Kalifornijoje sparčiai plinta invazinės argentininės skruzdėlės, kurios sudaro vadinamąsias superkolonijas ir keičia vietos ekosistemas. Jos išstumia vietines skruzdėlių rūšis, o kartu sutrikdo maisto grandines, prie kurių prisitaikę paukščiai, ropliai ir kiti vabzdžiai.
Ši rūšis į JAV pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, greičiausiai kartu su importuojama žemės ūkio produkcija ir krovinių siuntomis. Nuo tada skruzdėlės ypač sėkmingai įsitvirtino pakrantės ir urbanizuotuose regionuose, kur gausu vandens ir lengvai pasiekiamo maisto.
Kodėl jos taip sėkmingai plinta?
Viena pagrindinių priežasčių yra neįprasta jų socialinė struktūra: gretimos kolonijos dažnai nekariauja tarpusavyje, kaip būdinga daugeliui vietinių skruzdėlių. Vietoje to milijonai darbininkių bendradarbiauja didžiulėse teritorijose, todėl skruzdėlės greitai perima maisto išteklius ir „užspaudžia“ konkurentus.
Mokslininkai Kalifornijoje šį reiškinį sieja ir su introdukuotos populiacijos genetika: mažesnė genetinė įvairovė gali lemti silpnesnį tarpusavio agresyvumą, todėl kolonijos susilieja į itin didelius, tarpusavyje susietus tinklus. Tokios superkolonijos gali driektis šimtais kilometrų ir būti labai sunkiai suvaldomos.
Kodėl ūkininkams tai bloga žinia?
Didžiausia žala žemės ūkiui kyla dėl skruzdėlių ryšio su augalų sultimis mintančiais kenkėjais, tokiais kaip amarai, miltuotieji skydamariai, baltasparniai ir minkštieji skydamariai. Šie vabzdžiai išskiria saldžią lipnią medžiagą, vadinamą medunešiu, kuri skruzdėlėms tampa svarbiu maisto šaltiniu.
Mainais skruzdėlės pradeda „ganyti“ ir aktyviai saugoti kenkėjus nuo natūralių priešų, pavyzdžiui, boružėlių ar parazitinių vapsvų. Dėl to kenkėjų populiacijos gali augti greičiau, o augalai patiria didesnį stresą, silpnėja ir duoda mažesnį derlių.
Skruzdėlės ypač klesti drėkinamose teritorijose, priemiesčių soduose ir žemės ūkio regionuose, kur vanduo ir saldūs maisto šaltiniai prieinami didžiąją metų dalį. Tokia aplinka sudaro sąlygas invazinei rūšiai plėstis net ten, kur natūraliai ji turėtų daugiau ribojančių veiksnių.
Ekspertai pabrėžia, kad problema neapsiriboja vien namų ūkiais ar pavieniais sklypais: invazinės skruzdėlės keičia visos ekosistemos pusiausvyrą. Kai vietinės skruzdėlės išstumiamos, dalis plėšrūnų netenka svarbaus maisto šaltinio, o augalų kenkėjai gauna papildomą „apsaugos sistemą“.