Arabijos jūroje gyvenantys humbakai jau seniai kelia klausimų biologams, nes jų elgsena ryškiai skiriasi nuo daugumos pasaulio populiacijų. Skirtingai nei kiti humbakai, jie nevyksta į ilgas sezonines migracijas tarp vėsių maitinimosi rajonų ir tropinių veisimosi vietų, o ištisus metus laikosi tropiniuose ir subtropiniuose vandenyse, taip pat prie Omano krantų.
Paradoksalu, kad net ir likdami šiltuose vandenyse šie banginiai išlaiko Šiaurės pusrutuliui būdingą veisimosi ciklą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad toks derinys rodo ilgalaikį prisitaikymą prie regiono aplinkos sąlygų ir galimą izoliaciją nuo kitų humbakų grupių.
Dar vienas išskirtinumas yra jų dainos. Nors humbakų giesmės skirtingose populiacijose ir taip gali skirtis, Arabijos jūros įrašai sudaro savitą repertuarą, kuris kituose regionuose nefiksuojamas, o tai ilgą laiką stiprino prielaidą apie atskirą šios grupės raidą.
Nauji genetiniai įrodymai
Naujausiame tyrime mokslininkai palygino Arabijos jūros humbakų genetinę medžiagą su mėginiais iš kitų pasaulio vietų. Iš viso į analizę įtraukti 2 285 individų duomenys, o rezultatai parodė aiškią genetinę atskirtį nuo trijų šiuo metu plačiai pripažįstamų humbakų porūšių grupių.
Skaičiavimai leidžia manyti, kad Arabijos jūros humbakų evoliucinė linija nuo kitų atsiskyrė maždaug prieš 43 000–113 000 metų. Tokia laiko atkarpa biologijoje laikoma pakankama, kad populiacija įgytų ryškių genetinių ir elgsenos bruožų, ypač jei judėjimą riboja geografiniai ir ekologiniai veiksniai.
Tyrėjai taip pat įvertino istorinio XIX amžiaus pavyzdžio DNR, kuris anuomet buvo aprašytas kaip Megaptera indica. Šio egzemplioriaus liekanos saugomos Paryžiaus Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, o genetiniai duomenys patvirtino, kad jis buvo humbakas ir artimai susijęs su šiandien Arabijos jūroje gyvenančiais individais.
Ar tai bus naujas porūšis?
Jei mokslinė bendruomenė ir taksonomijos institucijos oficialiai priims šias išvadas, Arabijos jūros populiacija galėtų būti pripažinta ketvirtuoju humbakų porūšiu. Siūlomas pavadinimas Megaptera novaeangliae indica siejamas su istoriniu aprašymu, tačiau kol kas tai dar nėra formaliai įtvirtintas statusas.
Mokslininkai pabrėžia, kad ši populiacija yra nedidelė ir pasižymi itin maža genetine įvairove, o per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo aiškių požymių, kad jos gausumas didėtų. Maža genetinė įvairovė gali didinti pažeidžiamumą ligoms ir aplinkos pokyčiams, todėl apsaugos priemonės čia tampa ypač svarbios.
Tarp pagrindinių grėsmių įvardijami įsipainiojimas į žvejybos įrankius, susidūrimai su laivais, povandeninis triukšmas, tarša ir ligos. Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, galinti keisti musonų dinamiką bei jūrų produktyvumą, o kartu ir žuvų bei krilio išteklius, nuo kurių priklauso banginių mityba.
Tarptautinė banginių medžioklės komisija jau anksčiau Arabijos jūros humbakus buvo išskyrusi kaip atskirą veisimosi ir maitinimosi populiaciją bei rekomendavo rengti jai skirtą apsaugos planą. Nauji genetiniai duomenys sustiprina argumentą, kad tai gali būti dar unikalesnė evoliucinė grupė, nei manyta iki šiol.
