Krūties vėžio diagnozė daugeliui moterų reiškia ne tik operaciją ar chemoterapiją, bet ir ilgą kasdienę vaistų vartojimo kelionę. Vienas dažniausių gydymo būdų hormonams jautriems navikams yra hormonoterapija, kuri taikoma jau daugiau nei šimtmetį ir šiandien laikoma vienu svarbiausių tikslinio gydymo elementų.
Hormonoterapija dažnai kelia klausimų, nes pats pavadinimas klaidina: ji nėra menopauzės hormonų pakaitinė terapija. Priešingai, šio gydymo tikslas yra sumažinti estrogenų poveikį naviko ląstelėms arba sumažinti estrogenų kiekį organizme, kad liga neatsinaujintų ar progresuotų.
Kam ji skiriama ir kada?
Hormonoterapija skiriama tada, kai naviko ląstelėse nustatomi hormonų receptoriai, dažniausiai estrogenų receptoriai. Tokiais atvejais auglio augimą gali skatinti natūraliai organizme esantys hormonai, todėl jų poveikio „atjungimas“ tampa esmine gydymo dalimi.
Dažniausiai hormonoterapija pradedama po operacijos ir kitų vietinių gydymo metodų, siekiant sumažinti ligos atsinaujinimo riziką. Kai kuriais atvejais ji skiriama ir prieš operaciją, kad sumažėtų navikas ir būtų lengviau jį pašalinti.
Išplitusios ligos atvejais hormonoterapija taip pat gali būti taikoma siekiant kontroliuoti ligos eigą ir atitolinti agresyvesnį gydymą. Tačiau jei navikas neturi hormonų receptorių, šis metodas paprastai nebūna veiksmingas.
Kokie vaistai taikomi?
Vaistų parinkimas priklauso nuo to, ar moteris yra prieš menopauzę, ar po jos, taip pat nuo naviko biologinių savybių ir ligos stadijos. Dažnas pasirinkimas prieš menopauzę yra tamoksifenas, kuris blokuoja estrogenų receptorius naviko ląstelėse.
Kai kurioms pacientėms papildomai taikomas kiaušidžių funkcijos slopinimas vaistais, sukeliant būseną, panašią į laikiną menopauzę. Po menopauzės dažniau skiriami aromatazės inhibitoriai, kurie mažina estrogenų gamybą periferiniuose audiniuose.
Pažengusios ligos atvejais gali būti skiriami ir kiti hormoninį kelią veikiantys vaistai, pavyzdžiui, fulvestrantas, kuris padeda mažinti estrogenų receptorių kiekį. Praktikoje vaistai gali būti vartojami vieni, derinami ar keičiami paeiliui, atsižvelgiant į gydymo atsaką ir toleravimą.
Kodėl gydymas trunka 5–10 metų?
Hormonoterapija dažnai skiriama ilgam laikui, nes hormonams jautri krūties vėžio forma gali atsinaujinti ir po kelerių metų. Dėl to standartinė adjuvantinės hormonoterapijos trukmė dažniausiai siekia 5 metus, o daliai pacienčių, turinčių didesnę riziką, gydymas gali būti tęsiamas iki 7–10 metų.
Sprendimas dėl trukmės priimamas individualiai, įvertinus atkryčio riziką, amžių, gretutines ligas ir tai, kaip organizmas toleruoja vaistus. Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad tinkamai atrinktoms pacientėms ilgesnis gydymas gali papildomai sumažinti atsinaujinimo tikimybę, tačiau kartu gali didėti ir nepageidaujamų poveikių rizika.
Dažniausi šalutiniai poveikiai
Estrogenų poveikio slopinimas neretai sukelia simptomus, panašius į menopauzę, net jei iki natūralios menopauzės dar toli. Dažniausiai minimi karščio pylimai, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, nuotaikos svyravimai ir makšties sausumas.
Dalis moterų taip pat skundžiasi sąnarių ir raumenų skausmais, o simptomų stiprumas gali smarkiai skirtis. Svarbu žinoti, kad vaistais slopinant kiaušidžių veiklą, jų funkcija kai kuriais atvejais gali atsistatyti pasibaigus gydymui.
Medikai paprastai nerekomenduoja savarankiškai vartoti vadinamųjų natūralių priemonių ar papildų menopauzės simptomams mažinti, jei vyksta onkologinis gydymas. Kai kurios medžiagos gali sąveikauti su skiriamais vaistais, o jų saugumas onkologinėms pacientėms ne visuomet pakankamai įrodytas.
Kaip saugiai palengvinti savijautą?
Jei šalutiniai poveikiai trukdo kasdieniam gyvenimui, tai nereiškia, kad juos reikia tiesiog ištverti. Esant ryškiems karščio pylimams, gydytojas gali svarstyti nehormoninių vaistų parinkimą, tačiau tai turi būti daroma atsargiai, kad nebūtų susilpnintas pagrindinio gydymo poveikis.
Intymiam diskomfortui dažnai rekomenduojami nehormoniniai drėkinamieji preparatai. Reikšmės turi ir gyvenimo būdas: reguliarus fizinis aktyvumas, miego higiena ir individualių dirgiklių vengimas kai kurioms pacientėms padeda sumažinti simptomų intensyvumą.
Specialistai pabrėžia, kad nutraukti hormonoterapijos savarankiškai nereikėtų net ir tada, kai šalutiniai reiškiniai vargina. Tokiais atvejais svarbiausia kuo greičiau aptarti situaciją su gydančiu onkologu, nes dažnai įmanoma koreguoti vaistą, dozę ar taikyti papildomas priemones, išsaugant gydymo naudą.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl individualaus gydymo plano ir bet kokių simptomų visada reikėtų tartis su gydytoju onkologu ar šeimos gydytoju.