CP v2

Tag: Arbūzai

  • Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas gali nustebinti: ką jis daro širdžiai ir kraujospūdžiui, o kada geriau nepersistengti

    Arbūzas daugeliui asocijuojasi su vasaros karščiais, nes tai vienas vandeningiausių vaisių. Jo minkštime paprastai yra apie 90 proc. vandens, todėl jis gali padėti papildyti skysčius, kai dėl kaitros ar aktyvumo jų netenkama daugiau.

    Tačiau arbūzo nauda neapsiriboja vien gaivumu. Jame yra vitamino C ir vitamino A, taip pat kai kurių B grupės vitaminų, o iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir magnis. Šios medžiagos svarbios normaliam nervų sistemos darbui ir raumenų funkcijai, įskaitant širdies raumenį.

    Mokslinėje literatūroje arbūzas siejamas ir su dviem junginiais, kurie dažnai aptariami širdies sveikatos kontekste: likopenu ir citrulinu. Likopenas yra antioksidantas, suteikiantis raudoną spalvą ne tik arbūzui, bet ir, pavyzdžiui, pomidorams. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Citrulinas organizme gali virsti argininu, o iš jo gaminamas azoto oksidas, padedantis kraujagyslėms atsipalaiduoti. Dėl to kai kuriems žmonėms, ypač jei mityboje trūksta daržovių ir vaisių, citrulino turintys produktai gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, o kartu ir prie palankesnių kraujospūdžio rodiklių.

    Arbūzo sėklos: valgyti galima, bet saikingai

    Dažnai manoma, kad arbūzo sėklas būtina išspjauti, tačiau jos yra valgomos. Sėklose randama daugiau baltymų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, magnio, cinko ir geležies, be to, jose yra nesočiųjų riebalų rūgščių.

    Vis dėlto sėklos yra kaloringos, todėl užkandžiaujant jomis lengva nepastebimai padidinti dienos energijos kiekį. Jei siekiate mažinti svorį ar ribojate kalorijas, geriau rinktis nedidelį kiekį arba sėklas naudoti kaip priedą, o ne atskirą užkandį.

    Kada arbūzas gali netikti?

    Nors arbūzas daugeliui yra saugus pasirinkimas, kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Dėl natūralių cukrų jis gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, todėl sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems gliukozės tolerancijos sutrikimų svarbus porcijos dydis ir derinimas su kitais produktais.

    Taip pat arbūzas priklauso vaisiams, kurie kai kuriems jautresniems žmonėms gali skatinti pilvo pūtimą. Jei pastebite, kad suvalgius didesnę porciją jaučiate diskomfortą, verta mažinti kiekį ir nevalgyti arbūzo vėlai vakare.

    Sveikiems žmonėms arbūzas gali būti paprastas būdas vasarą dažniau rinktis vaisius, ypač vietoj saldintų gėrimų. Geriausias rezultatas paprastai pasiekiamas tuomet, kai jis tampa įvairios mitybos dalimi, o ne vieninteliu sprendimu kraujospūdžiui ar širdies sveikatai gerinti.

  • Viena klaida pjaustant arbūzą gali baigtis apsinuodijimu: ką būtina padaryti prieš valgant

    Pjaustant arbūzą dažna klaida yra jo nemauti prieš peilį: bakterijos nuo žievės lengvai patenka į minkštimą. Jei ant žievės yra salmonelių ar žarninių lazdelių, jos gali būti perneštos į vaisių ir vėliau daugintis, ypač jei arbūzas laikomas netinkamai.

    Arbūzo paviršius užsiteršia ne tik lauke, kur jis auga ant žemės ir liečiasi su dirvožemiu. Bakterijų jis gali „pasigauti“ ir transportavimo metu, prekybos centre ant vežimėlio, taip pat ant virtuvės stalviršio ar pjaustymo lentos.

    Kodėl žievę būtina nuplauti

    Nors arbūzo žievės nevalgome, ji tampa pagrindiniu rizikos tašku, kai vaisius pjaustomas. Peilis perbraukia per paviršių ir tą patį kontaktą perkelia į minkštimą, todėl net ir šviežias, gražiai atrodantis arbūzas gali tapti apsinuodijimo priežastimi.

    Didžiausią riziką kelia situacijos, kai arbūzas pjaustomas ant nešvarios lentos arba tuo pačiu peiliu, kuriuo prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa ar žuvis. Tokiais atvejais padidėja kryžminės taršos tikimybė, todėl vien plovimas vandeniu ne visada kompensuoja prastą higieną.

    Kaip teisingai nuplauti arbūzą

    Prieš imdami arbūzą, nusiplaukite rankas šiltu vandeniu su muilu bent 20 sekundžių. Taip pat pasirūpinkite švaria pjaustymo lenta, švariu, aštriu peiliu ir popieriniu rankšluosčiu arba švariu audiniu nusausinimui.

    Visą arbūzą nuplaukite po vėsaus tekančio vandens srove, lėtai jį sukdami, kad vanduo pasiektų visą paviršių. Jei matote žemių ar dulkių, žievę švelniai patrinkite švariu daržovėms ir vaisiams skirtu šepetėliu, o tada dar kartą perplaukite.

    Nuplautą arbūzą nusausinkite, nes drėgmė ant paviršiaus gali palengvinti nešvarumų patekimą ant rankų ir į pjaustymo vietą. Tik po to pjaustykite, o patogumui galima nupjauti po 1–2 centimetrus nuo abiejų galų, kad vaisius stabiliau stovėtų.

    Kaip saugiai laikyti supjaustytą arbūzą

    Supjaustytas arbūzas greitai praranda saugumą, jei ilgai paliekamas kambario temperatūroje. Jį reikėtų kuo greičiau įdėti į šaldytuvą ir laikyti sandariame inde arba uždengtą, kad minkštimas nesugertų kvapų ir nebūtų papildomai užterštas.

    Šaldytuve supjaustytas arbūzas paprastai išlieka tinkamas vartoti apie 3–5 dienas, tačiau svarbu įvertinti kvapą, tekstūrą ir laikymo sąlygas. Jei vaisius buvo ilgiau pastovėjęs šilumoje ar laikytas nešvarioje aplinkoje, saugiau jo nebevalgyti.

  • Šis prieskonis ant arbūzo veikia kaip natūralus izotonikas: naudinga ne tik per karščius

    Šis prieskonis ant arbūzo veikia kaip natūralus izotonikas: naudinga ne tik per karščius

    Kodėl per karščius neužtenka vandens?

    Karštomis dienomis organizmas vėsinasi prakaituodamas, o kartu netenka ne tik vandens, bet ir elektrolitų, ypač natrio bei chloridų. Vien vanduo troškulį numalšina, tačiau didesnio prakaitavimo metu jis ne visada padeda greitai atkurti skysčių pusiausvyrą.

    Tuomet svarbūs gėrimai ar maistas, kurie padeda papildyti prarastas medžiagas ir palaikyti normalų raumenų bei nervų sistemos darbą. Būtent todėl sporto gėrimuose dažnai yra druskų ir angliavandenių.

    Arbūzas ir žiupsnelis druskos

    Arbūzas yra vienas vandeningiausių vaisių, todėl tinka kaip skysčių šaltinis, ypač kai norisi lengvesnio, gaivaus pasirinkimo. Jame taip pat yra kalio, kuris kartu su natriu prisideda prie normalios raumenų funkcijos ir skysčių pasiskirstymo organizme.

    Žiupsnelis druskos gali papildyti natrio atsargas, kurios mažėja prakaituojant. Tai ypač aktualu, jei daug judate lauke, sportuojate ar ilgesnį laiką praleidžiate saulėje.

    Kodėl verta įdėti citrusų?

    Į arbūzo gėrimą dažnai siūloma įspausti laimo ar citrinos sulčių, nes jos suteikia rūgštumo ir gaivumo. Be to, citrusai papildo skonį ir gali paskatinti gerti daugiau, o tai karštyje svarbu.

    Praktiškai veikia ir paprasta logika: arbūze esantys natūralūs cukrūs kartu su nedideliu natrio kiekiu gali padėti skysčiams greičiau pasisavinti. Dėl to toks derinys neretai lyginamas su paprastu naminiu izotoniku.

    Paprastas receptas namuose

    Sumaišykite trintuve supjaustytą arbūzą su trupučiu vandens, įspauskite laimo arba citrinos sulčių ir įdėkite mažą žiupsnelį druskos. Viską suplakite iki vientisos konsistencijos ir patiekite atvėsintą, prireikus su ledukais.

    Svarbu nepadauginti druskos, kad gėrimas išliktų malonus ir tinkamas kasdieniam vartojimui. Jei turite aukštą kraujospūdį ar ribojate natrį, dėl tokio pasirinkimo verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kada reikalingas atsargumas?

    Jei pasireiškia stiprus silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas, sumišimas ar mėšlungis, vien naminių gėrimų gali nepakakti. Tai gali būti perkaitimo ar didesnio skysčių ir druskų disbalanso požymiai.

    Tokiais atvejais svarbu atvėsti, gerti skysčius mažais gurkšniais ir prireikus kreiptis į medikus. Karščio bangų metu rizika didėja vyresniems žmonėms, vaikams ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

  • Visą gyvenimą arbūzą valgėte neteisingai: vertingiausią dalį dažniausiai išmetate

    Daugeliui arbūzas asocijuojasi su rausvu minkštimu, tačiau sveikatai vertingų medžiagų gali būti ir ten, kur dažniausiai atsiduria šiukšliadėžėje. Vis dažniau mitybos specialistai primena, kad valgoma gali būti ne tik minkštimo dalis, bet ir sėklos bei baltoji žievelės dalis, jei vaisius tinkamai nuplautas.

    Arbūzo sėklos yra valgomos ir paprastai nesukelia problemų virškinimui, ypač kai jos sukramtomos ar termiškai apdorojamos. Jose yra skaidulų, riebalų rūgščių, taip pat mineralų, tarp jų magnio, kuris svarbus nervų sistemai, raumenų veiklai ir normaliai širdies funkcijai.

    Svarbu neskubėti šių rekomendacijų taikyti visoms vaisių sėkloms. Kai kurių vaisių, pavyzdžiui, abrikosų ar persikų kauliukuose ir kai kurių sėklose būna junginių, kurie organizme gali virsti toksiškomis medžiagomis, todėl jų sąmoningai valgyti dideliais kiekiais nerekomenduojama.

    Ne mažiau dėmesio verta arbūzo žievelė, tiksliau, baltoji dalis po žalia odele. Joje paprastai būna mažiau cukraus nei saldžiame minkštime, o skaidulų daugiau, todėl toks derinys gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir švelninti staigius gliukozės šuolius, jei arbūzas valgomas su daugiau skaidulų turinčia dalimi.

    Žievelė taip pat siejama su citrulinu – aminorūgštimi, kuri organizme dalyvauja azoto oksido apykaitoje ir gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos. Tyrimuose nagrinėta, kad arbūzo žievelės ir citrulino turinčios dalys gali turėti potencialo palaikyti normalią kraujotaką, tačiau tai nereiškia greito ar vaistams prilygstančio poveikio.

    Prieš naudojant žievelę būtina pasirūpinti higiena, nes arbūzai auginami ant žemės, o odele gali būti padengta nešvarumais ar augalų apsaugos priemonių likučiais. Praktinis būdas – kruopščiai nušveisti, perplauti ir tik tuomet nupjauti žalią išorinį sluoksnį, paliekant baltąją dalį maistui.

    Sėklas galima valgyti kartu su minkštimu, tačiau daugelis renkasi jas paskrudinti, kad būtų traškesnės ir primintų įprastus kepintus užkandžius. Žievelę dažnai siūloma marinuoti ar rauginti, nes tuomet ji įgauna malonų rūgštumą ir tinka prie salotų ar kaip garnyras, o kartu padeda sumažinti maisto švaistymą.

  • Geltonas arbūzas Janosik užaugins derlių ir Lietuvoje: štai ko dažniausiai nepadaro daržininkai

    Geltonas arbūzas Janosik užaugins derlių ir Lietuvoje: štai ko dažniausiai nepadaro daržininkai

    Geltonminkštis arbūzas „Janosik“ – Lenkijoje sukurta veislė, pritaikyta trumpesniam ir vėsesniam Vidurio Europos sezonui. Iš išorės jis atrodo kaip įprastas arbūzas, tačiau perpjovus atsiskleidžia ryškiai geltonas minkštimas, kurį lemia kitokia karotenoidų sudėtis.

    Ši veislė dažniau vertinama dėl stabilumo permainingomis vasaromis, o ne dėl egzotikos. „Janosik“ paprastai formuoja 1–2 didesnius vaisius, kurių masė dažniausiai siekia apie 3,5–5,5 kilogramo, todėl ji patogi mėgėjiškam auginimui.

    Kur ir kada sodinti

    Norint, kad arbūzas spėtų subręsti, saugiausias kelias – auginti iš daigų. Sėklos į vazonėlius sėjamos pavasarį, o į nuolatinę vietą perkeliamos tik praėjus vėlyvų šalnų rizikai, kai dirva jau įšilusi ir naktys nebėra šaltos.

    Arbūzui būtina šilta, saulėta ir nuo vėjo apsaugota vieta. Pusiau pavėsyje augalas gali atrodyti vešlus, tačiau vaisiai dažniausiai lėčiau mezgasi ir prasčiau kaupia cukrus, todėl skonis būna mažiau išraiškingas.

    Dirva ir laistymas lemia skonį

    Geriausiai tinka puri, derlinga, humusinga ir laidžiai drenuojama dirva, kurios reakcija artima neutraliam ar silpnai rūgščiam pH 6–7. Prieš sodinimą naudinga įterpti subrendusio komposto, tačiau svarbu nepadauginti šviežių organinių trąšų, kurios gali nudeginti šaknis.

    Didžiausia auginimo klaida – kraštutinumai laistant: ilgai sausa, o po to gausiai užpilama, arba nuolat šlapia dirva. Arbūzui geriau retesnis, bet gausesnis laistymas, kad drėgmė pasiektų gilesnį dirvos sluoksnį, o ne tik sudrėkintų paviršių.

    Bręstant vaisiams laistymas turi būti labiau kontroliuojamas, nes per didelė drėgmė prieš pat derliaus nuėmimą gali praskiesti skonį ir sumažinti saldumą. Praktikoje tai reiškia, kad dirva turi būti lengvai drėgna, o vanduo pilamas tada, kai viršutinis sluoksnis pradeda pastebimai džiūti.

    Ar įmanoma auginti vazone?

    „Janosik“ gali augti ir dideliame vazone terasoje ar balkone, tačiau talpa turi būti didelė, kad šaknims netrūktų vietos ir būtų lengviau palaikyti tolygią drėgmę. Kuo mažiau žemės, tuo greičiau ji perdžiūsta ir tuo staigesni tampa drėgmės svyravimai, kurie tiesiogiai atsiliepia vaisių kokybei.

    Auginant vazonuose dažniau prireikia papildomo maitinimo, nes maisto medžiagų atsargos greičiau išsenka. Vaisių augimo metu ypač svarbus kalis, nes jis padeda augalui efektyviau reguliuoti vandens apykaitą ir prisideda prie tvirtesnio, saldesnio minkštimo formavimosi.

    Kad vaisius nepradėtų pūti, jį verta atskirti nuo drėgnos žemės, pakišant lentelę, šiaudų ar sausą kilimėlį. Subrendimą dažniausiai išduoda pageltusi vaisiaus apačia ir duslesnis garsas pabeldus, tačiau patikimiausias rodiklis – gerai sunokęs, saldus aromatas ir subalansuota drėgmė auginimo pabaigoje.

  • Ne obuoliai: štai mažiausiai kalorijų turintys vaisiai, padedantys suvaldyti apetitą

    Ne obuoliai: štai mažiausiai kalorijų turintys vaisiai, padedantys suvaldyti apetitą

    Vaisiai dažnai atsiduria lieknėjimo racione, nes yra saldūs, patogūs užkandžiui ir aprūpina organizmą vitaminais, mineralais bei antioksidantais. Svarbiausias jų privalumas – skaidulos, kurios lėtina virškinimą ir ilgiau palaiko sotumo jausmą, todėl suvaldyti apetitą tampa lengviau.

    Vis dėlto vaisiai nėra produktas be ribų: juose yra natūralių cukrų, o bendra dienos energijos ir maistinių medžiagų pusiausvyra išlieka svarbiausia. Dietologai dažniausiai pataria vaisius valgyti kaip dalį valgymo arba kaip saldumynų pakaitalą, o ne nuolat ką nors užkandžiauti tarp patiekalų.

    Kas iš tiesų „lengviausia“?

    Obuolys laikomas klasika, tačiau pagal energinę vertę jis nėra pats „lengviausias“: 100 gramų obuolio paprastai turi apie 52 kilokalorijas. Tuo tarpu dalis sezoninių vaisių turi gerokai mažiau energijos, nes juose daug vandens ir santykinai nemažai skaidulų.

    Tarp mažiausiai kaloringų pasirinkimų dažnai minimos braškės – apie 32 kilokalorijos 100 gramų. Jos taip pat yra vitamino C šaltinis, o dėl ryškaus skonio neretai padeda sumažinti norą rinktis kaloringus desertus.

    Dar vienas populiarus pasirinkimas – arbūzas, kurio 100 gramų dažniausiai sudaro apie 30 kilokalorijų. Kadangi tai daug vandens turintis vaisius, jis ypač tinka šiltuoju sezonu, kai norisi lengvo ir gaivinančio užkandžio.

    Panašiai vertinami ir melionai – priklausomai nuo rūšies, 100 gramų paprastai turi apie 34–36 kilokalorijas. Jie gali būti gera alternatyva saldumynams, tačiau svarbu nepamiršti porcijų, nes suvalgyti didelį kiekį labai lengva.

    Uogos ir sotumo efektas

    Uogos lieknėjimo racione vertinamos dėl skaidulų ir antioksidantų, o jų skonis dažnai leidžia apsieiti be papildomo cukraus. Pavyzdžiui, gervuogės turi apie 43 kilokalorijas 100 gramų, avietės – apie 52, o šilauogės – apie 57 kilokalorijas.

    Didelis uogų pranašumas – skaidulos, kurios gali mažinti norą užkandžiauti. Sotumo efektas dar labiau sustiprėja, jei uogas derinsite su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške ar skyru.

    Sezono metu verta prisiminti ir serbentus: jų kaloringumas paprastai išlieka vidutinis, o rūgštesnis skonis gerai „nukerpa“ potraukį saldumynams. Jie tinka pusryčiams, kokteiliams ar naminiams desertams, kuriuose nenaudojama daug pridėtinio cukraus.

    Greipfrutas ir svarbi išimtis

    Greipfrutas jau seniai siejamas su mažesnio kaloringumo mityba: 100 gramų dažniausiai turi apie 30–40 kilokalorijų. Jis sultingas, o kartesnės natos kai kuriems žmonėms padeda lengviau atsispirti saldiems užkandžiams.

    Tačiau greipfrutas turi svarbią išimtį – jis gali sąveikauti su dalimi vaistų, įskaitant kai kuriuos preparatus širdies ligoms, kraujospūdžiui ar lipidų apykaitos sutrikimams. Jei vartojate vaistus nuolat, verta pasitikrinti informacinį lapelį arba pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Lengvesni pasirinkimai taip pat yra persikai ir nektarinai – maždaug 39–44 kilokalorijos 100 gramų. Geriausia rinktis šviežius vaisius, nes konservuoti sirupe dažnai turi gerokai daugiau cukraus ir didesnį kaloringumą.

    Svarbu prisiminti, kad net ir mažiausiai kaloringi vaisiai greitai tampa desertu, jei jie patiekiami su cukrumi, medumi, saldžiais padažais, plakta grietinėle ar saldinta granola. Taip pat atsargumo reikia su džiovintais vaisiais: dėl mažesnio vandens kiekio energija juose gerokai labiau koncentruota, o suvalgyti per daug – labai paprasta.

    Dėmesio verta ir sulčių bei kokteilių tema: juos išgerti lengviau nei suvalgyti, o vienoje stiklinėje neretai atsiduria keli vaisiai. Jei norisi gėrimo, praktiškas sprendimas – paprastas kokteilis, kuriame be vaisių yra ir baltymų šaltinis, pavyzdžiui, natūralus jogurtas.

    Mažiau kaloringi vaisiai gali padėti mesti svorį, kai jie pakeičia kaloringus užkandžius ir yra subalansuotos mitybos dalis. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami derinant protingas porcijas, daržovių gausą, pakankamą baltymų kiekį ir reguliarų fizinį aktyvumą.

  • Gydytoja perspėja: pirkdami pusę arbūzo ar meliono rizikuojate infekcija – štai kodėl

    Vasarą prekyvietėse ir parduotuvėse dažnai siūloma pirkti perpjautą arbūzą ar melioną, tačiau medikai ragina būti atsargiems. Pasak vaikų gydytojos gastroenterologės Marjanos Čikalovec, būtent supjaustyti vaisiai gali tapti maisto infekcijų šaltiniu, jei jie buvo pjaustyti ar laikyti netinkamomis sąlygomis.

    Specialistė pabrėžia, kad rizika siejama ne tiek su nitratais, kiek su bakterijomis, kurios gali patekti į minkštimą pjaunant. Šią problemą savo rekomendacijose yra akcentavusios ir tarptautinės institucijos, įskaitant JAV CDC ir FDA bei Europos maisto saugos institucijas.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Arbūzai ir melionai auga ant žemės, todėl jų žievė neretai būna užteršta dirvožemio bakterijomis. Prekyboje vaisiai dažnai nėra kruopščiai nuplaunami, o kartais tik nuvalomi, todėl mikroorganizmai gali likti ant paviršiaus.

    Perpjaunant vaisių, bakterijos nuo žievės ar nešvaraus peilio lengvai perkeliamos į sultingą minkštimą. Tai ypač aktualu turguose ar laikinuose kioskuose, kur ne visada aišku, ar pjaustymo įrankiai buvo tinkamai nuplauti ir dezinfekuoti.

    „Pakanka užterštos žievės ar peilio, kad bakterijos iškart patektų į minkštimą“, – sakė Marjana Čikalovec.

    Dar viena problema – laikymas. Perpjautas arbūzas ar melionas neretai uždengiamas plėvele ir paliekamas šilumoje, kartais net tiesioginėje saulėje. Dėl didelio vandens kiekio minkštime tokia aplinka yra palanki bakterijoms sparčiai daugintis.

    Kokie simptomai gali pasireikšti?

    Netinkamai laikyto ar supjaustyto vaisiaus vartojimas gali baigtis ūmiais virškinamojo trakto sutrikimais. Dažniausiai pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, gali pakilti temperatūra.

    Didžiausia rizika kyla vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms ir tiems, kurių imunitetas silpnesnis. Tokiais atvejais net ir, atrodytų, lengva infekcija gali komplikuotis ar sukelti didesnę dehidratacijos grėsmę.

    Kaip saugiau rinktis ir laikyti?

    Medikai pataria rinktis tik sveiką, neįtrūkusį, neįpjautą arbūzą ar melioną. Prieš pjaustant svarbu kruopščiai nuplauti žievę po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti švarų peilį ir lentelę.

    Perpjautą vaisių reikėtų nedelsiant padėti į šaldytuvą ir nepalikti kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas. Jei neaišku, kada ir kokiomis sąlygomis vaisius buvo supjaustytas bei laikytas, geriau jo nepirkti.

    „Neprašykite pardavėjo perpjauti, kad pažiūrėtumėte, ir nepirkite jau supjaustytų arbūzų ar melionų, jei nežinote, kada ir kaip jie buvo laikyti“, – sakė Marjana Čikalovec.

  • Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Perki pjaustytą arbūzą? Viena detalė parduotuvėje gali išduoti bakterijų riziką

    Vasarą arbūzas daugeliui tampa greitu būdu atsivėsinti, tačiau pjaustytas vaisius ne visada yra saugiausias pasirinkimas. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad supjaustant arbūzą didžiausia rizika kyla ne iš pačio minkštimo, o nuo žievės ir aplinkos, kurioje jis pjaustomas.

    Arbūzas auga ant žemės, todėl jo žievė gali būti padengta dirvožemio dalelėmis, transportavimo nešvarumais ir mikroorganizmais. Jei prieš pjaustymą žievė nebuvo kruopščiai nuplauta, peilis, įsmigęs per nešvarų paviršių, gali pernešti bakterijas į vidų, kur saldus ir drėgnas minkštimas sudaro palankias sąlygas joms daugintis.

    Kada pjaustytas arbūzas rizikingiausias?

    Daugiausia abejonių kelia pjaustyti gabalai, kurie laikomi ne šaldytuve, o kambario temperatūroje, net jei jie sandariai apvynioti plėvele. Po plėvele susidaro šiltas ir drėgnas mikroklimatas, todėl mikroorganizmams lengviau daugintis, o pats vaisius greičiau praranda šviežumą.

    Dar vienas signalas pirkėjui yra pjūvio kokybė. Lygus, švarus pjūvis paprastai reiškia, kad buvo naudotas aštrus peilis ir vaisius nebuvo smarkiai spaudžiamas, o suplėšyti kraštai ir sutraiškytas minkštimas gali reikšti spartesnį gedimą, vandeningumą ir prastesnę tekstūrą.

    Ką patikrinti parduotuvėje?

    Jei vis dėlto renkatės puselę ar ketvirtį, svarbu įsitikinti, kad produktas laikomas šaldymo vitrinoje. Taip pat verta apžiūrėti plėvelę: ji turi būti nepažeista ir įtempta, be pratekėjusio skysčio, o minkštimas neturėtų skleisti rūgštaus, fermentaciją primenančio kvapo.

    Pjaustytas arbūzas dažnai kainuoja brangiau dėl darbuotojo darbo, pakuotės ir didesnių nuostolių rizikos. Norint sutaupyti, praktiškiau ieškoti mažesnio, nepjaustyto arbūzo ir jį supjaustyti namuose, prieš tai nuplovus žievę po tekančiu vandeniu ir naudojant švarų peilį bei lentelę.

    Kaip saugiai laikyti namuose?

    Parnešus pjaustytą arbūzą, plėvelę geriausia nuimti iš karto ir vaisių perkelti į švarų, sandarų indą. Jį būtina laikyti šaldytuve ir suvartoti kuo greičiau, nes supjaustytas vaisius genda greičiau, o temperatūros svyravimai, pavyzdžiui, laikymas ant stalo, riziką tik didina.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl laikymo sąlygų parduotuvėje ar vaisiaus kvapo ir išvaizdos, saugiausia rinktis nepjaustytą arbūzą. Tai paprastas sprendimas, kuris dažnai sumažina tiek galimo užteršimo, tiek ir greito gedimo tikimybę.

  • Kaip laikyti arbūzą, kad ilgiau būtų traškus: dažna klaida sugadina skonį per kelias dienas

    Net ir gerai prinokęs arbūzas greitai praranda traškumą, jei laikomas netinkamai. Svarbiausia taisyklė paprasta: arbūzą reikia laikyti taip, kad būtų išlaikyta tinkama temperatūra ir sumažinta bakterijų dauginimosi rizika, ypač kai vaisius jau perpjautas.

    Visą arbūzą galima laikyti tiek šaldytuve, tiek kambario temperatūroje, tačiau sprendimas priklauso nuo to, kaip jis buvo laikomas parduotuvėje. Jei arbūzas buvo atšaldytas vitrininiame šaldytuve ar sandėliavimo patalpoje, namuose jį geriausia iškart dėti į šaldytuvą, kad nebūtų nutraukta vėsinimo grandinė.

    Jei arbūzas pirktas kambario temperatūroje, jį galima palikti ant virtuvės stalviršio ar vėsesnėje sandėliuko vietoje. Vis dėlto, jei neplanuojate suvalgyti per maždaug savaitę, patikimiau laikyti šaldytuve, nes žemesnė temperatūra lėtina minkštėjimą ir skonio pokyčius.

    Vienas kaimynas, kuris kenkia

    Dažnai pamirštama detalė – arbūzo nereikėtų laikyti šalia obuolių ir bananų. Šie vaisiai išskiria etileną, dujas, kurios spartina nokimą ir gali pagreitinti minkštėjimą, todėl arbūzas greičiau praranda traškumą ir tampa vandeningas.

    Jei vaisių laikote vienoje dėžėje ar dubenyje, arbūzui verta rasti atskirą vietą. Tai ypač aktualu vasarą, kai šiluma pati savaime skatina greitesnius pokyčius ir trumpina šviežumo laiką.

    Perpjautas arbūzas: tik į šaldytuvą

    Perpjauto arbūzo laikymas kambario temperatūroje yra greičiausias kelias į prastą skonį ir išdžiūvusį minkštimą. Atidengtas vaisiaus paviršius greitai praranda drėgmę, o šilumoje didėja mikroorganizmų dauginimosi rizika, todėl šviežumas krenta itin sparčiai.

    Perpjautą arbūzą reikėtų kuo greičiau padėti į šaldytuvą ir sandariai uždengti. Patogiausia supjaustyti gabaliukais ir laikyti sandariame stikliniame ar plastikiniame inde, kad minkštimas neprisigertų šaldytuvo kvapų ir ilgiau išliktų sultingas.

    Praktikoje visas atšaldytas arbūzas šaldytuve dažniausiai išsilaiko apie savaitę, jei žievė nepažeista. Supjaustytas arbūzas sandariame inde paprastai būna skanus apie 3–4 dienas, tačiau pajutus rūgštoką kvapą, pamačius gleivėtą paviršių ar fermentacijos požymius, jo vartoti nevertėtų.

    Ar galima arbūzą šaldyti?

    Arbūzą šaldyti galima, bet reikia žinoti, kad tekstūra pasikeis. Dėl didelio vandens kiekio šaldant susidaro ledo kristalai, kurie suardo minkštimo struktūrą, todėl atitirpęs arbūzas tampa minkštas ir vandeningas, nebetinka valgyti gabalėliais.

    Vis dėlto šaldytas arbūzas puikiai praverčia kokteiliams, glotnučiams, sorbetams ar naminei limonadai. Patogiausia supjaustyti kubeliais, pašalinti sėklas, sudėti į šaldymui skirtus maišelius ir laikyti šaldiklyje taip, kad gabaliukai nesuliptų į vieną masę.

  • Karščiai virš 30 laipsnių? Šie 5 produktai padeda greičiau atsigaivinti ir išvengti dehidratacijos

    Karščiai virš 30 laipsnių? Šie 5 produktai padeda greičiau atsigaivinti ir išvengti dehidratacijos

    Kai oro temperatūra peržengia 30 laipsnių ribą, organizmas greičiau netenka skysčių, o apetitas dažnai sumažėja. Tokiu metu svarbu ne tik kiek geriate, bet ir ką valgote, nes dalį vandens bei elektrolitų gauname ir su maistu.

    Specialistai primena, kad dehidratacijos rizika didėja sportuojant, dirbant lauke, taip pat vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Pagrindiniai signalai gali būti troškulys, galvos skausmas, nuovargis, tamsesnis šlapimas ar retesnis šlapinimasis.

    Vienas paprasčiausių pasirinkimų per karščius yra arbūzas, nes jame itin daug vandens, todėl jis tinka kaip lengvas užkandis. Be to, kartu gaunate ir dalį mineralų, kurių netenkama prakaituojant, o atvėsintas vaisius padeda greičiau pajusti gaivą.

    Dar viena klasika yra agurkas, kuris taip pat sudarytas beveik vien iš vandens ir neapsunkina virškinimo. Jį patogu valgyti vieną, dėti į salotas ar šaltas sriubas, o griežinėliai vandenyje su citrina suteikia gaivesnį skonį ir skatina gerti daugiau.

    Greitam pojūčiui, kad atsigaivinate, praverčia mėta: joje esantis mentolis suaktyvina vėsos receptorius burnoje. Tai nereiškia, kad kūno temperatūra realiai krenta, tačiau subjektyviai vėsumo pojūtis gali palengvinti karščio toleravimą.

    Per karščius verta rinktis ir fermentuotus pieno produktus, tokius kaip kefyras, pasukos ar natūralus jogurtas. Jie dažnai būna lengvai virškinami, ypač patiekiami šalti, o kartu suteikia baltymų ir padeda palaikyti žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.

    Netikėtas, bet daugelyje karštų kraštų įprastas sprendimas yra aštresni prieskoniai, pavyzdžiui, čili ar imbieras. Jie gali skatinti prakaitavimą, o prakaito garavimas yra vienas efektyviausių būdų, kaip organizmas natūraliai vėsinasi.

    Vis dėlto mityba nepakeičia pagrindinės taisyklės: per karščius reikia reguliariai gerti vandenį, o intensyviai prakaituojant pasirūpinti ir druskų balansu. Jei atsiranda stiprus silpnumas, sumišimas, pykinimas ar alpimas, tai gali būti šilumos smūgio požymiai ir būtina nedelsti kreiptis pagalbos.