Tag: Archėjos

  • Marsui panašiomis sąlygomis 160 dienų auginti mikrobai ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

    Marsas yra šaltas, sausas ir beveik be oro, tačiau laboratorijoje Žemėje mokslininkai atkartoję dalį tokių sąlygų pamatė netikėtą rezultatą: mikrobai ne tik išliko gyvi, bet ir augo.

    Eksperimento metu organizmai 160 dienų buvo laikomi be deguonies, esant itin žemam slėgiui ir vandenyje, kuris buvo maždaug septynis kartus sūresnis nei jūros vanduo, rašo „ZME Science“.

    Tyrėjai nagrinėjo druską mėgstantį mikroorganizmą Haloferax volcanii, priklausantį archėjoms – gyvybės grupei, kuri išoriškai primena bakterijas, bet evoliuciškai yra atskira šaka. Dalis archėjų geba klestėti ten, kur daugeliui kitų organizmų sąlygos būtų pražūtingos.

    Eksperimentas kelia klausimą, ar po Marso paviršiumi teoriškai galėtų būti nišų, kuriose gyvybė ne vien „išgyventų“, o būtų aktyvi. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia: tai nereiškia, kad Marse gyvybė tikrai egzistuoja šiandien.

    Kaip buvo imituotos „marso“ sąlygos

    Mikrobai buvo patalpinti į žemo slėgio, anglies dioksido turtingą aplinką, kurioje nebuvo deguonies. Jų „namais“ tapo itin sūrus tirpalas, o energijai gauti be deguonies buvo suteikta alternatyva – nitratai arba perchloratai.

    Perchloratai mokslininkams ypač įdomūs, nes šie chloro junginiai aptikti Marse ir gali mažinti vandens užšalimo temperatūrą. Tai teoriškai sudarytų sąlygas sūriems skysčiams išlikti net tada, kai aplinka labai šalta.

    Rezultatas buvo aiškus: 160 dienų mikroorganizmai lėtai, bet dauginosi – tačiau tik tada, kai turėjo nitratų ar perchloratų. Kai abiejų junginių nebuvo, organizmai išliko gyvi, bet apčiuopiamo augimo neparodė.

    Biofilmai ir ribos, kurių eksperimentas neperžengia

    Tyrėjai taip pat pastebėjo įdomią adaptaciją: esant žemam slėgiui mikrobai telkėsi į tankias, biofilmą primenančias bendrijas. Biofilmai – tai mikroorganizmų sankaupos, įaugusios į apsauginę terpę; panašūs dariniai randami, pavyzdžiui, ant dantų ar upių akmenų.

    Tokios sankaupos galėjo prisidėti prie to, kad sūrus vanduo lėčiau garavo: per visą bandymo laiką kultūros prarado mažiau nei 4 proc. skysčio. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad garavimą ir taip lėtino pati koncentruota druska, todėl biofilmų įtaka nėra iki galo aiški.

    Labai svarbu ir tai, ko eksperimentas neatkartojo. Kultūros buvo laikomos maždaug 21 laipsnio Celsijaus temperatūroje – gerokai šilčiau, nei tikėtina daugelyje Marso gelmių, be to, tyrėjai suteikė maistinių medžiagų, kurių natūraliai ten gali ir nebūti.

    Dar vienas esminis apribojimas – pats modeliuotas „požeminių sūrymo kišenių“ scenarijus Marse dar nėra tiesiogiai aptiktas: jis laikomas teoriškai galimu, bet ne patvirtintu.

    Ką tai gali reikšti Marso paieškoms

    Daugelį metų Marso gyvybės paieškos dažniau buvo nukreiptos į planetos praeitį, kai, sprendžiant iš senovinių upių vagų ir ežerų nuosėdų, sąlygos galėjo būti šiltesnės ir drėgnesnės. Tačiau šio bandymo rezultatai primena, kad potencialiai verta galvoti ir apie „slaptas“ požemines nišas.

    Mokslininkai pabrėžia: Marso organizmų kol kas niekas nėra aptikęs, todėl kalbama tik apie hipotezes ir ekstremalių sąlygų ribų tikrinimą. Vis dėlto tokie darbai gali padėti tiksliau suprasti, kokių „gyvybės pėdsakų“ ieškoti ir kaip atskirti senus požymius nuo galimai aktyvių procesų.

    Be to, žinios apie mikroorganizmų elgesį Marso tipo aplinkose svarbios ir praktikai – jos gali padėti įvertinti, kaip ateities misijose išvengti Marso užteršimo Žemės mikrobais ir kaip interpretuoti aptiktus signalus.

  • Mokslininkai: Saturno palydove Encelade gyvybė galėtų išgyventi net ekstremaliame vandenyne

    Saturno palydovas Enceladas jau seniai laikomas vienu perspektyviausių objektų ieškant gyvybės Saulės sistemoje, o nauji laboratoriniai bandymai sustiprino šią idėją. Mokslininkai parodė, kad Žemėje aptinkamas metaną gaminantis mikroorganizmas gali išgyventi sąlygose, panašiose į Encelado požeminio vandenyno chemiją.

    Enceladas iš pietinio pusrutulio geizerių į kosmosą išmeta vandens ir ledo daleles, todėl jo vidaus vandenyno sudėtį galima tirti net nenusileidus ant paviršiaus. Dar „Cassini“ misija 2015 metais praskrido per šiuos pliūpsnius ir aptiko ištirpusios neorganinės anglies, molekulinio vandenilio bei metano pėdsakų.

    Vis dėlto Encelado vandenynas, kaip manoma, yra gerokai šarmingesnis nei Žemės jūros vanduo – pH gali siekti maždaug nuo 8 iki 11,6. Toks šarmingumas ir mažas ištirpusio anglies dioksido kiekis teoriškai turėtų apsunkinti metanogenų – metaną gaminančių mikroorganizmų – išlikimą.

    Tyrėjai nusprendė patikrinti, ar bent dalis Žemės ekstremofilų galėtų atlaikyti tokį „cheminį iššūkį“. Eksperimentų rezultatai rodo, kad bent viena metanogeninių archėjų rūšis gali ne tik išlikti, bet ir daugintis bei gaminti metaną, kai aplinka primena Encelado vandenyno sąlygas.

    Kaip buvo imituotos Encelado sąlygos

    Tyrimo komanda laboratorijoje paruošė mišinius, kurie atkartotų Encelado vandenyno chemiją, įskaitant galimą vandens ir uolienų sąveiką, vadinamą serpentinizacija. Manoma, kad toks procesas Encelado dugne galėtų gaminti molekulinį vandenilį – potencialų energijos šaltinį mikroorganizmams.

    Į šiuos mišinius mokslininkai įdėjo archėją Methanothermococcus okinawensis – metanogeną, kilusį iš hidroterminės sistemos Japonijos Okinavos įduboje. Ši rūšis Žemėje auga šarmingomis sąlygomis, todėl buvo laikoma viena realistiškiausių kandidačių bandymams.

    Stebėdami mikroorganizmą 48 valandas, tyrėjai nustatė, kad jis Enceladą imituojančiuose mišiniuose išliko, dauginosi ir gamino metaną net esant labai aukštam pH. Publikacijoje nurodoma, kad metanas buvo gaminamas iki pH 11, kai tuo metu kontroliniuose mišiniuose panašiomis pH sąlygomis populiacijos nyko anksčiau.

    Ką tai reiškia gyvybės paieškoms

    Metano aptikimas Encelado pliūpsniuose jau kurį laiką kelia klausimą, ar jis galėtų būti biologinės kilmės. Žemėje dalis mikroorganizmų, gyvenančių giliavandeniuose hidroterminiuose šaltiniuose, naudoja vandenilį ir ištirpusią neorganinę anglį augimui, o metaną išskiria kaip „atlieką“.

    Vis dėlto patys tyrėjai ir su darbu nesusiję mokslininkai pabrėžia ribotumus: nors naudotos sąlygos patenka į Enceladui galimų reikšmių intervalus, kai kurie parametrai galėjo būti pasirinkti taip, kad biologiniam augimui būtų palankesni. Tai reiškia, kad toks scenarijus teoriškai įmanomas, bet jis nebūtinai yra labiausiai tikėtinas.

    Taip pat pastebėta, kad nors archėjos aukšto pH aplinkoje išgyveno, jos demonstravo streso požymių ir augo lėčiau nei švelnesnėmis sąlygomis. Kitaip tariant, jos gali „ištverti“, bet tai nebūtinai būtų optimali terpė gausiai populiacijai.

    Nepaisant to, rezultatai praplečia ribas, kurias mokslininkai linkę laikyti tinkamomis gyvybei, ir gali būti naudingi planuojant ateities misijas. Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“, o apie jį plačiau rašė „EOS Magazine“.

    Kodėl Enceladas taip domina

    Enceladas išsiskiria tuo, kad po ledo pluta, kaip manoma, slypi skystas vanduo – vienas svarbiausių gyvybei žinomų ingredientų. Be to, pliūpsniai leidžia tiesiogiai tirti medžiagas iš gelmių ir ieškoti cheminių „parašų“, kurie galėtų užsiminti apie biologinius procesus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad net jei Encelade egzistuotų gyvybė, ji neprivalo būti panaši į Žemės organizmus ar naudoti tas pačias chemines reakcijas. Vis dėlto tokie eksperimentai leidžia patikrinti bent vieną realistišką prielaidą – ar „gyvybė, kokią pažįstame“, teoriškai galėtų išsilaikyti tokioje aplinkoje.

  • Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai rado itin „minimalų“ mikrobą: jo genomas toks mažas, kad verčia perrašyti gyvybės ribas

    Mokslininkai, tirdami jūrų planktoną prie Šimodos krantų Japonijoje, aptiko itin neįprastą mikroorganizmą, kurio genomas yra vienas mažiausių, kada nors rastų. Radinys verčia iš naujo kelti klausimą, kur baigiasi ląstelinė gyvybė ir prasideda į virusus panašios būsenos.

    Naujai aprašyta archėja pavadinta Sukunaarchaeum mirabile. Ji buvo nustatyta ne iš karto mikroskopu, o iš genetinės medžiagos analizės, kai tyrėjai rinko vienaląstį jūrų planktoną Citharistes regius ir nagrinėjo su juo susijusius mikrobus.

    Kodėl šis genomas toks svarbus?

    Tyrėjai aptiko DNR žiedą, sudarytą maždaug iš 238 000 bazių porų. Toks skaičius yra neįprastai mažas net mikroorganizmų pasaulyje, o kai kurių virusų genomai, paradoksalu, būna didesni.

    Genomo dydis pats savaime dar nepasako visko, tačiau šiuo atveju svarbiausia tai, ko jame trūksta. Analizė rodo beveik visišką atpažįstamų metabolinių kelių stoką, vadinasi, organizmas greičiausiai negali savarankiškai pasigaminti energijos ir būtinų junginių.

    Gyvybė ar viruso analogas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad klasikinėje biologijoje esminis kriterijus yra gebėjimas daugintis ir išlaikyti genetinę informaciją, tačiau taip pat svarbus savarankiškumas. Šis organizmas, sprendžiant iš genomo, išlaikė daug mechanizmų, reikalingų kopijuoti savo DNR ir gaminti baltymus, bet prarado daugelį funkcijų, susijusių su medžiagų apykaita.

    „Beveik visiškas atpažįstamų metabolinių kelių nebuvimas rodo, kad jis negali išgyventi savarankiškai ir nesuteikia akivaizdžios metabolinės naudos šeimininkui“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tokie požymiai primena kraštutinę priklausomybę nuo šeimininko, kuri būdinga kai kurioms simbiozėms. Vis dėlto šiuo atveju tyrėjai svarsto ir parazitizmo scenarijų, nes dalis genomo, kaip nurodoma publikacijoje, skirta dideliems membraniniams baltymams, galintiems padėti prisitvirtinti ar įsiskverbti į šeimininko ląsteles.

    Ką tai gali reikšti evoliucijai?

    Biologijoje žinoma, kad ilgalaikė gyvenimo kartu raida dažnai lemia genomo mažėjimą: organizmas praranda genus, jei jų funkcijas gali „pasiskolinti“ iš šeimininko. Panašūs procesai aptariami ir aiškinant, kaip atsirado mitochondrijos, kurios kadaise buvo laisvai gyvenusios bakterijos, o vėliau tapo neatsiejama sudėtingų ląstelių dalimi.

    Sukunaarchaeum mirabile iškelia papildomą klausimą, kiek toli gali nueiti toks supaprastėjimas, kad ląstelė vis dar būtų laikoma savarankišku organizmu. Jei hipotezė apie parazitinį gyvenimo būdą pasitvirtintų, tai būtų itin retas atvejis archėjų pasaulyje, kur tokių pavyzdžių iki šiol beveik nefiksuota.

    Tyrimas publikuotas žurnale Current Biology. Mokslininkai pabrėžia, kad tolesni žingsniai bus nukreipti į tiesioginį organizmo stebėjimą ir ryšio su šeimininku patikslinimą, nes vien genomo duomenų neužtenka galutinėms išvadoms apie jo gyvenimo būdą ir poveikį ekosistemai.

  • Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    Mokslininkai laive rado juodą mazą: DNR tyrimas atskleidė iki šiol nežinomas gyvybės formas

    JAV mokslininkus nustebino keistas radinys tyrimų laive Blue Heron, plaukiojančiame Didžiųjų ežerų regione. Per įprastą techninę apžiūrą 2024 metais iš vairo veleno ėmė sunktis tiršta, juoda, beveik dervingos konsistencijos masė, kuri iš pradžių atrodė kaip tepalų ar nešvarumų sankaupa.

    Vienas iš darbuotojų, užuot medžiagą tiesiog išvalęs ir išmetęs, paėmė mėginį ir perdavė laboratorijai. Ten tyrėjai tikėjosi patvirtinti įprastą techninę taršą, tačiau genetiniai tyrimai parodė ką kita: masėje buvo gausu gyvų mikroorganizmų ir jų genetinės medžiagos.

    DNR analizė atskleidė, kad dalis aptiktų organizmų neatitinka iki šiol mokslui žinomų grupių. Tyrėjams pavyko atkurti apie 20 genomų ir jie kelia prielaidą, jog juodoje masėje gali slėptis visiškai naujos mikroorganizmų linijos, įskaitant galimai naują archėjų eilę ir naują bakterijų tipą.

    Netikėta buveinė mechanizmo viduje

    Mokslininkus suintrigavo ir pati aplinka, kurioje šie mikroorganizmai galėjo išgyventi. Vairo mechanizmo vidus yra šiltas, prastai aprūpinamas deguonimi ir gana izoliuotas, todėl primena vadinamąsias ekstremalias nišas, kurias biologai dažniau sieja su giliųjų nuosėdų sluoksniais ar uolienų vidaus mikropasauliu.

    Manoma, kad mikrobai į šią vietą galėjo patekti kartu su tepalais ar kitais teršalais, o vėliau prisitaikyti ir suformuoti savotišką uždarą mikroekosistemą. Toks scenarijus išryškina, kad naujų organizmų paieškos nebūtinai turi apsiriboti vien atokiomis ar egzotiškomis vietovėmis.

    Kodėl tai svarbu ne tik biologams

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis aptiktų mikroorganizmų galėtų būti susiję su metano gamyba. Nors tai dar tik hipotezės ir ankstyvos išvados, tokie organizmai ilgainiui gali sudominti ir taikomųjų technologijų kūrėjus, pavyzdžiui, ieškančius efektyvesnių biologinių procesų energijos gamybai.

    Šis atvejis primena, kad Žemės mikropasaulis vis dar menkai pažintas, o net kasdienės, žmogaus sukurtos konstrukcijos gali slėpti netikėtų biologinių staigmenų. Mokslininkai pabrėžia, kad tolimesni tyrimai bus būtini, siekiant tiksliai nustatyti, kas tai per organizmai, kaip jie prisitaikė ir kokį vaidmenį atlieka savo mikroaplinkoje.