Psichologas ir psichoterapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, viešame pokalbyje atkreipė dėmesį į temą, kuri daugeliui atrodo nekalta: kai suaugusiems vaikams tėvai vis dar primygtinai duoda maisto. Pasak specialisto, riba tarp rūpesčio ir savo valios primetimo gali būti lengvai peržengta.
Jis pabrėžė, kad problema kyla ne tada, kai maistas pasiūlomas, o tada, kai žmogus aiškiai atsisako, tačiau jo sprendimas nepaisomas. Tokiais atvejais, anot psichologo, tai tampa ne meilės ar globos išraiška, o ribų laužymu.
Kuo skiriasi rūpestis ir spaudimas?
Specialistų praktikoje dažnai kartojasi situacijos, kai tėvai įsitikinę, jog geriau žino, ko reikia jų vaikams, net jei šie jau seniai savarankiški. Maistas šioje dinamikoje tampa patogiu įrankiu parodyti kontrolę, nes jis siejamas su saugumu, vaikyste ir šeimos tradicija.
Psichologai pabrėžia, kad sveiki santykiai remiasi pagarba: pasiūlyti galima, bet versti ar įkalbinėti iki išsekimo yra visai kas kita. Nuvertinant atsisakymą žinutė tampa aiški: tavo poreikiai man mažiau svarbūs nei mano noras pasirūpinti.
Kodėl atsisakyti taip sunku?
Daugelis suaugusių vaikų prisipažįsta, kad pasakyti ne tėvams jiems sudėtingiau nei bet kam kitam. Tam įtakos turi kaltės jausmas, baimė įžeisti, įaugęs įprotis nusileisti, taip pat šeimoje nuo mažens kartotos nuostatos apie tai, kas privalu.
Tokia situacija ypač aštrėja, kai šeimoje maistas naudojamas kaip emocinis ryšio pakaitalas: vietoj atviro pokalbio apie artumą, nerimą ar vienišumą atsiranda dar viena dėžutė su pietumis. Tuomet atsisakymas interpretuojamas ne kaip pasirinkimas, o kaip atstūmimas.
Kada verta brėžti aiškią ribą?
Ekspertai pabrėžia, kad ribas verta įvardyti tuomet, kai atsisakymas nuolat ignoruojamas, o spaudimas kartojasi. Aiškus, ramus sakinys gali būti efektyvesnis nei ilgi pasiaiškinimai, nes būtent aiškumas mažina erdvę manipuliacijoms.
Svarbu suprasti, kad ribos nebūtinai reiškia konfliktą. Jos dažnai yra būdas išsaugoti santykį ilgalaikėje perspektyvoje, nes kaupiasi nepasitenkinimas ir nuovargis, o vėliau tai prasiveržia daug skaudžiau.
„Tai yra smurtas, tai nėra meilės kalba“, – sakė Piotras Mosakas.
Psichologai primena, kad kiekvienas žmogus turi teisę spręsti dėl savo kūno, poreikių ir kasdienybės, net jei sprendimas nepatinka artimiausiems. Tėvų rūpestis gali būti vertingas, tačiau jis neturėtų tapti pretekstu nepaisyti kito žmogaus aiškaus ne.