Barlow grupės atmainos, užaugančios iki maždaug 80 centimetrų. Populiarios „Nora Barlow“ ir itin tamsi „Black Barlow“, taip pat sodrių atspalvių „Bordeaux Barlow“ bei baltažiedės variacijos.
Kaip parinkti vietą ir dirvą?
Orlikai laikomi gana lengvai auginamomis daugiametėmis gėlėmis, tačiau geriausiai atsiskleidžia, kai sudaromos tinkamos sąlygos. Sodinimui paprastai pasirenkamas pavasaris arba ankstyvas ruduo, o daigai sodinami tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone.
Orlikams tinka derlinga, humusinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva. Daugumai Aquilegia vulgaris veislių palankus neutralus ar silpnai šarminis dirvožemis, o sunkesnėje žemėje pravartu įmaišyti smėlio ar smulkaus žvyro, kad šaknys nestovėtų drėgmėje.
Vieta turėtų būti pusiau pavėsinga, kai saulė augalą pasiekia kelias valandas ryte arba popiet. Atviroje saulėje orlikai taip pat gali žydėti, bet tuomet svarbu, kad dirva neperdžiūtų, o aukštesnes veisles verta saugoti nuo stipraus vėjo.
Priežiūra po žydėjimo ir dažniausios problemos
Pilnažiedžiai orlikai dažniausiai žydi nuo gegužės iki liepos, o nužydėjusių stiebų pašalinimas gali prailginti žydėjimą ir sumažinti savaiminį pasisėjimą. Tai svarbu ir dėl to, kad iš sėklų išaugę augalai neretai nepakartoja veislės savybių ir grįžta prie paprastesnės, viengubos žiedo formos.
Po žydėjimo orlikų lapai dažnai gelsta ir nyksta, tai natūrali augalo ciklo dalis. Tokiu metu kerą galima nukirpti žemai, o po kelių savaičių paprastai pasirodo naujas lapų prieaugis.
Iš ligų orlikams dažniausiai kenkia miltligės, kurios plinta skirtingomis sąlygomis: viena dažniau suaktyvėja sausros metu, kita labiau siejama su drėgnais sezonais. Taip pat pasitaiko lapus pažeidžiančių kenkėjų, todėl pažeistus lapus rekomenduojama pašalinti ir neišmesti į kompostą.
Verta žinoti, kad orlikai nėra ilgaamžiai, dažnai po 3–4 metų kerai praranda gyvybingumą. Dėl jautrios šaknų sistemos jie ne visada sėkmingai pakelia persodinimą, tad norint išlaikyti konkrečią pilnažiedę veislę patikimiausia ją periodiškai atnaujinti įsigyjant daigus iš patikimų augintojų.
Su kuo derinti gėlyne?
Gėlyne orlikai dažnai atlieka antrojo plano augalo vaidmenį ir geriausiai atrodo sodinami grupėmis, kai susidaro aiški spalvinė dėmė. Jie tinka kaimiško, natūralistinio ar angliško stiliaus daugiamečių gėlių kompozicijoms.
Žydėjimo metu orlikai gražiai dera su kitomis pavasario pabaigos ir vasaros pradžios gėlėmis, o vėliau jų gelstančius lapus gali subtiliai paslėpti vėliau suvešantys augalai. Žemesnės pilnažiedės veislės tinka gėlyno pakraščiams, o orlikus galima auginti ir vazonuose, jei parenkamas bent 25 centimetrų gylio indas ir pasirūpinama drenažu.
Skintoms puokštėms labiau tinka veislės su tvirtais, stačiais žiedstiebiais, o vazoje jos dažnai išsilaiko apie savaitę. Tai paprastas būdas į namus atsinešti ankstyvos vasaros nuotaiką, net jei sode orlikai auga tik keliose vietose.