Kai artimas žmogus gyvena su lėtine liga, tyla dažnai atrodo nejauki, todėl norisi ją kuo nors užpildyti. Tačiau gerai norintys žodžiai neretai virsta spaudimu: tarsi sergantysis privalėtų laikytis pozityvumo ir įrodyti, kad „viskas gerai“. Daugeliu atvejų labiausiai padeda ne motyvacinės frazės, o paprastas leidimas jaustis taip, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi.
Viena dažniausių klaidų yra automatiškas bandymas guosti teiginiais, kurie skamba kaip pažadas ar nurodymas: kad viskas bus gerai, kad reikia tik kovoti, kad svarbiausia nusiteikti. Lėtinė liga dažnai reiškia ilgalaikį gydymą, paūmėjimus, nuovargį ir nežinomybę, todėl tokios frazės gali būti išgirstos kaip nuvertinimas. Žmogui gali pasirodyti, kad jo baimė ar liūdesys yra nepageidaujami.
Ne mažiau vargina ir nuolat kartojamas klausimas „Kaip jautiesi?“. Jis nuoširdus, bet ilgainiui pokalbį susiaurina iki simptomų, tyrimų ir savijautos, tarsi visa kita gyvenime netektų reikšmės. Dažnai geriau veikia klausimai, kurie palieka erdvės ir grąžina kasdienybę: kaip praėjo diena, kas pastaruoju metu prajuokino, ar šiandien norisi apie ligą kalbėti, ar geriau pailsėti nuo temos.
Dar viena spąstų rūšis yra patarimų lavina apie stebuklingas dietas, geriausius specialistus ar naujus gydymo būdus. Žmogus, gyvenantis su diagnoze mėnesius ar metus, dažniausiai jau yra girdėjęs daug istorijų ir neretai pats išnaršęs informaciją. Tokiose situacijose svarbiau pirmiausia paklausti, ar jam reikia patarimo, ar tiesiog išklausymo.
„Nesilyginkime kančios varžybose“, nes palyginimai su kitų patirtimis dažnai sukelia priešingą efektą nei tikimasi. Kai sakoma, kad kažkam buvo blogiau arba kad kitas tai išgyveno lengviau, žmogus gali išgirsti žinutę, jog jo patirtis nėra tokia svarbi. Vietoj to daugiau saugumo suteikia pripažinimas, kad jam gali būti sunku, ir aiškus patvirtinimas, kad esate šalia.
Kartais geriausia parama yra visai ne tobuli sakiniai, o buvimas. Arbata, trumpas pasivaikščiojimas, filmas, bendras kasdienis reikalas ar net tyla gali būti daug vertingesni už bandymą bet kokia kaina rasti „teisingus“ žodžius. Žmonės dažniausiai prisimena ne frazių tikslumą, o jausmą, ar šalia jūsų jie galėjo būti savimi.
Jeigu norisi pasakyti ką nors konkretaus, saugesnė kryptis yra aiškus, praktiškas pasiūlymas ir pagarba riboms. Pavyzdžiui, galima pasiteirauti, ar reikia pagalbos su buitimi, ar tinka trumpai užsukti, ar žmogus nori kalbėtis, o gal šiandien jam svarbiau ramybė. Toks tonas sumažina spaudimą ir parodo, kad parama nėra sąlyginė.