CP v2

Tag: Arbitražas

  • „Orlen“ derybos dėl Polimery Police įstrigo: „LyondellBasell“ ginčą kelia į Londono arbitražą

    „Orlen“ planuotas Grupa Azoty bendrovės Polimery Police perėmimas atsidūrė neapibrėžtume po to, kai į procesą įsitraukė tarptautinis chemijos koncernas „LyondellBasell“. Įmonė teigia, kad sandoris gali pažeisti jos interesus, todėl klausimas jau nagrinėjamas arbitraže Londone.

    Polimery Police projektas turėjo tapti Grupa Azoty šuoliu į aukštesnę polimerų gamintojų lygą, tačiau realybėje investicija virto sunkia finansine našta. Įrenginys, kurio vertė, kaip nurodoma viešojoje informacijoje, viršija 7,2 mlrd. Lenkijos zlotų, tai yra apie 1,7 mlrd. eurų, ilgą laiką neveikė arba nepasiekė planuotos komercinės stadijos.

    Iki šiol pagrindiniu išeities keliu buvo laikomas gamyklos pardavimas „Orlen“, tačiau dabar šį scenarijų gali apsunkinti teisminis ginčas. „LyondellBasell“, būdama „Orlen“ partnerė bendrose polimerų verslo struktūrose, kelia klausimą, ar planuojamas perėmimas neprieštarauja anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams.

    Arbitražas Londone ir laikinosios priemonės

    Arbitražo procesas pradėtas 2026 metų birželio 19 dieną, o jo vieta pasirinkta Londonas. „LyondellBasell“ remiasi bendros įmonės sutarties nuostatomis ir tvirtina, kad „Orlen“ veiksmai, įsigyjant Grupa Azoty Polyolefins akcijas, gali būti laikomi įsipareigojimų pažeidimu.

    2026 metų liepos 16 dieną Anglijos teismas nusprendė, kad laikinosios priemonės turi būti sprendžiamos ne teisme, o arbitražo tribunole. Vėliau, 2026 metų liepos 23 dieną, tribunolas buvo suformuotas ir toliau nagrinės bylos eigą, įskaitant prašymus dėl laikinųjų priemonių.

    „Kadangi šis klausimas šiuo metu nagrinėjamas arbitraže, nebūtų tinkama komentuoti detalių. Toliau konstruktyviai bendradarbiaujame su „Orlen“ dėl bendrų interesų Lenkijoje“, – sakė „LyondellBasell“ atstovė.

    Kodėl ginčas gali būti jautrus „Orlen“ ir Grupa Azoty?

    Ginčo esmė siejama su tuo, kad „LyondellBasell“ ir „Orlen“ polimerų srityje bendradarbiauja nuo 2003 metų, kai buvo sukurta bendra įmonė ir pradėtos plėtoti modernios polietileno bei polipropileno gamybos pajėgos Plocke. Tokiose partnerystėse dažnai numatomi konkurencijos ribojimai ar pardavimo kanalų kontrolė, o būtent tai, anot rinkos šaltinių, ir gali tapti arbitražo pagrindu.

    „LyondellBasell“ laikomas vienu didžiausių pasaulio polimerų gamintojų, turinčiu reikšmingas pozicijas tiek technologijų, tiek licencijų srityje. Rinkoje plačiai žinoma, kad pažangios polipropileno gamybos technologijos licencijos gali tapti strateginiu svertu, o jų prieinamumas neretai nulemia projekto konkurencingumą ir pelningumą.

    Grupa Azoty atstovai viešai yra nurodę, kad sandoris su „Orlen“ vykdomas pagal planą ir šiuo metu nematoma pagrindo svarstyti alternatyvų. Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad arbitražas gali sulėtinti procesą arba padidinti jo kainą, ypač jei būtų pritaikytos baudos ar kitos finansinės priemonės.

    Juodžiausiu scenarijumi laikoma situacija, kai galimos sankcijos ar teisinė rizika taptų tokia didelė, kad „Orlen“ sandoris nebeatrodytų ekonomiškai pagrįstas. Tokiu atveju Polimery Police perėmimas galėtų neįvykti, o tai reikštų papildomą spaudimą Grupa Azoty restruktūrizavimo planams ir skolos aptarnavimui.

  • Europos Komisija aiškinasi Rumunijos atsinaujinančios energetikos kompensaciją: 42,2 mln. eurų byla

    Europos Komisija aiškinasi Rumunijos atsinaujinančios energetikos kompensaciją: 42,2 mln. eurų byla

    Europos Komisija pradėjo vertinti, ar arbitražo sprendimas, įpareigojęs Rumuniją atlyginti nuostolius dešimčiai investuotojų dėl pakeistos atsinaujinančios elektros paramos schemos, neprieštarauja ES valstybės pagalbos taisyklėms. Komisija aiškinasi, ar tokia kompensacija ir jos išmokėjimas gali būti laikomi valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalį.

    Ginčo ištakos siekia 2011 metų liepos mėnesį, kai Rumunija įvedė paramos schemą, grindžiamą žaliaisiais sertifikatais, skirtais skatinti elektros gamybą iš atsinaujinančių išteklių. Schema buvo suderinta su ES valstybės pagalbos sistema ir vėliau kelis kartus keista, Komisijai pritariant atnaujinimams.

    Vis dėlto po pakeitimų dalis investuotojų teigė patyrę nuostolių ir inicijavo arbitražo procesą prieš Rumuniją, remdamiesi Energetikos chartijos sutartimi. Arbitražo teismas konstatavo pažeidimą ir priteisė investuotojams 42,2 mln. eurų kompensaciją, taip pat palūkanas ir papildomas išlaidas, o Rumunija apie sprendimą informavo Komisiją ir jau buvo atlikusi mokėjimą.

    Kas kelia klausimų Briuseliui?

    Komisijos preliminari pozicija yra kritiška: jos vertinimu, arbitražo sprendimas ir jo įgyvendinimas gali reikšti selektyvų ekonominį pranašumą, suteikiamą konkrečioms įmonėms valstybės lėšomis. Tokiu atveju priemonė atitiktų valstybės pagalbos požymius ir galėtų būti laikoma nesuderinama su vidaus rinka.

    Šiame etape Komisija pradeda išsamesnį tyrimą, kad įvertintų priemonės suderinamumą su ES taisyklėmis. Bendras principas yra toks, kad valstybės pagalba draudžiama, nebent Europos Komisija ją patvirtina kaip suderinamą su vidaus rinka, pavyzdžiui, kai tenkinamos aiškios išimčių sąlygos.

    Kodėl tai svarbu investuotojams?

    Atsinaujinančios energetikos sektoriuje paramos schemų stabilumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių investicijų kainą ir riziką. Kai valstybės koreguoja subsidijų mechanizmus, neretai kyla ginčų dėl teisėtų lūkesčių ir finansinių pasekmių, todėl arbitražas tampa įrankiu siekiant kompensacijų.

    Tuo pačiu ES valstybės pagalbos kontrolė reiškia, kad net ir priteistos kompensacijos gali būti tikrinamos per kitą prizmę: ar jos nesukuria rinkos iškraipymų ir ar nėra faktiškai nauja, iš anksto nepatvirtinta parama. Galutinis Komisijos vertinimas lems, ar Rumunija galės įgyvendinti sprendimą be papildomų įpareigojimų, ar teks peržiūrėti išmokėjimo sąlygas.

    Kokie tolesni žingsniai?

    Komisijai tęsiant tyrimą, suinteresuotos šalys paprastai kviečiamos teikti pastabas, o sprendimas priimamas įvertinus tiek teisinį, tiek ekonominį priemonės poveikį. Tokios procedūros gali užtrukti, ypač kai vertinami kompleksiniai ryšiai tarp nacionalinių schemų, arbitražo sprendimų ir ES vidaus rinkos taisyklių.

    Rumunijos atvejis yra signalas, kad ginčai dėl atsinaujinančios energetikos paramos nebūtinai baigiasi vien arbitražo nutartimi. Net ir priteista kompensacija gali atsidurti Komisijos akiratyje, jei kyla klausimų dėl jos atitikimo ES valstybės pagalbos sistemai.

  • Atleido DI ar žmonės? 26 „Meta“ darbuotojai teisme ieško atsakymo, bet įrodyti beveik neįmanoma

    Atleido DI ar žmonės? 26 „Meta“ darbuotojai teisme ieško atsakymo, bet įrodyti beveik neįmanoma

    Jungtinėse Valstijose nagrinėjama byla prieš „Meta“ atkreipė dėmesį į vis dažniau keliamą klausimą: ar darbuotojai gali būti atleidžiami remiantis DI generuojamais vertinimais, o ne tiesioginiu vadovų sprendimu. Ieškinį pateikę buvę darbuotojai tvirtina, kad atranka į atleidžiamųjų sąrašą galėjo būti paremta automatizuotais rodikliais, kurių jie patys nematė ir negalėjo ginčyti.

    Teismo dokumentuose akcentuojama pagrindinė problema, su kuria susiduria tokiose bylose dalyvaujantys žmonės: darbuotojai paprastai neturi prieigos prie vidinių modelių, kriterijų ar duomenų, pagal kuriuos darbdavys vertina našumą. Net jei įmonėje naudojami automatizuoti sprendimų palaikymo įrankiai, jų įtaka galutiniam sprendimui dažnai lieka neapčiuopiama, o įrodymai būna įmonės rankose.

    „Jie nebuvo patalpose, kuriose tai vyko“, – pažymėjo teisėjas Williamas Orrickas, vertindamas prašymą laikinai sustabdyti 26 žmonių atleidimų užbaigimą.

    Bylos esmė siejama su įtarimais, kad darbuotojai galėjo būti atrenkami dėl sveikatos būklės, negalios ar naudojimosi sveikatos ir šeimos atostogomis, nes tokie laikotarpiai keičia veiklos rodiklius. Ieškovai teigia, kad vertinimui galėjo būti pasitelkti našumo stebėsenos įrankiai, komunikacijos ir dokumentų analizė, taip pat su DI įrankių naudojimu susiję matavimai.

    „Meta“ teismo dokumentuose šiuos kaltinimus neigia ir tvirtina, kad sprendimus dėl šiemet paskelbtų beveik 8 000 atleidimų priėmė žmonės, o DI nebuvo naudojamas kaip atleidimo pagrindas. Teisėjas nurodė, kad kol kas privalo remtis įmonės pozicija, jei ieškovai nepateikia konkrečių priešingų įrodymų.

    Svarbi šios istorijos dalis yra tai, kad didelė dalis JAV darbuotojų yra saistomi arbitražo susitarimų, kurie nukreipia ginčus iš viešo teismo proceso į privatų nagrinėjimą. Tai paprastai sumažina galimybes viešai išreikalauti dokumentus, apsunkina kolektyvinius ieškinius ir riboja precedentinę tokių bylų reikšmę, todėl apie DI naudojimą darbo sprendimuose viešumoje girdima gerokai rečiau, nei prognozuota.

    Teismas kol kas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau toliau vertins galimybę priimti sprendimą, kuris laikinai grąžintų darbuotojus į pareigas iki arbitražo pabaigos. Byloje numatytas tolesnis posėdis 2026 metų rugpjūčio 24 dieną, o teisėjas leido suprasti, kad pozicija gali keistis, jei bus pateikta daugiau duomenų apie tai, ar ir kaip DI galėjo būti panaudotas netinkamai.

    Ši byla išryškina platesnę tendenciją: įmonės vis dažniau naudoja automatizuotas sistemas našumui matuoti, tikslams sekti ir sprendimams pagrįsti, tačiau darbuotojams neretai trūksta skaidrumo. Europoje tokios praktikos vis dažniau vertinamos per duomenų apsaugos, nediskriminavimo ir automatizuoto sprendimų priėmimo prizmę, o JAV ginčus dažnai lemia sutartinės arbitražo sąlygos ir prieigos prie įrodymų klausimas.

  • Lenkų įmonė „Control Process“ teigia išstumta iš Lvivo statybų: miestas ginčija 10 mln. eurų skolą

    Lenkijos bendrovė „Control Process“ viešai teigia netekusi galimybės tęsti atliekų tvarkymo infrastruktūros projektą Lvive Ukrainoje, nors didžioji darbų dalis, anot jos, jau buvo atlikta. Įmonės atstovai sako, kad savivaldybė nutraukė sutartį, užblokavo patekimą į statybvietę ir neatsiskaitė už atliktus darbus.

    Bendrovė tvirtina, kad ginčas sukasi apie maždaug 10 mln. eurų mokėjimą už darbus, kurie, jos teigimu, buvo įvykdyti apie 95 proc. Taip pat keliami klausimai dėl sutarties vykdymo užtikrinimo priemonių ir to, ar rangovas turėjo realias galimybes greitai apginti savo interesus Ukrainos teisinėje aplinkoje.

    Kas tai per projektas?

    „Control Process“ nurodo laimėjusi konkursą objektui, susijusiam su atliekų apdorojimu Lvive, kurį finansuoti padėjo Europos Sąjungos lėšos ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko instrumentai. Statybos startavo 2021 metais ir, pasak įmonės, tęsėsi net ir Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą.

    Įmonės versija tokia: iki projekto pabaigos buvo likę apie du mėnesiai, o didesnė mokėjimų dalis turėjo būti sumokėta baigiamajame etape. Būtent šioje vietoje, pasak „Control Process“, ir kilo konfliktas, po kurio rangovas esą buvo eliminuotas iš projekto.

    Lvivo mero pozicija ir politinis atgarsis

    Lvivo miesto vadovybė su tokia interpretacija nesutinka. Meras Andrijus Sadovyj viešai aiškino, kad rangovas turėjo galimybių ištaisyti situaciją, tačiau to nepadarė, todėl buvo priimtas sprendimas nutraukti sutartį.

    Ginčas persikėlė ir į politinį lygmenį Lenkijoje: į situaciją sureagavo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis, ragindamas gerbti arbitražo mechanizmus, kurie skirti civilizuotai spręsti komercinius nesutarimus. Tuo metu Lvivo meras viešai teigė, kad galutinis arbitražo sprendimas, apie kurį kalbama, esą neegzistuoja, ir kad ministrui pateikta informacija galėjo būti netiksli.

    Ką tai reiškia verslui Ukrainoje?

    Ši istorija tapo ryškiu signalu įmonėms, planuojančioms dalyvauti Ukrainos atstatymo projektuose: net ir esant tarptautiniam finansavimui, praktinis atsiskaitymų užtikrinimas bei ginčų sprendimas gali tapti ilgas ir brangus. Verslui tai reiškia didesnį dėmesį sutarties sąlygoms, garantijoms, mokėjimų grafikams bei realiam ginčų sprendimo keliui.

    Ekspertai pabrėžia, kad atstatymo projektuose ypač svarbu aiški viešųjų pirkimų ir priežiūros architektūra, skaidrūs atsiskaitymai ir veiksmingi arbitražo sprendimų pripažinimo mechanizmai. Kitaip rizika persikelia rangovams, o tai gali mažinti konkurenciją ir didinti projektų kainą.

  • Panamos vario kasyklos uždarymo kaina: šalis jau prarado apie 3,1 mlrd. eurų

    Kanados kasybos bendrovė „First Quantum Minerals“ skaičiuoja, kad sustabdyta vario kasyklos „Cobre Panama“ veikla Panamai jau kainavo apie 3,1 mlrd. eurų. Įmonė teigia, kad didelę dalį nuostolių sudaro ne tik negautos eksporto pajamos, bet ir prarastos biudžeto įplaukos.

    Pasak bendrovės, vien mokesčių ir licencinių įmokų netektys siekia maždaug 1,0 mlrd. eurų. Kasykla nedirba nuo 2023 metų pabaigos, kai Panama po ilgų ginčų ir protestų sustabdė projektą, o sprendimą lydėjo politinė įtampa ir viešos diskusijos dėl aplinkosaugos.

    Kodėl kasykla buvo sustabdyta?

    Kasyklos veikla buvo nutraukta po to, kai šalies Aukščiausiasis Teismas pripažino negaliojančiu teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo patvirtintas atnaujintas susitarimas dėl kasybos. Kritikai projektą siejo su aplinkos tarša ir per menka valstybės nauda, o ginčas tapo vienu ryškiausių Panamos vidaus politikos klausimų.

    Nors oficialiai akcentuoti aplinkosauginiai argumentai, situacija virto platesne politine krize: protestai ir socialinis spaudimas skatino valdžią griežtinti poziciją. Investuotojams tai tapo signalu, kad net ir dideli pramoniniai projektai regione gali susidurti su staigiu reguliavimo posūkiu.

    Poveikis ekonomikai ir darbo rinkai

    Iki veiklos sustabdymo „Cobre Panama“ buvo vienas reikšmingiausių Panamos ekonomikos variklių: įmonė nurodo, kad kasykla sudarė apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Pasauliniu mastu kasykla buvo svarbi tiekimo grandinėje, nes jos apimtys siekė daugiau kaip 350 000 tonų vario per metus.

    Darbo rinkai poveikis taip pat buvo didelis: skaičiuojama, kad tiesiogiai ir netiesiogiai kasykla palaikė 40 000–50 000 darbo vietų, o nuo šių pajamų galėjo priklausyti iki 200 000 žmonių pragyvenimas. Vietos kontekste pagal sukuriamas darbo vietas ir biudžeto reikšmę kasyklai prilygsta tik Panamos kanalo veikla.

    Arbitražas gali kainuoti dar brangiau

    Dabartiniai nuostoliai gali būti ne galutiniai. „First Quantum Minerals“ siekia žalos atlyginimo tarptautiniame arbitraže, argumentuodama investuotomis lėšomis ir prarastomis pajamomis.

    Įmonės minima potenciali ginčo suma gali siekti net kelis ar keliolika milijardų eurų, tačiau galutinis dydis priklausys nuo arbitražo sprendimų ir šalių pateiktų skaičiavimų. Panamai tai reikštų papildomą riziką viešiesiems finansams ir ilgesnį neapibrėžtumą dėl vieno didžiausių šalies pramonės projektų.