CP v2

Tag: Artemis programa

  • NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradėjo pirmąjį Mėnulio bazės kūrimo etapą ir jau užsako nusileidimo aparatus, mėnuleigius, visureigius bei dronus infrastruktūrai prie Mėnulio pietų ašigalio. Agentūros tikslas – dar iki pirmųjų ilgalaikių įgulų užtikrinti logistiką, ryšį ir darbui reikalingą techniką.

    Pirmojo etapo darbams NASA skyrė šimtus milijonų eurų vertės sutartis keturioms JAV bendrovėms. Tarp svarbiausių rangovų – „Blue Origin“, taip pat techniką kuriantys partneriai „Astrolab“ ir „Lunar Outpost“, o pirmuosius dronus į Mėnulį turėtų pristatyti „Firefly Aerospace“.

    Pagal planą „Blue Origin“ nusileidimo aparatai į Mėnulio paviršių atgabens vadinamąsias Mėnulio reljefo transporto priemones – visureigius, kurie bus naudojami tiek tyrimams, tiek krovinių pervežimui. NASA akcentuoja, kad mobilumas ir autonomiškai veikianti technika yra būtina sąlyga, jei norima pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinio buvimo.

    „Tada galėsime pasakyti: mes čia esame nuolat ir šios vietos neatsisakysime“, – sakė NASA Mėnulio bazės programos vadovas Carlosas Garcia-Galanas.

    Vienas iš numatomų sprendimų – dronais pažymima ir stebima teritorija, kad šalia esanti kitų valstybių technika ar moksliniai įrenginiai būtų gerbiami ir nepažeidžiami. NASA vadovybė pabrėžia, kad toks principas turėtų veikti abipusiškai, nes Mėnulyje daugėja tiek valstybinių, tiek privačių misijų.

    Mėnulio bazės tvarkaraštis siejamas su „Artemis“ programa. NASA tikisi, kad „Artemis III“ misija, kurios metu planuojamas nusileidimas, galėtų įvykti 2027 metais, o pirmieji astronautai Mėnulyje vėl galėtų išsilaipinti jau nuo 2028 metų, jei testai ir technikos parengtis vyks pagal planą.

    Artimiausiose misijose numatoma praktikuoti „Orion“ kapsulės sujungimą orbitoje su įgulos nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „Blue Origin“ ir „SpaceX“. Šie bandymai laikomi kritiškai svarbiais, nes nuo jų priklausys ne tik nusileidimo sauga, bet ir vėlesnės krovinių grandinės patikimumas.

    Antrasis etapas, planuojamas nuo 2029 metų iki ankstyvųjų 2030-ųjų, turėtų pereiti prie nuolatinės infrastruktūros kūrimo. Tarp prioritetų įvardijamas energijos tiekimas ir bazinės sistemos, kurios leistų palaikyti įrangą bei pradėti ilgiau trunkančius mokslinius darbus.

    Trečiasis etapas, kurį NASA sieja su 2030-aisiais, apimtų specializuotas gyvenamąsias erdves ir sąlygas ilgesniam astronautų buvimui. Agentūra pabrėžia, kad Mėnulio bazė būtų ne tik mokslinių tyrimų platforma, bet ir žingsnis kuriant Mėnulio ekonomiką bei ruošiantis būsimoms misijoms į Marsą.

  • NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    NASA grįžta į Mėnulį: „Lunar Outpost“ kuria Pegasą, kuris gali vežti astronautus

    Mėnulio tyrinėjimas vėl įgauna pagreitį, o kartu auga ir poreikis patikimai technikai, kuri galėtų dirbti atšiaurioje aplinkoje. JAV Kolorado valstijoje įsikūrusi bendrovė „Lunar Outpost“ pristato Mėnulio visureigio idėją „Pegasus“, kuri pirmiausia orientuota į astronautų mobilumą Mėnulio paviršiuje.

    Įmonė tikisi, kad „Pegasus“ galėtų būti parengtas iki 2027 metų pabaigos, tačiau realus skrydis priklausys nuo NASA sprendimų ir bendros Artemis programos grafiko. Pastaraisiais metais NASA viešai pabrėžė, kad Mėnulio misijose sieks ilgalaikio buvimo, o tam reikia ne tik nusileidimo modulių, bet ir transporto priemonių, leidžiančių greitai pasiekti tyrimų zonas.

    „Pegasus“ kuriamas kaip įgulos naudojamas visureigis, tačiau „Lunar Outpost“ akcentuoja ir platesnę viziją: Mėnulyje veikiančią infrastruktūrą, kurioje skirtingų tipų transporto priemonės atliktų logistikos, mokslinių tyrimų ir techninės priežiūros užduotis. Tokia kryptis atitinka NASA siekį remtis komerciniais partneriais ir kurti sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti ne vienoje misijoje.

    Šį mėnesį projektas sulaukė apie 28 000 000 eurų finansavimo, kuris, bendrovės vertinimu, turėtų paspartinti vystymą ir prototipų parengimą. NASA yra pasirinkusi kelias įmones, kurios kuria Mėnulio visureigių koncepcijas Artemis misijoms, todėl konkurencija čia didelė, o galutinius pasirinkimus lems techniniai bandymai, patikimumas ir integracija su būsimais nusileidimo sprendimais.

    Vis dėlto net ir turint parengtą visureigį, kelias iki realaus naudojimo Mėnulyje nėra tiesus. NASA dar turi priimti sprendimus dėl konkretaus nusileidimo modulio ir misijos scenarijaus, o tai gali nulemti, ar įgulos visureigis bus siunčiamas jau pirmaisiais sugrįžimo etapais, ar vėlesnėse, labiau infrastruktūrinėse ekspedicijose.

    „Lunar Outpost“ jau yra bandžiusi dalyvauti privačiame Mėnulio projekte, tačiau ankstesnė nedidelio aparato misija nebuvo sėkminga dėl problemų nusileidimo metu. Tokios nesėkmės pastaruoju metu nėra retos: Mėnulio nusileidimai išlieka viena sudėtingiausių kosminių užduočių, kur klaidos kaina didelė, o techninės rizikos išlieka net patyrusiems rangovams.

    Artimiausi metai parodys, ar „Pegasus“ taps realia astronautų transporto priemone, ar liks vienu iš konkurencinių prototipų. Tačiau kryptis aiški: grįžtant žmonėms į Mėnulį, didžiausia vertė bus ne vien pačiame nusileidime, o gebėjime reguliariai judėti, gabenti krovinius ir plėsti tyrimų geografiją Mėnulio paviršiuje.

  • Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Mėnulio kilmės mįslė: mokslininkai vis dar nesutaria, kokio dydžio buvo Žemę trenkęs kūnas

    Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po „Apollo“ misijų, Mėnulio kilmė išlieka viena didžiausių planetologijos mįslių. Mokslininkai sutaria dėl bendro scenarijaus, kad ankstyvąją Žemę trenkė milžiniškas kūnas, o iš į kosmosą išmestų nuolaužų susiformavo Mėnulis, tačiau detalės vis dar kelia ginčų.

    Šis smūgio scenarijus vadinamas milžiniško susidūrimo hipoteze, o hipotetinis smogikas dažnai vadinamas Teija. Skirtingi modeliai rodo labai nevienodą jo dydį: nuo objekto, panašaus į ankstyvąjį Merkurijų, iki kūno, siekusio maždaug pusę dabartinės Žemės.

    Viena opiausių problemų yra cheminis panašumas tarp Žemės ir Mėnulio uolienų. Klasikinės skaitmeninės smūgio simuliacijos dažnai prognozuoja, kad Mėnulis turėtų būti labiau sudarytas iš smogiko medžiagos, todėl jo sudėtis turėtų ryškiau skirtis nuo Žemės, tačiau „Apollo“ pargabenti mėginiai rodo priešingą tendenciją.

    „Mėnulio uolienos yra daug panašesnės į Žemės, nei turėtų būti pagal klasikinius modelius“, – sakė Amsterdamo Vrije universiteto Mėnulio ir planetų tyrėjas Wimas van Westrenenas.

    Tyrėjų dėmesys krypsta į naujesnius hidrodinaminius modelius, kurie leidžia efektyvesnį medžiagos susimaišymą po smūgio. Tokie scenarijai geriau paaiškintų, kodėl izotopiniai ir cheminiai parašai, lyginant Mėnulio ir Žemės mantijos medžiagą, daugeliu atvejų yra stulbinamai artimi.

    Van Westreneno laboratorija specializuojasi itin aukštų temperatūrų ir slėgių eksperimentuose, kurie padeda atkurti Mėnulio gelmių sąlygas. Tokie bandymai leidžia tikslinti, kokie mineralai ir kokia seka formavosi, kai Mėnulis po susidūrimo galėjo būti virtęs globaliu magmos vandenynu.

    Viena garsiausių „Apollo“ programos uolienų yra vadinamoji Genesis uoliena, paimta 1971 metais „Apollo 15“ misijos metu. Ji sudaryta beveik vien iš plagioklazo, mineralo, kuris dėl mažesnio tankio linkęs kilti į viršų, todėl laikomas svarbia užuomina apie ankstyvą Mėnulio plutos formavimąsi ir ilgalaikį magmos vandenyno vėsimą.

    Mokslininkai svarsto du pagrindinius kelius, kaip smūgis galėjo sukurti šiandien matomą Žemės ir Mėnulio sistemą. Vienu atveju Žemė galėjo būti beveik susiformavusi, o į ją dideliu greičiu ir tinkamu kampu smogė mažesnis kūnas, kitu atveju Žemė tuo metu galėjo būti gerokai mažesnė, o susidūrimas su didesniu kūnu užbaigė planetos augimą.

    Po smūgio lengvesnės silikatinės medžiagos dalis, remiantis hipoteze, liko orbitoje ir sutelkėsi į Mėnulį, o tankesnė medžiaga labiau prisidėjo prie Žemės branduolio formavimosi. Tačiau tikslus medžiagų pasidalijimas ir susimaišymo mastas yra tai, kas lemia, ar modelis geba paaiškinti stebimą cheminį panašumą.

    Pastaraisiais metais svarbiu postūmiu tapo ir nauji, didesnės raiškos skaitmeniniai modeliai, taip pat pažangesnė uolienų analizė, leidžianti preciziškiau matuoti izotopų santykius. Tyrėjai tikisi, kad ateities mėginių pargabenimo misijos, įskaitant planuojamas „Artemis“ programos ekspedicijas, suteiks daugiau duomenų iš Mėnulio regionų, kurie nebuvo pasiekti „Apollo“ laikais.

    Nors bendras vaizdas, kad Mėnulis gimė iš milžiniško susidūrimo, mokslo bendruomenėje laikomas labiausiai tikėtinu, klausimas, koks tiksliai buvo smogikas ir kaip vyko medžiagos maišymasis, tebėra atviras. Mėnulio kilmės atsakymas, pasak tyrėjų, yra tiesiogiai susijęs ir su pačios Žemės ankstyvąja istorija.