CP v2

Tag: Astrės

  • Pasodinkite šias gėles iki gruodžio 1 dienos: pavasarį žydės anksčiausiai ir nebais šalčiai

    Vėlyvas ruduo sode dažnai siejamas su lapų grėbimu, tačiau patyrę daržininkai žino dar vieną gudrybę: kai dirva jau atvėsta, bet dar nėra įšalusi, metas sėti dalį gėlių po žiemos. Toks sėjimas iki gruodžio pradžios gali padėti augalams startuoti anksčiau nei pavasariniai pasėliai.

    Požieminis sėjimas remiasi natūralia sėklų stratifikacija, kai šaltis ir drėgmės kaita „pažadina“ sėklas tinkamu laiku. Pavasarį jos sudygsta pasinaudodamos tirpstančio sniego drėgme, todėl daigai dažnai būna tvirtesni ir atsparesni temperatūrų svyravimams.

    Kodėl verta sėti prieš žiemą?

    Rudenį pasėtos gėlės paprastai sudygsta anksčiau, nes joms nereikia laukti, kol šiluma stabilizuosis, kaip būna sėjant kovą ar balandį. Be to, ankstyvas startas dažnai reiškia ilgesnį žydėjimą ir mažiau streso augalui, kai vasarą užklumpa sausros.

    Svarbiausia taisyklė yra sėti tik tada, kai naktimis laikosi stabilus šaltukas, o dirvos paviršius nebėra šiltas. Jei pasėsite per anksti, sėklos gali sudygti dar rudenį, o jauni daigai žiemą neišgyvens.

    Gėlės, kurias verta rinktis

    Požieminiam sėjimui geriausiai tinka šalčiui atsparūs vienmečiai ir kai kurie daugiamečiai augalai. Dažniausiai rekomenduojamos astrės, medetkos ir rugiagėlės, nes jų sėklos gerai ištveria šaltį, o pavasarį sudygsta draugiškai.

    Dar vienas dažnai minimas pasirinkimas yra ešolcija, kurią sėjant svarbu nepergilinti ir užtikrinti, kad vieta nebūtų permirkstanti. Praktikoje rudenį verta sėti kiek gausiau, nes dalis sėklų gali žūti dėl atlydžių, išmirkimo ar iškilnojimo šalčio metu.

    Kaip sėti, kad pasisektų

    Lysves patogu pasiruošti iš anksto, kol žemė dar minkšta: supurenkite, suformuokite negilias vagas ir palikite iki sėjos. Sėkite į sausą dirvą, kai jau prasidėję pastovūs šaltesni orai, o po sėjos užberkite sausu substratu, pavyzdžiui, durpėmis ar perpuvusiu kompostu.

    Rinkitės vietą, kur pavasarį neužsistovi vanduo, nes permirkusios sėklos gali supūti. Jei jūsų sklype dažni atlydžiai, papildomas lengvas mulčio sluoksnis padeda stabilizuoti dirvos paviršių ir apsaugo nuo plutos susidarymo.

    Požieminis sėjimas ypač tinka norintiems ankstyvo, mažiau priežiūros reikalaujančio gėlyno. Svarbiausia suspėti iki tol, kol dirva galutinai įšąla ir nebeleidžia kokybiškai užberti sėklų.

  • Spalio ir lapkričio gėlynų paslaptis: 10 daugiamečių, kurios žydi, kai kiti jau baigia

    Spalio ir lapkričio gėlynų paslaptis: 10 daugiamečių, kurios žydi, kai kiti jau baigia

    Vėlyvas žydėjimas – planavimo klausimas

    Rudeniui įsibėgėjus dauguma gėlynų praranda spalvas, tačiau tinkamai parinktos daugiamečių rūšys žydi iki pat pirmųjų stipresnių šalnų. Sodininkai pabrėžia, kad rudeninės kompozicijos sėkmę dažniausiai lemia ne vien veislė, bet ir vieta, dirvos struktūra bei drėgmės režimas.

    Pastaraisiais metais vis labiau vertinami gėlynai, kuriuose žydėjimas išskaidytas per visą sezoną, o rudenį išryškėja ilgai žydinčios rūšys. Tai praktiška ir dėl apdulkintojų: švelnesniu oru bitės ir kamanės rudenį dar ieško nektaro, todėl vėlyvos gėlės tampa svarbiu maisto šaltiniu.

    10 daugiamečių, kurios puošia rudenį

    Viena patikimiausių rudeninių žvaigždžių – rudeniniai anemonai, ypač japoninis ir hibridinis. Jie dažniausiai žydi nuo rugpjūčio iki spalio, o šiltesniais metais ir ilgiau, tačiau geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, humusingoje, tolygiai drėgnoje, bet vandens neužlaikančioje dirvoje.

    Gėlynuose, kur reikia lengvumo ir smulkaus žiedų debesies, tinka viržialapis astras. Jis žydi rugsėjo ir spalio mėnesiais, mėgsta saulę bei laidžią dirvą, o trumpalaikę sausrą paprastai pakelia geriau nei užmirkimą.

    Kai norisi ryškių, klasikinių rudeninių spalvų, dažnai pasirenkamos sodo chrizantemos. Skirtingos veislės gali žydėti nuo rugsėjo iki lapkričio, bet svarbu parinkti saulėtą vietą ir derlingą, purią dirvą, nes per daug šlapias pagrindas rudenį didina puvinių riziką.

    Pavėsiui ir drėgnesnėms vietoms tinka aktėja, dar vadinama paprastąja blakėžude, kurios žiedynai primena žvakes. Ji paprastai žydi vasaros pabaigoje ir rudenį, bet jautri perdžiūvimui, todėl patikimiausia ją auginti vėsesnėje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje.

    Sausoms, saulėtoms lysvėms ypač praktiškas yra Sieboldo šilokas, kurio rožiniai žiedai dažnai pasirodo rugsėjį. Kaip sukulentas jis gerai ištveria sausras, tačiau nemėgsta vandens sąstingio, ypač žiemą, todėl laidus, smėlingas ar žvyruotas gruntas jam yra pranašumas.

    Dar viena rūšis, kuri dažnai pakartoja žydėjimą rudenį, yra hibridinis erysimumas, neretai auginamas veislėmis, žydinčiomis purpuriniais tonais. Jam reikia saulės ir labai laidžios dirvos, o nužydėjusių žiedynų šalinimas skatina ilgiau išlaikyti dekoratyvumą.

    Ilgai žydinčiu pasirinkimu laikomas ir hibridinis snaputis, kurio žydėjimas gali tęstis iki spalio, o kartais ir iki pirmų šalnų. Jis geriausiai atrodo saulėje arba pusiau pavėsyje, mėgsta vidutiniškai drėgną dirvą, o įsitvirtinęs dažnai būna pakankamai atsparus trumpoms sausroms.

    Norint gėlyne aukščio ir geltonos spalvos rudenį, tinka gluosnialapis saulėgrąžis. Jis gali užaugti iki 1,5–2,5 metro, žydi rugsėjį ir spalį, o geriausiai jaučiasi saulėje, laidžioje dirvoje, kurioje nėra nuolatinės drėgmės pertekliaus.

    Vėlyvo sezono repertuarą papildo ir baltoji eleborė, kuri dažnai laikoma viena vėliausiai žydinčių sodo daugiamečių. Palankiomis sąlygomis ji gali pradėti krauti pumpurus vėlyvą rudenį, o žydėti nuo žiemos iki pavasario pradžios, tačiau jai reikalingas šviesus pusiau pavėsis ir gerai drenuota, humusinga dirva.

    Šiauresnėms, atsparesnėms kompozicijoms gali tikti ir arktinis ramunėlis, žydintis nuo rugsėjo iki spalio, o kartais iki stipresnių lapkričio šalnų. Jis mėgsta saulę, lengvą, laidžią dirvą ir prasčiau auga ten, kur žiemą ar rudenį kaupiasi vanduo.

    Kaip prailginti žydėjimą iki šalnų

    Rudenį žydinčioms daugiamečiams svarbiausia išlaikyti stabilų režimą: laistyti rečiau, bet gausiai, vandenį pilant prie šaknų, geriausia rytais. Drėgmę mėgstančios rūšys, tokios kaip rudeniniai anemonai ar aktėja, perdžiūvus gali greičiau numesti pumpurus, todėl joms ypač svarbi tolygi dirvos drėgmė.

    Dirvos paviršių verta mulčiuoti kompostu ar perpuvusia žieve, kad mažėtų garavimas ir svyravimai, o augalai lengviau ištvertų temperatūrų kaitą. Ne mažiau svarbus ir nužydėjusių žiedų šalinimas, nes daliai rūšių tai padeda ilgiau išlikti dekoratyvioms iki pat sezono pabaigos.

    Rudenį reikėtų vengti gausaus tręšimo azotu, nes jis skatina lapiją, o ne žiedus, ir gali silpninti pasiruošimą žiemai. Aukštesnius augalus, tokius kaip gluosnialapis saulėgrąžis ar rudeniniai anemonai, pravartu laiku parišti, kad vėjas ir lietus nepalaužtų stiebų.