Teatras už grotų
Italijos Volteros kalėjime, viename seniausių šalies įkalinimo įstaigų, jau beveik keturis dešimtmečius veikia neįprastas projektas: nuteistieji kuria spektaklius kartu su profesionaliais teatro kūrėjais. Iniciatyva, vadinama „Compagnia della Fortezza“, kelia klausimų apie bausmės prasmę, resocializaciją ir meno vaidmenį uždarose institucijose.
Projektą įkūrė režisierius Armando Punzo, į kalėjimą iš pradžių atėjęs ieškoti aktorių kitokiai trupei. Vietoje profesionalų jis rado įvairių šalių ir patirčių žmones, dažnai neturėjusius jokio ryšio su teatru, tačiau pasirengusius išbandyti tai, kas jiems buvo visiškai nauja.
„Norėjau išbandyti teatrą situacijoje, kurioje, atrodė, menas ir kultūra neturi jokios vietos. Būtent tai pasirodė įdomiausia ir sudėtingiausia“, – sakė Armando Punzo.
Kaip gimsta spektakliai
Volteroje kasmet sukuriamas naujas pastatymas, o ankstesni darbai neretai grąžinami į sceną ir perdirbami kaip tęstinio kūrybinio tyrimo dalis. Nuteistieji įtraukiami ne tik kaip atlikėjai, bet ir į repeticijas, dramaturgines paieškas bei kitus kūrybos procesus, dirbdami petys į petį su teatro profesionalais.
Vienas projekto dalyvių Giacomo į Volterą atvyko 2024 metais iš kitos įkalinimo įstaigos. Jis prašė perkelti būtent čia, nes buvo girdėjęs apie teatre vykstantį darbą ir nuo pirmųjų dienų buvo įtrauktas į trupę.
„Paradoksas tas, kad prarasdamas laisvę visiško suvaržymo sąlygomis čia randu didesnį atvirumą“, – sakė Giacomo.
Resocializacija, o ne vien bausmė
Kalėjimo vadovybė teatro programą sieja su platesniu požiūriu į resocializaciją, kuriame nuteistieji vertinami kaip žmonės, o ne tik bylos ar numeriai. Tokie projektai, kaip pabrėžia pataisos sistemų tyrėjai Europoje, dažniau siejami su prasmingos veiklos suteikimu, socialinių įgūdžių ugdymu ir motyvacijos keistis stiprinimu.
Ypatingas projekto momentas ateina tada, kai spektakliai atveria kalėjimą visuomenei. Vidinis kiemas virsta scena, o tvirtovės sienos tampa dekoracijomis, į kurias žiūrovai patenka per įprastai uždaras vartų kontrolės procedūras.
Kultūros lauko stebėtojai pabrėžia, kad tokios iniciatyvos veikia dviem kryptimis: jos kuria erdvę nuteistųjų savirefleksijai ir kartu keičia visuomenės požiūrį į tai, kas vyksta už grotų. Volteros atvejis rodo, kad menas gali tapti ne tik laisvalaikio forma, bet ir ilgalaike mokymosi bei atsakomybės praktika.