Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.
Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.
Ką pasako sėklos inde
Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.
Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.
Kodėl svarbūs būtent indai
Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.
Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.
Ką tai reiškia šiandien
Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.
„Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.