Tag: Asteroidai

  • Asteroidas 1998 KY26 „įsibėgėja“ lyg su varikliu, bet mokslininkai abejoja: ledo jame gali nebūti

    Mažytis asteroidas 1998 KY26 kosmose juda taip, lyg jį stumtų nematomas variklis – jo pagreitį sunku paaiškinti vien Saulės ar planetų trauka. Ilgą laiką buvo įtariama, kad akmuo išskiria dujas iš viduje esančio ledo, tačiau nauji skaičiavimai rodo: toks paaiškinimas gali būti klaidingas.

    Kaip rašo „ZME Science“, inžinierių ir astronomų atliktas temperatūrų modeliavimas leidžia manyti, kad šis objektas yra per šiltas, kad jame ilgą laiką būtų išlikęs vandens ledas. Tai svarbu, nes būtent ledo virtimas dujomis dažnai laikomas viena pagrindinių priežasčių, kodėl kometos patiria papildomą „postūmį“.

    1998 KY26 – labai mažas, vos apie 11 metrų skersmens objektas, be to, jis sukasi itin greitai: vieną apsisukimą atlieka maždaug per 5,35 minutės. Dėl tokių savybių net ir nedideli išoriniai veiksniai gali reikšmingai paveikti jo judėjimą.

    Asteroidas siejamas su vadinamųjų „tamsiųjų kometų“ klase: iš išorės jos primena paprastus asteroidus, bet elgiasi tarsi kometos – jų orbitą gali keisti papildomos jėgos, nors matomos uodegos nėra. 2023 metais paskelbtame darbe buvo siūlyta, kad KY26 iš orbitos plokštumos „išstumia“ garuojantis vanduo.

    Modeliavimas: per šilta, kad ledas išliktų

    Aiškindamiesi, ar ledas galėtų slėptis asteroido viduje, Džordžijos technologijos instituto mokslininkai sudarė detalų 1998 KY26 kompiuterinį modelį. Jame įvertinti objekto dydis, forma, atspindėjimas, orbita ir kitos fizikinės savybės.

    Tyrėjai atliko 260 simuliacijų, apimančių 13 skirtingų prielaidų rinkinių – pavyzdžiui, skirtingą sudėtį ar orientaciją erdvėje. Skaičiavimai parodė, kad vidutinė asteroido temperatūra yra apie minus 47 laipsnius Celsijaus, o šalčiausiose vietose ji vidutiniškai siekia bent minus 61 laipsnį Celsijaus.

    Nors tokie skaičiai skamba įspūdingai, vakuume vandens ledas gali palaipsniui „išgaruoti“ net ir gerokai žemesnėje nei nulinė temperatūroje. Skaičiuojama, kad ilgalaikiam išlikimui reikėtų maždaug žemesnės nei minus 128 laipsnių Celsijaus temperatūros, tad KY26 tam paprasčiausiai per šiltas.

    Modelis taip pat nerodė, kad ledas galėtų saugiai „pasislėpti“ giliai po paviršiumi: pagrindiniame scenarijuje asteroido centras buvo vos maždaug vienu laipsniu vėsesnis nei paviršius. Net ir darant prielaidą, kad objektas sudarytas iš laisvesnės, šilumą izoliuojančios „skaldos krūvos“, problema neišsisprendė.

    Tyrėjų publikacijoje žurnale „Icarus“ teigiama, kad tokioje temperatūroje vandens dujų išsiskyrimo sparta būtų per didelė, kad ledas galėtų išlikti užkastas. Skaičiavimai rodo, kad net jei vanduo sudarytų 1 proc. masės, atsargos išnyktų maždaug per 2 065 metus, o jei būtent vandens garai aiškintų neįprastą pagreitį – ledas būtų išeikvotas vos per 62 metus.

    Tai pernelyg trumpas laikotarpis objektui, kuris, kaip manoma, galėjo milijonus metų keliauti iš pagrindinio asteroidų žiedo į dabartinę orbitą arčiau Žemės. Dėl to daroma išvada, kad 1998 KY26 greičiausiai yra gana sausas asteroidas, o ne „aktyvi“ tamsioji kometa.

    Jei ne ledas, kas stumia asteroidą?

    Viena iš alternatyvų – Saulės šviesa. Spinduliuotė sukuria menką slėgį, o įkaitęs paviršius išspinduliuoja šilumą, kuri taip pat gali sukelti silpnas, bet ilgainiui reikšmingas jėgas, keičiančias mažų kūnų judėjimą.

    2025 metais kitame tyrime buvo pasiūlyta, kad būtent Saulės spinduliuotės slėgis ir šiluminė spinduliuotė galėtų paaiškinti KY26 pagreitį be jokio dujų „reaktyvinio“ efekto. Nauji temperatūrų skaičiavimai šią interpretaciją dar labiau sustiprina, nors mokslininkai pabrėžia, kad vis dar neaišku, kiek ilgai asteroidas yra dabartinėje orbitoje.

    1998 KY26 jau buvo pateikęs ir daugiau netikėtumų: 2025 metų rugsėjį astronomai pranešė, kad jis yra tris kartus mažesnis ir sukasi dvigubai greičiau, nei manyta anksčiau. Tai reiškia, kad jo fizikinės savybės ir elgsena gali būti dar jautresnės išoriniams veiksniams.

    Intrigos šiai istorijai prideda ir tai, kad Japonijos kosminis aparatas „Hayabusa2“ jau pakeliui į 1998 KY26, o susitikimas su asteroidu planuojamas 2031 metų liepą. Būtent šio aparato stebėjimai gali padėti galutinai atsakyti, ar KY26 tikrai yra sausas, ir kas tiksliai lemia jo keistą „įsibėgėjimą“.

    Kol kas stipriausi įrodymai rodo, kad šis objektas nebūtinai elgiasi kaip kometa – tikėtina, tai itin mažas ir greitai besisukantis asteroidas, kurio judėjimą gali pastebimai pakeisti net tokia, atrodytų, menka jėga kaip Saulės šviesa.

  • Asteroidas 1998 KY26 keistai greitėja: „tamsios kometos“ versija kelia vis daugiau abejonių

    Asteroidas 1998 KY26 keistai greitėja: „tamsios kometos“ versija kelia vis daugiau abejonių

    Dauguma asteroidų juda gana nuspėjamai, tačiau 1998 KY26 elgiasi kitaip – jo trajektorijoje fiksuojamas netikėtas pagreitėjimas, kuris ne visai dera su įprastomis tokius kūnus veikiančiomis jėgomis.

    Tarp svarstytų paaiškinimų buvo versija, kad šis maždaug 11 metrų skersmens dangaus kūnas iš tiesų gali būti vadinamoji „tamsi kometa“ – objektas, atrodantis kaip asteroidas, bet vos pastebimai išmetantis dujas ir taip pats save „pastumiantis“. Apie naują problemą šioje hipotezėje rašo „ScienceAlert“.

    Tačiau aerokosmoso inžinieriai Korbinas Hansenas ir Masatoshi Hirabayashi iš Džordžijos technologijos instituto pateikia argumentą, kodėl kometinis paaiškinimas gali būti netikslus: jų skaičiavimais, 1998 KY26 yra per šiltas, kad ilgą laiką išlaikytų po paviršiumi vandens ledą.

    Tai svarbu todėl, kad būtent ledas, šylant ir virstant dujomis, kometoms dažnai suteikia papildomą „reaktyvinį“ postūmį. Jei ledo nėra (arba jo per mažai), tenka ieškoti kitų priežasčių, kodėl asteroidas keistai greitėja.

    Kodėl „tamsi kometa“ atsidūrė po klausimu

    Asteroidai paprastai laikomi uolienų sankaupomis, o kometos išsiskiria tuo, kad turi ledo, kuris Saulės kaitroje sublimuoja ir sukuria papildomą trauką. Vis dėlto ne visos kometos demonstruoja ryškią uodegą – „tamsių kometų“ aktyvumas gali būti beveik nematomas.

    Dėl to tokie objektai vizualiai gali priminti asteroidus, tačiau jų judėjime atsiranda nedidelis, gravitacija sunkiai paaiškinamas pagreitėjimas. Būtent tokį „perteklinį“ pagreitį mokslininkai yra matę ir 1998 KY26 atveju.

    Šis asteroidas, kaip nurodoma, apsisuka apie savo ašį maždaug kas 5,35 minutės, o neįprastas pagreitėjimas pasireiškia kryptimi, statmena jo orbitos plokštumai. Tai ir paskatino svarstyti, ar jis negalėtų būti „tamsi kometa“.

    Temperatūrų modelis: per šilta ledui išlikti

    Tyrėjai sudarė temperatūrų modelį, remdamiesi tuo, kas žinoma apie 1998 KY26 – jo dydžiu, orbita, atspindžio savybėmis ir tikėtina sudėtimi. Tokie skaičiavimai leidžia įvertinti, kokios temperatūros vyrauja tiek paviršiuje, tiek giliau.

    Skaičiuojama, kad po paviršiumi esantis vandens ledas per ilgą laiką galėtų išlikti tik tuomet, jei temperatūra būtų žemesnė nei maždaug 145 kelvinai (apie minus 128 laipsnius Celsijaus).

    Tačiau net šalčiausiuose 1998 KY26 regionuose, tyrėjų vertinimu, vidutinė temperatūra per jo orbitą siekia bent 212 kelvinų (apie minus 61 laipsnį Celsijaus) – tai per šilta, kad kometinis ledas galėtų stabiliai išsilaikyti.

    Autoriai skaičiuoja, kad net jei vandens ledas sudarytų 1 proc. šio kūno masės, tokioje temperatūroje jis išnyktų per kiek daugiau nei 2 000 metų. O jei būtent ledo dujų išmetimas būtų atsakingas už keistą pagreitį, toks „kuras“ galėtų baigtis vos per 62 metus.

    Kas galėtų stumti asteroidą ir kada bus aiškiau

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į svarbią išlygą: nėra iki galo aišku, kiek laiko 1998 KY26 yra dabartinėje orbitoje. Dėl to teorinė galimybė, kad ledas vis dėlto yra, visiškai neatmetama, bet ji, remiantis pateikiamais argumentais, silpnėja.

    Jei ne dujų išmetimas, viena iš alternatyvų – Saulės spinduliuotės slėgis. Nors ši jėga labai menka, tam tikromis sąlygomis ji gali būti pakankama šiek tiek pakeisti mažo kūno judėjimą.

    Aiškesnių atsakymų gali duoti ir būsimi stebėjimai bei misijos: nurodoma, kad Japonijos kosmoso agentūros zondas „Hayabusa2“ keliauja 1998 KY26 link, o susitikimas su šiuo objektu planuojamas 2031 metų liepą.

  • Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    Asteroidas Apofis pralėks rekordiškai arti, bet mokslininkus neramina viena žmogaus klaida

    2029 metų balandžio 13 dieną pro Žemę itin arti pralėks asteroidas 99942 Apofis. Skaičiuojama, kad jo praskriejimo atstumas sieks apie 32 000 kilometrų, tad tai bus vienas ryškiausių tokio dydžio asteroidų praskriejimų šiuolaikinėje stebėjimų istorijoje.

    Apofis yra maždaug 370 metrų skersmens dangaus kūnas, tačiau naujausi skaičiavimai rodo, kad susidūrimo su Žeme 2029 metais rizikos nėra. Vis dėlto tyrėjai įspėja apie kitą, mažiau akivaizdžią grėsmę, kuri gali pakenkti mokslui.

    Grėsmė ne Žemei, o tyrimams

    Asteroidui artėjant prie Žemės, planetos gravitacija turėtų pastebimai paveikti jo sukimąsi ir paviršių. Mokslininkai tikisi fiksuoti galimus nuošliaužų požymius, drebėjimus ir kitus procesus, kurie padėtų geriau suprasti asteroidų sandarą.

    Tačiau publikuotame tyrime pabrėžiama, kad prieš pat praskriejimą Apofis gali atsidurti regione, kuriame skraido geostacionariosios orbitos objektai ir jų nuolaužos. Nors tikimybė nedidelė, modeliavimas parodė realų scenarijų, kai žmogaus sukurta šiukšlė praskrieja ypač arti arba net atsitrenkia į asteroidą.

    „Svarbiausia pabrėžti, kad toks smūgis reikšmingai nepakeistų asteroido orbitos“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Alessandro Rossi.

    Tyrėjų teigimu, labiausiai tikėtina pasekmė būtų nedidelis krateris ir į kosmosą išmestas medžiagos debesis. Tai savaime nebūtų katastrofa, tačiau galėtų supainioti duomenis, nes mokslininkams būtų sunkiau atskirti, kas Apofį pakeitė labiau: Žemės gravitacija ar netikėtas susidūrimas.

    Stebės dvi misijos

    Apofio praskriejimą planuoja stebėti dvi kosminės misijos: Europos kosmoso agentūros RAMSES ir NASA OSIRIS-APEX. Tikslas yra užfiksuoti, kaip per labai trumpą laiką kinta asteroido sukimasis, forma, paviršiaus savybės ir galimi seisminiai signalai.

    Tyrėjai pažymi, kad net ir nedidelis išorinis poveikis prieš šiuos matavimus galėtų sumažinti galimybę vienareikšmiškai interpretuoti rezultatus. Kitaip tariant, žmonijos paliktos nuolaužos gali atimti iš mokslininkų retą progą aiškiai pamatyti, kaip Žemė „permodeliuoja“ praskriejantį asteroidą.

    Ką atskleidžia ši problema

    Šis atvejis primena, kad apie aukštų orbitų, ypač geostacionariosios, smulkių nuolaužų populiaciją vis dar žinoma per mažai. Dideli objektai paprastai sekami, tačiau mažesni fragmentai dažnai lieka nepastebimi, nors jų judėjimas dideliu greičiu gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

    Mokslininkai tikisi, kad iki 2029 metų bus sustiprintos stebėjimo priemonės ir duomenų bazės, kad aukštų orbitų aplinka būtų įvertinta tiksliau. Tai svarbu ne tik asteroidų tyrimams, bet ir bendrai kosmoso infrastruktūros saugai, nes geostacionarioji orbita yra kritinė ryšio ir meteorologinių palydovų zona.

  • Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Mokslininkai išbandė planą susprogdinti asteroido žudiko miestams grėsmę: rezultatai nustebino

    Jei prie Žemės priartėtų maždaug futbolo aikštės dydžio asteroidas, jo smūgis galėtų sunaikinti ištisą miestą. Tokie objektai ne visada lengvai pastebimi, nes dalis jų yra tamsūs ir menkai atspindintys šviesą, todėl ankstyvas perspėjimas tampa kritiškai svarbus.

    Vienas iš kraštutinių, bet realiai svarstomų planetinės gynybos scenarijų yra branduolinio užtaiso panaudojimas. JAV Lawrence Livermore nacionalinės laboratorijos komanda naujuose skaitmeniniuose modeliuose patikrino, ar 1 megatonos galingumo užtaisas galėtų sutrikdyti apie 160 metrų skersmens vadinamąjį asteroido žudiką miestams.

    Esminė išvada tokia: užtaisas nebūtinai turi liesti asteroido paviršių. Modeliai rodo, kad sprogdinimas kelių ar keliolikos metrų atstumu gali būti veiksmingas, nes pagrindinis poveikio mechanizmas yra ne smūgio banga, o intensyvi spinduliuotė.

    Kosminėje vakuumo aplinkoje smūgio banga sklinda prastai, todėl lemiamą vaidmenį atlieka rentgeno spinduliai. Jie įkaitina ploną asteroido paviršiaus sluoksnį, sukelia medžiagos garavimą ir abliaciją, o išsiveržusi medžiaga suteikia impulsą, galintį pakeisti objekto greitį ir trajektoriją.

    Tyrėjai taip pat modeliuose matė antrinį efektą: staigus energijos pliūpsnis gali sukelti galingą smūginę bangą pačiame asteroide ir jį suskaldyti iš vidaus. Tai ypač svarbu scenarijams, kai objektas aptinkamas per vėlai arba yra per didelis, kad būtų pakankamai „pastumtas“ į šalį vien kinetiniu smūgiu.

    Modeliavimui pasirinkta Bennu tipo forma ir porėta struktūra, nes tokie asteroidai laikomi realistišku pavyzdžiu planetinės gynybos skaičiavimams. Komanda palygino skirtingus sprogdinimo atstumus ir medžiagos irimo prielaidas, paremtas meteoritų pavyzdžiais, įskaitant 2013 metais virš Čeliabinsko sprogusio meteoro analogijas.

    Viename scenarijuje, kai sprogdinimas vyko apie 10 metrų virš paviršiaus, didžioji dalis medžiagos modelyje tapo stipriai pažeista, o daug fragmentų įgijo greitį, leidžiantį jiems atsiskirti nuo asteroido. Kitoje simuliacijoje, padidinus atstumą iki maždaug 25 metrų, į asteroidą pateko mažiau energijos, bet buvo apšviestas didesnis paviršiaus plotas, todėl pažeidimai kai kuriais atvejais tapo platesni.

    Vis dėlto šie rezultatai dar nereiškia, kad problema išspręsta. Skaičiavimai buvo itin resursų imlūs ir apėmė tik milisekundžių trukmės procesus, todėl ilgalaikė baigtis lieka ne iki galo aiški: fragmentai gali saugiai išsisklaidyti, bet taip pat gali likti pavojingo dydžio, o dalis medžiagos teoriškai galėtų vėl susitelkti gravitacijos veikiama.

    Planetinės gynybos praktikoje pirmas pasirinkimas išlieka ankstyvas aptikimas ir švelnesnės nukreipimo priemonės, tokios kaip kinetinis smūgis, ką pademonstravo NASA DART misija. Branduolinis sprendimas svarstomas kaip paskutinė priemonė, kai laiko ar techninių galimybių įprastam nukreipimui nepakanka, o nauji modeliai padeda tikslinti, kada toks scenarijus būtų prasmingas.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad didelės raiškos simuliacijos yra svarbios ne tik teorijai, bet ir pasirengimui ekstremaliems atvejams. Tokie darbai leidžia geriau suprasti, kaip realūs, nevienalyčiai ir porėti asteroidai reaguotų į spinduliuotės poveikį, ir kokių sprendimų reikėtų priimti, jei kada nors tektų gintis nuo objekto, keliančio grėsmę miestui.

    „Pagal pažeidimų mastą, medžiagos judėjimo kryptingumą ir suteiktą greičio pokytį matome, kad dviejuose iš trijų scenarijų suardymas yra labai tikėtinas“, – teigė tyrėjai.

  • Elliott Smith vardas – kosmose: muzikanto garbei pavadintas asteroidas, atrastas 2014 metais

    Elliott Smith vardas – kosmose: muzikanto garbei pavadintas asteroidas, atrastas 2014 metais

    Oficialus įrašas astronomų registre

    Praėjus beveik 23 metams po amerikiečių dainininko ir dainų autoriaus Elliott Smith mirties, jo pavardė įamžinta kosmose. Tarptautinės astronomų bendruomenės sprendimu vienam mažajam Saulės sistemos kūnui suteiktas vardas (861969) Elliottsmith.

    Kalbama apie mažąją planetą, atrastą 2014 metais ir iki šiol žymėtą kataloginiais duomenimis. Sprendimą patvirtino Tarptautinės astronomų sąjungos Mažųjų kūnų nomenklatūros darbo grupė, kuri prižiūri oficialius vardų suteikimo procesus.

    Idėja gimė klausantis dainos

    Iniciatyva kilo Edinburge gyvenančiam nepriklausomam kino kūrėjui Orlando Campopiano. Pasak jo, mintis pavadinti asteroidą muzikanto vardu atsirado klausantis kūrinio Shooting Star iš po mirties išleisto albumo From A Basement On The Hill.

    Autorius kreipėsi į Elliott Smith palikimą administruojančius atstovus, o vėliau paraiška pasiekė Tarptautinę astronomų sąjungą. Galiausiai ji buvo patvirtinta, o vardas įtrauktas į oficialius sąrašus.

    „Ką tik gavome oficialų patvirtinimą, ir pavadinimas jau įsigaliojo: asteroidas (861969) 2014 OS439 dabar oficialiai yra Elliottsmith“, – sakė Orlando Campopiano.

    „Ypač įdomu tai, kad katalogo numeris 861969 tiesiogiai atspindi gimimo datą 1969 metų rugpjūčio 6 dieną“, – pridūrė jis.

    Ką reiškia toks pavadinimas?

    Asteroidų pavadinimai nėra simbolinė etiketė vien socialiniuose tinkluose – tai oficiali tarptautinė nomenklatūra, kurią naudoja astronomai, katalogai ir mokslinės duomenų bazės. Paprastai pirmiausia objektui suteikiamas numeris, o vėliau, laikantis taisyklių, gali būti patvirtintas ir vardas.

    Tokie įamžinimai dažnai tampa ir kultūriniu gestu, nes mažieji kūnai vardais pavadinami ne tik mokslininkų, bet ir menininkų, rašytojų ar kitų visuomenei svarbių asmenybių garbei. Muzikos pasaulyje panašiai įamžinti ir kiti kūrėjai, tarp jų Davidas Bowie, Stevie Wonder, The Beatles, Freddie Mercury, Aretha Franklin ir Bob Dylan.

    Elliott Smith, gimęs Steven Paul Smith, mirė 2003 metų spalį, būdamas 34 metų. Jis laikomas viena ryškiausių JAV indie muzikos figūrų, o jo kūryba iki šiol atrandama naujų klausytojų kartų.

  • Asteroidas 2022 OB5 sukasi kas 92 sekundes: tyrėjai įspėja, kad nusileisti būtų beveik neįmanoma

    Asteroidas 2022 OB5 sukasi kas 92 sekundes: tyrėjai įspėja, kad nusileisti būtų beveik neįmanoma

    Kosmose slypintys metalų turtingi asteroidai jau seniai vilioja idėja apie naują žaliavų šaltinį, ypač kai kalbama apie netoli Žemės skriejančius objektus, kuriuos teoriškai pasiekti lengviau. Vis dėlto naujas tyrimas rodo, kad vien „lengvai pasiekiamas“ dar nereiškia „tinkamas darbui“.

    Mokslininkai, naudodami itin didelio greičio optinę kamerą, nustatė, kad asteroidas 2022 OB5 sukasi taip sparčiai, jog bet kokiai misijai ant jo paviršiaus tektų spręsti beveik neįveikiamą prisitvirtinimo uždavinį. Pasak autorių, tai gali būti ne pavienis atvejis tarp mažiausių ir patraukliausių taikinių.

    Kasybos pažadai ir realybė

    Kosmoso kasybos idėja pastarąjį dešimtmetį traukė investuotojų ir technologijų entuziastų dėmesį, tačiau ankstesnės ambicijos dažnai prasilenkė su realybe. Ankstesni bandymai kurti tokio tipo verslą baigėsi nesėkmėmis, o tai tapo priminimu, kad vien optimistiniai skaičiavimai dar negarantuoja įgyvendinamos misijos.

    Tarp naujesnių šios srities žaidėjų minima bendrovė „Astroforge“, kuri kaip vieną iš kandidatų buvo pasirinkusi asteroidą 2022 OB5. Bendrovę domino požymiai, leidžiantys įtarti metalingą sudėtį, ir palanki orbita, tačiau pirmasis bandymas surinkti daugiau duomenų baigėsi ryšio praradimu su aparatu.

    Itin greita kamera atskleidė netikėtą faktą

    Naujasis tyrimas pradžioje buvo skirtas ne kasybos planams vertinti, o modernios didelio greičio kameros „HiPERCAM“ galimybėms pademonstruoti. Šis prietaisas, sumontuotas Gran Telescopio Canarias teleskope La Palmoje, gali fiksuoti daugiau nei 1 000 kadrų per sekundę keliais spalvų kanalais, todėl tinka greitai kintančių signalų analizei.

    Asteroidų stebėjimas iš Žemės yra sudėtingas dėl jų blankumo, greito judėjimo ir trumpų stebėjimo langų. Dėl to galimybė per ribotą laiką įvertinti ir sukimąsi, ir paviršiaus savybes laikoma itin vertinga, ypač kai kalbama apie potencialius misijų taikinius.

    Sukasi kas 92 sekundes

    Tyrėjai nustatė, kad 2022 OB5 pilną apsisukimą atlieka maždaug per 92 sekundes, todėl priskiriamas itin greitai besisukančių asteroidų grupei. Toks tempas reiškia, kad ties pusiauju išcentrinės jėgos tampa dominuojančios, o paviršiaus trauka, kuri paprastai padėtų nusileidimo aparatui „prisiklijuoti“, praktiškai nepadeda.

    Tokioje aplinkoje bet koks bandymas nusileisti gali baigtis tuo, kad aparatas atšoks nuo paviršiaus ir bus nusviestas atgal į erdvę. Tai keičia misijų logiką: vien pasiekti asteroidą nepakanka, jei ant jo paviršiaus neįmanoma stabiliai dirbti.

    „Erdvėlaiviui, bandančiam nusileisti ar įsitvirtinti, būtų itin sunku išlikti prisitvirtinusiam“, – sakė tyrimo vadovas Miguelis R. Alarconas.

    Jo teigimu, sukimasis turėtų tapti vienu iš pirmųjų filtrų renkantis taikinius praktinėms misijoms. Kitu atveju rizika išleisti lėšas objektui, kurio realiai neįmanoma tyrinėti ar eksploatuoti, išlieka pernelyg didelė.

    Ar tai dažnas reiškinys?

    Tyrimas atkreipia dėmesį į platesnę tendenciją: ypač greitas sukimasis gali būti gana dažnas tarp mažų ir energetiškai patrauklių netoli Žemės skriejančių asteroidų. Būtent tokie objektai dažnai atrodo patogiausi, nes jiems pasiekti reikia mažiau kuro ir laiko.

    Tačiau jei greitas sukimasis pasitaiko dažnai, dalis „lengviausiai pasiekiamų“ taikinių gali tapti „sunkiausiai panaudojamais“. Tai reikštų, kad misijų planavime daugiau svorio tektų skirti ne vien orbitoms ir skrydžio sąnaudoms, bet ir paviršiaus dinamikai, sukimosi būsenai bei prisitvirtinimo technologijoms.

    „Astroforge“ vadovas Mattas Gialichas viešai teigė, kad bendrovė planuoja remtis magnetiniu prisitvirtinimu, kuris, jo vertinimu, galėtų užtikrinti didesnę sukibimo jėgą nei sukimasis sukuria išcentrinę apkrovą. Vis dėlto tai išlieka inžinerinis pažadas, kurį galės patvirtinti tik reali misija.

    Artimiausios planuojamos misijos turėtų tapti praktiniu bandymu, ar tokie sprendimai veikia ne laboratorijoje, o realiomis sąlygomis. Jei ne, 2022 OB5 pavyzdys gali tapti signalu, kad potencialių taikinių sąrašas kosmoso kasybai yra gerokai trumpesnis, nei norėtųsi tikėti.

  • Reti anglingieji meteoritai atskleidė: mokslininkai sudarė asteroidų, kuriuos verta kasti, sąrašą

    Reti anglingieji meteoritai atskleidė: mokslininkai sudarė asteroidų, kuriuos verta kasti, sąrašą

    Anglingieji meteoritai laikomi vienais vertingiausių mokslo požiūriu, tačiau Žemę pasiekia itin retai: didelė jų dalis subyra įskriedami į atmosferą. Tie, kurie išlieka, sudaro apie 5 proc. visų meteoritų kritimų ir tampa tarsi užuomina į tai, iš kokių asteroidų jie atkeliavo.

    Ispanijos Kosmoso mokslų instituto (ICE-CSIC) tyrėjai kelerius metus rinko šiuos trapius pavyzdžius iš vietovių, kuriose jie geriausiai išsilaiko, pavyzdžiui, Sacharos ir Antarktidos. Vėliau uolienos buvo tiriamos laboratorijose, siekiant nustatyti, kurie asteroidai galėtų būti perspektyvūs būsimoms kosminių išteklių gavybos misijoms.

    Žinutės iš Saulės sistemos pradžios

    Anglingieji chondritai yra vadinamųjų nediferencijuotų asteroidų nuolaužos, kurios niekada netirpo ir nebuvo „perdirbtos“ kaip didesni dangaus kūnai. Dėl to jie išsaugo cheminį „įrašą“, siekiantį maždaug 4,56 milijardo metų, iki pat Saulės sistemos formavimosi laikų.

    Tyrimo komanda pabrėžė, kad tokių meteoritų analizė leidžia geriau suprasti, kokios medžiagos paplitusios asteroidų juostoje ir kaip skirtingos sąlygos per milijardus metų pakeitė jų sudėtį. Tai svarbu ne tik fundamentiniam mokslui, bet ir praktiniams skaičiavimams, kiek realistiška būtų išgauti išteklius kosmose.

    Ką parodė cheminė analizė?

    Mėginiai buvo tiriami švariose patalpose, aprašant jų mineralus, struktūrą ir paviršiaus ypatybes, kad būtų tiksliau nustatyta kilmė. Didžiausias dėmesys skirtas C tipo asteroidams, kurie laikomi pagrindiniais anglingųjų chondritų „tėviniais“ kūnais ir neretai siejami su vandens bei anglies junginių gausa.

    Tuomet atlikti detalūs cheminės sudėties matavimai, apimantys kelių tipų anglinguosius chondritus. Tyrėjai lygino metalų, retųjų žemių elementų ir vandeningų mineralų pasiskirstymą, nes būtent šie rodikliai labiausiai lemia tiek mokslinę, tiek potencialią ekonominę vertę.

    Kodėl ne kiekvienas asteroidas tinka gavybai?

    Pagrindinė išvada buvo santūri: dauguma nediferencijuotų asteroidų nėra „greitas kelias“ į tauriųjų metalų lobyną. Nors jų mineralų įvairovė įspūdinga, vertingų metalų koncentracijos dažnai per mažos, kad šiandienos technologijomis ir kaštais būtų lengva pagrįsti pramoninę gavybą.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad asteroidų sudėtis yra daug įvairesnė, nei buvo linkstama manyti anksčiau. Ilga susidūrimų, priartėjimų prie Saulės ir kitų procesų istorija reiškia, kad net panašiai klasifikuojami asteroidai gali būti labai skirtingi, todėl vienas „tipinis“ modelis ne visada tinka.

    Vis dėlto išryškėjo kelios kryptys, kuriose potencialas didesnis. Perspektyvesniais taikiniais įvardyti asteroidai, kurių spektriniuose požymiuose aptinkami olivino ir špinelio „parašai“, taip pat kūnai, patyrę vadinamąją vandeninę alteraciją, kai skystas vanduo kadaise cirkuliavo uolienoje ir paliko vandeningų mineralų.

    Tokie hidratuoti asteroidai laikomi ypač svarbiais ne dėl aukso ar platinos, o dėl vandens. Vanduo kosmose gali būti naudojamas gyvybės palaikymui, o suskaidytas į vandenilį ir deguonį tampa raketiniu kuru, todėl jo gavyba galėtų sumažinti priklausomybę nuo brangaus tiekimo iš Žemės.

    Misijos parodė, kad pasiekti galima, bet kasti dar ne

    Pastarųjų metų mėginių pargabenimo misijos parodė, kad pasiekti asteroidą, paimti medžiagos ir ją pristatyti į Žemę yra įmanoma. Tačiau pramoninė gavyba yra kitas lygmuo: mikrogravitacijoje reikėtų ne tik surinkti, bet ir apdoroti medžiagą, valdyti dulkes, atliekas bei užtikrinti patikimą įrangos darbą.

    Komanda pabrėžė ir dar vieną dažnai nutylimą aspektą: gavyba generuotų atliekas, o jų valdymas kosmose turėtų būti suplanuotas iš anksto. Kitaip tariant, net jei ekonomiškai tai kada nors taptų įmanoma, prireiktų ir aiškių technologinių, ir atsakomybės principų.

    Tyrėjų manymu, tolesnis kelias yra dvilypis: daugiau anglingųjų meteoritų cheminės analizės ir naujos mėginių pargabenimo misijos, kad būtų galima tiksliau susieti laboratorijoje tirtas uolienas su konkrečiais asteroidais danguje. Kuo tvirtesnis bus šis „atitikmens“ ryšys, tuo patikimesnis taps ir trumpasis sąrašas taikinių, kuriuos iš tiesų verta svarstyti ateities gavybai.