Netikėtas pasitraukimas
Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt pranešė paliksianti pareigas mėnesio pabaigoje. Oficialiai teigiama, kad sprendimą ji priėmė dėl šeimos ir noro daugiau laiko skirti vaikams.
Per maždaug 18 mėnesių trukusią kadenciją ji tapo viena ryškiausių Donaldo Trumpo administracijos figūrų. Leavitt dažnai pabrėždavo, kad jos darbas reikalauja nuolatinio dėmesio ir energijos, o tai sunku suderinti su motinyste.
Kodėl ji tapo tokia prieštaringa?
Leavitt vertinta dvejopai: daliai Trumpo rėmėjų ji buvo nepajudinama, agresyviai prezidentą ginanti komandos narė. Kritikai ją vadino viena konfliktiškiausių Baltųjų rūmų atstovių, dažnai kaltinę klaidinančiais teiginiais ir menkinančiu tonu žurnalistų atžvilgiu.
Jos spaudos konferencijos ne kartą virsdavo akistatomis su reporterių klausimais apie tarifus, migracijos politiką ar skandalingas temas. Tai išryškino platesnę tendenciją, kai politinė komunikacija JAV vis dažniau remiasi kova dėl informacijos kontrolės, o ne atsakymais į klausimus.
Momentai, sukėlę daugiausia audrų
Vienas garsiausių epizodų siejamas su teiginiu apie tariamai planuotą didelės vertės valstybės finansavimą prezervatyvams Gazos Ruože. Šis pareiškimas plačiai nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje, tačiau viešai pateiktų įrodymų trūko, o dalis humanitarinės pagalbos ekspertų tokį pasakojimą tuomet atmetė.
Kitas ryškus konfliktas kilo su naujienų agentūra Associated Press, kai Leavitt viešai pareiškė apgailestaujanti davusi klausimą šios redakcijos žurnalistui. Ginčo fonas siejamas ir su administracijos pastangomis daryti įtaką terminologijai, vartojamai apibūdinant geografinius objektus.
Socialiniuose tinkluose plačiai išplitęs epizodas įvyko tada, kai Leavitt, atsakydama į reporterio žinutę apie planuojamą susitikimo vietą ir istorinį kontekstą, atrašė pašaipiai, pavartodama frazę apie pašnekovo mamą. Kritikai tai įvardijo kaip neprofesionalų elgesį, kuris, jų teigimu, menkina institucijos toną ir rimtumą.
Kritikos ji sulaukė ir dėl reakcijų į klausimus apie Jeffrey Epsteino bylą bei su ja susijusius ryšius. Kai spaudos konferencijose ši tema vėl buvo keliama, Leavitt dažnai bandydavo perkelti dėmesį į administracijos pasiekimus ir užbaigdavo diskusiją, o tai žurnalistai vertino kaip vengimą atsakyti.
Dar vienas konfliktas kilo po klausimų apie JAV migracijos tarnybų veiksmus ir atvejus, kai žuvo žmonės. Leavitt oponentus viešai vadino šališkais aktyvistais, o ne žurnalistais, ir tai dar labiau pakurstė diskusijas apie spaudos laisvę bei Baltųjų rūmų santykį su kritiška žiniasklaida.
Kas toliau Baltiesiems rūmams?
Leavitt pasitraukimas reiškia, kad administracija neteks vieno ryškiausių komunikacijos veidų, kuris gebėjo greitai mobilizuoti šalininkus ir atremti kritikus. Tuo pat metu tai atveria klausimą, ar naujas spaudos sekretorius pasirinks mažiau konfrontacinį toną, ar tęsis ta pati griežta linija.
Kol kas viešai neįvardijama, kas galėtų ją pakeisti. Tačiau bet kuriam įpėdiniui teks dirbti aplinkoje, kurioje visuomenės pasitikėjimas institucijomis ir informacijos šaltiniais JAV išlieka itin poliarizuotas, o spaudos konferencijos dažnai tampa politinės kovos dalimi.