Buriuotojas Mattas Rutherfordas siekė tapti pirmuoju žmogumi, vienas, be sustojimų ir be pagalbos apiplaukusiu Arkties vandenyną, tačiau kelionę teko nutraukti. Pasak jo, netoli Rusijos krantų jį perėmė Rusijos saugumo tarnyba FSB ir nurodė apsisukti.
Apie tai pasakojama „Live Science“ publikuotame interviu, kuriame jūrininkas išsamiai apibūdino situaciją Arkties vandenyse ir biurokratines kliūtis, su kuriomis susidūrė maršrute. Anot jo, pareigūnai į laivą lipo du kartus – per 20 buriavimo metų tai esą buvo pirmas toks atvejis atvirame vandenyne.
Rutherfordas išplaukė iš Vakarų Grenlandijos birželio 25 dieną. Maršrutas vedė aplink pietinį Grenlandijos smaigalį, per Danijos sąsiaurį į Grenlandijos jūrą, vėliau – per Norvegijos ir Barenco jūras iki Rusijai priklausančio Naujosios Žemės archipelago, kurį pasiekė rugpjūčio viduryje.
Planas buvo tęsti kelionę link Kanados ir grįžti į starto tašką, tačiau Rusijos pareigūnams įsikišus teko keisti kursą. Pats buriuotojas teigė, kad šiemet jį sustabdė „rusų biurokratija“, o situaciją Arkties regione komplikavo ir ledas – kai kurios aukštosios Arkties zonos buvo nepraplaukiamos.
FSB perėmimas ir leidimų spąstai
Rutherfordas pasakojo, kad buvo įplaukęs į vadinamąjį Šiaurės jūrų kelią ir, jo vertinimu, nuplaukė maždaug 1 600 kilometrų į Rusijos kontroliuojamas zonas. Būtent ten, anot jo, FSB jį sustabdė ir nurodė apsisukti.
Jūrininkas teigė, kad bandė aiškintis dėl galimybės tęsti kelionę, kai ledas, kurio jis laukė, galiausiai prasivėrė. Tačiau, pasak jo, jam buvo atsakyta, jog bandymas grįžti į maršrutą reikštų leidimo pažeidimą.
Interviu jis aiškino, kad Šiaurės jūrų keliui reikalingus leidimus išduoda viena institucija, tačiau realų patruliavimą vykdo FSB – ir tarp šių struktūrų esą trūksta susikalbėjimo. Rutherfordas tvirtino išmokęs, kaip veikia kontrolė regione, ir ateityje sieks suplanuoti maršrutą taip, kad išvengtų pakartotinio sulaikymo.
Ką keis kito bandymo metu
Rutherfordas sakė, kad planuoja grįžti prie šio tikslo kitais metais. Jo teigimu, jei pavyktų vėl pasiekti zonas į šiaurę nuo Svalbardo, jis mėgintų laikytis dar labiau į šiaurę – arčiau poliarinio ledo kepurės – ir tęsti kelionę link Šiaurės Vakarų perėjos.
Vis dėlto jis pripažino, kad viena sudėtingiausių užduočių būtų išlaikyti atstumą nuo Rusijos sausumos: anot jo, norint išvengti problemų, tektų neprisiartinti arčiau nei 19 kilometrų net prie mažų salų ar uolų. Tai esą itin keblu dėl gausybės salelių Arkties vandenyse.
Paklaustas apie pasiruošimą, buriuotojas minėjo ir praktiškas detales: norėtų geriau pasirūpinti buitiniais dalykais laive, turėti daugiau šildomų kojinių bei pirštinių. Tačiau pabrėžė, kad jo tikslas nėra tapti turinio kūrėju – svarbiausia jam pati kelionė ir jos prasmė.
Kelionė susijusi ir su moksliniais darbais
Rutherfordas yra aplinkosauginės ne pelno organizacijos „Ocean Research Project“ įkūrėjas ir vadovas. Organizacija iš buriavimo ekspedicijų renka ir analizuoja jūrų aplinkos duomenis, o pats buriuotojas turi ir ankstesnių išskirtinių pasiekimų – 2011 metais vienas be sustojimų apiplaukė Šiaurės ir Pietų Ameriką.
Šios ekspedicijos metu, pasak jo, pavyko surinkti 50 vandens mėginių atkarpoje nuo Niufaundlendo iki Grenlandijos. Jis aiškino, kad tokie „vietoje“ paimti duomenys gali būti naudojami lyginant su modeliais, kuriuos moksliniuose darbuose nagrinėja organizacijos komanda.
Anot Rutherfordo, „Ocean Research Project“ pagrindinis dėmesys skiriamas Arkties tyrimams, įskaitant procesus prie ledynų ir fiordų. Jis svarstė, kad visuomenės dėmesys neįprastoms kelionėms kartais padeda labiau nei tradicinės mokslinės ekspedicijos – nors pačiai organizacijai, jo teigimu, lėšų paieška išlieka sudėtinga.
