Tag: Artišokai

  • Pomidorų padažą makaronams galite pagerinti artišokų širdelėmis – bus sotesnis ir aromatingesnis

    Pomidorų padažas makaronams greitai pabosta, tačiau jį nesudėtinga pagyvinti vienu konservuotu ingredientu – artišokų širdelėmis. Jos gali suteikti padažui daugiau gylio, o patiekalą paversti sotesniu ir įdomesniu.

    Kaip rašo „Tasting Table“, konservuotos arba stiklainiuose parduodamos artišokų širdelės yra universalaus skonio: švelniai sūrokos, žemiškos, su daržovių natomis. Dėl to jos lengvai dera su pomidorų padažo rūgštele ar saldumu.

    Artišokai dažnai būna marinuoti aliejuje arba sūryme, todėl net ir vieni turi ryškesnį skonį. O pomidorų padažui tai – patogus būdas suteikti „brininess“ tipo sūrumo ir aromato, panašiai kaip kai kuriuose makaronų patiekaluose naudojamos alyvuogės.

    Praktinis pliusas tas, kad artišokų širdelės jau būna minkštos ir paruoštos valgyti. Tai reiškia, kad jų nereikia ilgai troškinti – pakanka įmaišyti gaminimo pabaigoje ir trumpai patroškinti kartu su padažu.

    Kaip jas įmaišyti į padažą

    Pats paprasčiausias būdas – artišokus nusausinti ir, jei norisi, šiek tiek pasmulkinti, kad gabalėliai būtų patogaus dydžio. Tada juos galima įdėti į beveik paruoštą pomidorų padažą.

    Tekste siūloma pradėti nuo orientacinės proporcijos: vienas 7,5 uncijos (apie 213 gramų) stiklainis ar skardinė artišokų širdelių vienai 28 uncijų (apie 794 gramų) pomidorų skardinei. Kiekį, žinoma, galima koreguoti pagal skonį.

    Artišokų nerekomenduojama virti pernelyg ilgai, nes jie gali pradėti irti – vis dėlto tai jau minkštas produktas. Padaže juos galima lengvai patroškinti apie 10–30 minučių, kad skonis persiduotų, bet gabalėliai išliktų.

    Nauda ne vien dėl skonio

    Artišokų širdelės vertinamos ne tik kaip skoniui praturtinti tinkantis ingredientas. Jos taip pat minimos kaip maistingas pasirinkimas – tarp jų privalumų išskiriami vitaminas C, kalis ir magnis.

    Dar viena detalė – artišokuose yra skaidulų. Nors vienas stiklainis dažniausiai pasidalija per kelias porcijas, papildomi keli gramai skaidulų gali būti malonus patiekalo „atnaujinimas“, ypač jei norisi sotesnės vakarienės.

    Su kuo dar dera artišokai

    Jei norisi dar ryškesnio patiekalo, artišokai natūraliai dera su kitais ingredientais. Pavyzdžiui, prie jų tinka grybai – jų „mėsiškesnis“ ir žemiškas skonis papildo artišokų charakterį.

    Ieškantiems daugiau baltymų, tekste minimos ir jūrų gėrybės, pavyzdžiui, krevetės – jos dera su lengvu sūrumu ir prideda švelnaus saldumo. O mėgstantiems sodresnį variantą galima rinktis šviežią mocarelą.

    Dar vienas pasirinkimas – stiklainiuose parduodami pepperoncini, kurie gali pridėti rūgštelės ir aštrumo. Vis dėlto esminė idėja paprasta: artišokų širdelės pačios savaime yra pakankamai ryškios, todėl kiti priedai – tik pagal norą.

  • 6 daržovės, kurios nustebina kaip mėsos pakaitalai: nuo burokėlių iki artišokų

    „Netikra mėsa“ daugeliui vis dar siejasi su stipriai perdirbtais augaliniais burgeriais ar dešromis, tačiau mėsos pojūtį lėkštėje gali sukurti ir paprastos daržovės. Tinkamai paruoštos jos stebėtinai gerai atstoja mėsą tekstūra, sultingumu ir skoniu.

    Kaip rašo „Tasting Table“, daržovės nėra identiškas mėsos „vienas prie vieno“ pakaitalas, bet jos gali puikiai numalšinti norą valgyti sočiau. Ypač tada, kai svarbūs ne baltymo gramai, o patirtis – kramtomumas, apskrudęs paviršius, dūmo ar prieskonių skonis.

    Priežasčių rinktis mėsos alternatyvas gali būti įvairių: sveikata, etiniai įsitikinimai, religija ar noras sumažinti poveikį aplinkai. Kartais tai tiesiog praktika – ruošiate maistą žmogui, kuris mėsos nevalgo.

    Šiame sąraše – šešios daržovės (ir viena kulinariškai „daržove“ laikoma grybo rūšis), kurios dažnai nuvertinamos. Dalis jų ypač gerai sugeria marinatus, kitos išsiskiria natūraliai „mėsiška“ struktūra, todėl tinka tiek kasdieniams patiekalams, tiek šventiniam stalui.

    Burokėliai: nuo burgerių iki tartaro

    Burokėliai daug kam pažįstami tik virti ar marinuoti, bet jų skonis gali labai kisti priklausomai nuo rūšies ir paruošimo. Vieni burokėlius apibūdina kaip „žemiškus“, kiti – kaip maloniai saldžius.

    Smulkinti ar tarkuoti burokėliai dažnai naudojami daržovių kotletams: jie suteikia drėgmės, „kūno“ ir ryškų atspalvį, primenantį jautieną. Burokėliai tinka ir kepti ant grotelių, o sutrinti – patiekaluose, kurie įprastai gaminami iš maltos mėsos.

    Jei ryškus raudonųjų burokėlių skonis atrodo per intensyvus, išeitis gali būti geltonieji burokėliai. Jie švelnesni, bet vis tiek leidžia išgauti įdomią tekstūrą.

    Morkos ir žiediniai kopūstai: nuo „dešrelių“ iki „sparnelių“

    Morkos netikėtai gerai pasiteisina ten, kur svarbi forma ir kramtomumas. Pavyzdžiui, mažos morkytės gali būti marinuojamos sojų padaže, acte, su prieskoniais ir „dūmo“ natomis – taip jos priartėja prie dešrainių ar kitų užkandžių stiliaus patiekalų.

    Dar vienas populiarus panaudojimas – itin plonai pjaustytos morkos, kurios, tinkamai marinuotos, kartais naudojamos kaip žuvies (pavyzdžiui, lašišos) alternatyva. Tokiu atveju daug lemia pjaustymo storis ir marinatas.

    Žiediniai kopūstai išsiskiria neutraliu skoniu, todėl itin gerai sugeria padažus ir prieskonius. Dėl to jie tapo vienu mėgstamiausių pasirinkimų „sparnelių“ tipo patiekalams, o smulkinti gali atstoti „maltinį“ padažuose.

    Stambesnės žiedinio kopūsto riekės kartais kepamos kaip savotiški „kepsniai“ – tai nebūtinai skoniu primena mėsą, bet suteikia įdomesnį būdą daržovę patiekti sočiau.

    Baklažanai, grybai ir artišokai: „mėsiška“ tekstūra be mėsos

    Baklažanai, gerai iškepę, tampa minkšti, bet kartu išlaiko malonų kramtomumą. Jie ypač tinka su marinatais – tuomet atsiranda daugiau „mėsiškumo“ pojūčio, o patiekalas tampa sodresnis.

    Baklažanai dažnai naudojami kaip „šoninės“ alternatyva: plonos riekelės marinuojamos sojų padaže, su dūmo aromatu ir saldumo užuomina. Taip pat baklažanai puikiai įsilieja į apkepus, lazanijas ar makaronų patiekalus, kai norisi sotumo be mėsos.

    Grybai (nors botaniškai yra grybai, o ne daržovės) virtuvėje dažnai vertinami dėl žemiško skonio ir kramtomos tekstūros. Skirtingos rūšys tinka skirtingiems tikslams: didelės kepurėlės gali atstoti mėsainio paplotėlį, o smulkesni grybai – tapti „šoninės“ ar padažų pagrindu, ypač jei jiems leidžiama pasimarinuoti.

    Artišokai – dar vienas netikėtas pasirinkimas, ypač kai norisi jūros gėrybių tipo patiekalų be žuvies ar vėžiagyvių. Artišokų širdelės neretai naudojamos „krabų“ stiliaus paplotėliams, taip pat gali būti kepamos tešloje ar pritaikomos suši tipo patiekaluose.

    Be tekstūros, artišokai išsiskiria ir tuo, kad yra reikšmingas skaidulų šaltinis, todėl mėsą jais keisti patogu ne tik dėl skonio įvairovės, bet ir dėl maistinės vertės.

  • Nei užkepėlė, nei pica: ispanai artišokus įdaro mėsa ir cinamonu – skonis nustebins

    Artišokai Lietuvoje dažnai lieka restoranų meniu dalimi, nors Viduržemio jūros regione tai kasdienis produktas. Ispanijoje ir Italijoje šis daržovių žiedynas vertinamas dėl švelnaus, riešutinio skonio ir universalumo virtuvėje.

    Valgomoji artišoko dalis yra standus pumpuras su mėsingais lapeliais ir šerdimi. Paruošimas nėra sudėtingas: svarbiausia pašalinti kietesnius išorinius lapelius ir plaušuotą vidų, o tada artišoką virti, troškinti, kepti orkaitėje ar ant grotelių.

    Patogesnis variantas skubantiems yra marinuoti artišokai, kurie tinka įdarui. Jie jau būna suminkštinti, todėl patiekalas paruošiamas greičiau, o skonis lengvai pritaikomas pagal turimus prieskonius ir mėsos pasirinkimą.

    Ispaniško stiliaus įdarui dažnai pasirenkama malta mėsa, svogūnas ir švelni prieskonių nata. Būtent cinamonas, naudojamas saikingai, suteikia šiltą aromatą ir paryškina mėsos skonį, ypač jei papildomai įdedama aitriosios paprikos.

    Įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus pakepinkite smulkintą svogūną, įberkite žiupsnelį cinamono ir, jei mėgstate, įdėkite smulkintos aitriosios paprikos. Sudėkite maltą mėsą, kepkite, kol paruduos, ir pasūdykite pagal skonį.

    Marinuotus artišokus pripildykite paruoštu įdaru, viršų pabarstykite tarkuotu kietuoju sūriu. Kepkite iki gražaus apskrudimo apie 180 laipsnių temperatūroje, dažniausiai pakanka maždaug 10 minučių.

    Toks užkandis ar lengvas karštasis patiekalas dera ir su salotomis, ir su ryžiais, o likęs įdaras gali tapti padažu makaronams. Jei artišokai iki šiol atrodė sudėtingi, šis būdas yra vienas paprasčiausių pradėti ir atrasti jų skonį be ilgo pasiruošimo.

  • Atrodo kaip gėlė, bet lenkia kitas daržoves: artišokas padeda kepenims ir lieknėjimui

    Artišokas, dar vadinamas artyšoku, žmonėms žinomas nuo Antikos laikų: jis vertintas ir virtuvėje, ir žolininkystėje. Ši daržovė kilusi iš Viduržemio jūros regiono, o didžiausi jos augintojai šiandien yra Italija, Ispanija ir Egiptas.

    Lietuvoje artišokai auginami retai, nes augalui reikia stabilios šilumos tiek dieną, tiek naktį. Dėl to dažniau jie atkeliauja importu, o pirkėjams kyla klausimas, ar verta įtraukti juos į kasdienį racioną.

    Maistui naudojami ne visi augalo komponentai: valgoma pagrinde žiedynų dalis, o stiebai ir lapai turi kartokų medžiagų. Vis dėlto būtent iš lapų dažnai gaminami ekstraktai, kurie naudojami maisto papildų sudėtyje.

    Artišokas išsiskiria maistinių medžiagų profiliu: jame yra kalio, magnio, kalcio, folio rūgšties, taip pat antioksidantų ir vitamino C. Dėl didesnio skaidulų kiekio ši daržovė gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir lengviau suvaldyti užkandžiavimą.

    Daugiausia dėmesio mitybos tyrimuose sulaukia artišokuose esantys junginiai, ypač cinarinas ir kitos polifenolinės medžiagos. Mokslinėje literatūroje jie siejami su tulžies išsiskyrimo skatinimu ir poveikiu kraujo lipidų rodikliams, tačiau specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo.

    Norintiems mažinti svorį svarbu ir tai, kad artišokas yra mažai kaloringas, o 100 gramų turi apie 47 kilokalorijas. Skaidulos gali prisidėti prie stabilesnės gliukozės kreivės po valgio, todėl kai kuriems žmonėms lengviau išvengti staigių alkio epizodų.

    Viduržemio jūros virtuvėje artišokas laikomas kasdieniu produktu, o mitybos modelis dažnai minimas tarp palankiausių širdies ir kraujagyslių sveikatai. Būtent todėl artišokai neretai rekomenduojami kaip alternatyva įprastiems, mažiau vertingiems garnyrams.

    Renkantis šviežią artišoką patariama atkreipti dėmesį, kad jis būtų tvirtas, su standžiais, prigludusiais lapais, be pajuodavimų ar įtrūkimų. Išoriniai lapai dažniausiai būna tamsesni, o vidiniai, kuo arčiau šerdies, tuo šviesesni.

    Prieš gaminant artišoką reikia nuplauti, nupjauti viršūnę ir pašalinti kiečiausius išorinius lapus. Taip pat būtina išimti plaušuotą vidų, nes jis nevalgomas, o kotą, jei naudosite, reikėtų nuskusti.

    Dažniausi paruošimo būdai yra virimas, troškinimas ar kepimas orkaitėje. Artišokai tinka kaip garnyras prie žuvies ar mėsos, taip pat dera su alyvuogių aliejumi, česnaku, citrina ir žolelėmis, todėl lengvai pritaikomi ir kasdienei virtuvei.

    Jei turite tulžies pūslės ar kepenų sutrikimų, taip pat vartojate vaistus cholesterolio ar kitų būklių kontrolei, dėl didesnio kiekio artišokų ar jų ekstraktų racione verta pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei planuojate vartoti koncentruotus papildus, o ne vien maistą.

  • Italai juos valgo kilogramais: daržovė, siejama su kepenimis ir mažesniu cholesteroliu

    Artišokai daugeliui asocijuojasi su kelionėmis į Italiją, kur šis augalas laikomas virtuvės klasika. Istoriškai artišokai buvo auginami daugelyje Viduržemio jūros regiono šalių, o sezonu jų patiekalų galima rasti beveik kiekviename turguje ir restorane.

    Nors išvaizda primena žiedą, valgoma ne visa daržovė. Dažniausiai vartojama minkštoji žiedyno dalis, vadinama artišoko širdimi, o lapai ir jų ekstraktai plačiau naudojami maisto papildų, vaistažolių ir kosmetikos srityse.

    Kas yra artišokas?

    Artišokas priskiriamas astrinių šeimai, o kulinarijoje vertinamas dėl švelnaus, kiek riešutinio skonio. Norint pasiekti valgomas dalis, reikia pašalinti kietus išorinius lapelius ir apdoroti šerdį, todėl šios daržovės paruošimas reikalauja šiek tiek praktikos.

    Artišokai mėgsta šilumą ir saulę, todėl geriausiai auga pietiniuose regionuose. Vėsesnio klimato šalyse jie auginami rečiau, dažniau nedideliais kiekiais, nes derlius labai priklauso nuo sezono ir oro sąlygų.

    Cholesterolis ir kepenų funkcija

    Didžiausias mokslo susidomėjimas siejamas su artišokų lapų ekstraktu, kurį tyrimai vertina dėl galimo poveikio lipidų rodikliams. Kai kuriose klinikinėse apžvalgose nurodoma, kad reguliariai vartojant artišokų lapų ekstraktą daliai žmonių gali sumažėti MTL cholesterolio rodikliai, tačiau rezultatai priklauso nuo dozės, trukmės ir individualių veiksnių.

    Artišokuose minimas junginys cinarinas siejamas su tulžies gamybos skatinimu, o tai svarbu riebalų virškinimui. Dėl to artišokai ir jų ekstraktai dažnai aptariami kaip galintys prisidėti prie normalios kepenų funkcijos, nors tai nėra gydymas ir neturėtų pakeisti gydytojo paskirtos terapijos.

    Kitos naudos ir kam reikėtų atsargumo

    Artišokai yra palyginti nekaloringi, juose yra skaidulų, taip pat mineralų ir vitaminų, įskaitant kalį, magnį, vitaminą K ir folatus. Juose esanti inulino tipo skaidula siejama su žarnyno mikrobiotos palaikymu, todėl ši daržovė dažnai minima subalansuotos, ypač Viduržemio jūros, mitybos kontekste.

    Vis dėlto artišokai tinka ne visiems. Atsargiai juos turėtų vartoti žmonės, turintys tulžies pūslės ar tulžies latakų problemų, pavyzdžiui, tulžies akmenligę, nes tulžies išsiskyrimo skatinimas gali sustiprinti simptomus.

    Taip pat galimos alerginės reakcijos, ypač jautriems astrinių šeimos augalams. Jei artišokus ar jų papildus norite įtraukti dažniau, protingiausia tai daryti palaipsniui ir, esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.

  • 5 paprastos daržovės, kurias verta valgyti kas savaitę: kepenims tai gali būti didelė pagalba

    Kepenys kasdien atlieka šimtus funkcijų: apdoroja maistines medžiagas, skaido alkoholį, vaistus ir kitus junginius, gamina tulžį. Nors internete dažnai žadamas greitas kepenų „valymas“, gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia yra nuoseklūs mitybos ir gyvenimo būdo įpročiai.

    Daugiausia naudos kepenims siejama su daržovėmis, kuriose gausu skaidulų, antioksidantų ir augalinių junginių, galinčių padėti mažinti uždegiminius procesus. Tai ypač aktualu didėjant metabolinės kilmės suriebėjusių kepenų ligos paplitimui, kuri dažnai susijusi su antsvoriu, mažesniu fiziniu aktyvumu ir pertekliniu cukraus vartojimu.

    Kodėl daržovės svarbios kepenims

    Daržovės pačios savaime „neišplauna“ toksinų, tačiau jos padeda sumažinti veiksnius, kurie kepenis apkrauna. Skaidulos gerina žarnyno veiklą ir medžiagų apykaitą, o antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kepenų būklei didelę įtaką daro ir bendras racionas: kuo daugiau itin perdirbtų produktų, saldintų gėrimų ir sočiųjų riebalų, tuo didesnė rizika kauptis riebalams kepenyse. Tuo tarpu daržovės padeda „atlaisvinti“ meniu nuo perteklinių kalorijų ir palaikyti sveikesnį svorį.

    Brokoliai ir burokėliai

    Brokoliai priklauso kryžmažiedėms daržovėms, kurios vertinamos dėl biologiškai aktyvių junginių. Tyrimuose kryžmažiedės daržovės siejamos su geresniais medžiagų apykaitos rodikliais, o skaidulų gausa prisideda prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

    Burokėliai pasižymi natūraliais pigmentais ir antioksidacinėmis medžiagomis, o taip pat yra patogus būdas padidinti daržovių kiekį racione. Juos galima kepti orkaitėje, tarkuoti į salotas, dėti į sriubas ar rinktis nesaldintų sulčių pavidalu, tačiau svarbu nepamiršti bendro cukraus kiekio maiste.

    „Jei norite realios naudos kepenims, ieškokite ne stebuklingų produktų, o kasdienių įpročių: daugiau daržovių, mažiau alkoholio ir daugiau judėjimo“, – sako mitybos specialistai, kalbėdami apie dažniausias klaidas, susijusias su vadinamaisiais detoksais.

    Artišokai, špinatai ir kopūstai

    Artišokai dažnai minimi dėl antioksidantų ir jų galimos sąsajos su tulžies gamyba, kuri svarbi riebalų virškinimui. Nors dalis duomenų yra daug žadantys, poveikis priklauso nuo viso mitybos konteksto, o ne nuo vieno produkto.

    Špinatai yra patogus pasirinkimas kasdienai: juose yra vitaminų ir karotenoidų, o taip pat daug vandens ir skaidulų. Juos lengva įtraukti į omletus, sriubas, salotas ar glotnučius, nepadidinant bendro kaloringumo.

    Kopūstai, tiek baltagūžiai, tiek raudonieji, yra vienos prieinamiausių daržovių, kurias galima valgyti ištisus metus. Jie suteikia skaidulų ir vitamino C, o fermentuoti kopūstai gali papildomai prisidėti prie įvairesnės žarnyno mikrobiotos, jei toleruojamas didesnis histamino ar druskos kiekis.

    Specialistai primena, kad jei vargina nuolatinis nuovargis, spaudimas ar skausmas dešinėje pašonėje, pykinimas, pakitę kepenų fermentų rodikliai, nereikėtų gydytis savarankiškai. Tokiais atvejais svarbu pasitarti su šeimos gydytoju ir įvertinti rizikos veiksnius, įskaitant alkoholio vartojimą, kūno masę ir vartojamus vaistus.