Tag: Astrofizika

  • Astronomai aptiko neregėtą kosminį pliūpsnį: du gama spindulių sprogimai kas 4 minutes

    Astronomai aptiko neregėtą kosminį pliūpsnį: du gama spindulių sprogimai kas 4 minutes

    Astronomai pranešė užfiksavę reiškinį, kuris iki šiol nebuvo nei stebėtas, nei prognozuotas: du skirtingų tipų gama spindulių pliūpsniai įvyko beveik ta pačia kryptimi, o juos skyrė vos keturios minutės. Vienas pliūpsnis buvo trumpas, kitas ilgas, todėl toks derinys meta iššūkį nusistovėjusiai klasifikacijai.

    Gama spindulių pliūpsniai laikomi vienais energingiausių įvykių Visatoje, o jų spinduliuotė yra tokia intensyvi, kad ją patikimai fiksuoti galima tik iš kosmoso, nes Žemės atmosfera gama spindulius sugeria. Dėl to itin svarbūs kosminiai teleskopai, kurie pirmieji aptinka signalą ir leidžia antžeminiams prietaisams sekti blėstantį švytėjimą.

    Kas įvyko ir kuo tai ypatinga?

    Neįprastas atvejis, pavadintas GRB 160425A, buvo užfiksuotas 2016 metų balandžio 25 dieną. Pirminį signalą aptiko Neilo Gehrelso „Swift“ observatorija, o vėliau keli teleskopai stebėjo vadinamąjį pospindį, padedantį tiksliau nustatyti šaltinio vietą ir aplinką.

    Tyrėjų duomenimis, pirmasis pliūpsnis truko apie 1,7 sekundės, o antrasis, prasidėjęs po kelių minučių pauzės, tęsėsi apie 51,2 sekundės. Paprastai tokie laikai atitinka skirtingas pliūpsnių kilmes: trumpieji dažniau siejami su kompaktiškų objektų susijungimais, o ilgieji su masyvių žvaigždžių branduolio kolapsu.

    Įprasti paaiškinimai nebetelpa

    Mokslininkai svarstė, ar tai galėjo būti du visiškai nepriklausomi pliūpsniai, kurie tiesiog sutapo laike ir dangaus kryptimi. Tačiau tokio sutapimo tikimybė, remiantis tyrime pateiktais vertinimais, yra itin maža, todėl labiau tikėtina, kad abu signalai turi bendrą kilmę.

    „Tai kol kas vienintelis žinomas įvykis, turintis tokias keistas savybes“, – sakė Honkongo universiteto astrofizikas Bingas Zhangas.

    „Iš pradžių norėtųsi manyti, kad tai du nepriklausomi pliūpsniai, bet tikimybė, kad jie įvyks beveik tuo pat metu ir ta pačia kryptimi, tokia maža, jog tenka pripažinti bendrą kilmę“, – teigė jis.

    Tyrėjai taip pat nagrinėjo versiją, kad tai galėtų būti vieno pliūpsnio netipiška struktūra, pavyzdžiui, trumpas pradinis impulsas su vėlesne ilga uodega. Vis dėlto ilga pauzė tarp signalų ir labai didelė antrosios dalies energija šią interpretaciją daro komplikuotą.

    Ką tai gali reikšti astronomijai?

    Šis atvejis svarbus tuo, kad jis gali praplėsti supratimą apie tai, kaip formuojasi gama spindulių pliūpsniai ir kaip patikimai pagal trukmę spręsti apie jų kilmę. Pastaraisiais metais astronomijoje vis dažniau remiamasi daugiakanale stebėsena, kai kartu analizuojami gama ir rentgeno spinduliai, optinis pospindis, o kai kuriais atvejais ir gravitacinės bangos.

    Tokie reti įvykiai ypač vertingi, nes leidžia tikrinti teorinius modelius ekstremaliomis sąlygomis ir geriau suprasti, kaip elgiasi medžiaga šalia juodųjų skylių ar neutroninių žvaigždžių. Tyrėjai pabrėžia, kad dabartiniai scenarijai susiduria su rimtais sunkumais, todėl ateityje gali prireikti naujų modelių arba platesnės klasifikacijos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“, o autoriai pažymi, kad panašių atvejų paieškai ypač svarbūs ilgalaikiai kosminių observatorijų duomenys ir greita antžeminių teleskopų reakcija, leidžianti užfiksuoti blėstančius pospindžius.

  • Jameso Webbo teleskopas pagavo keistą signalą iš tuščios kosmoso vietos: mokslininkai sutrikę

    Jameso Webbo teleskopas pagavo keistą signalą iš tuščios kosmoso vietos: mokslininkai sutrikę

    Keistas radinys Ultra Deep Field zonoje

    Pietiniame Fornakso žvaigždyne esanti dangaus sritis, vadinama Hubble Ultra Deep Field, astronomams pažįstama iki smulkmenų: joje užfiksuota beveik 10 000 galaktikų. Vis dėlto būtent čia Jameso Webbo kosminis teleskopas aptiko signalą, kuris neatitinka įprastų paaiškinimų.

    Tyrėjai praneša, kad labai mažoje lauko dalyje užfiksuota ryški emisijos linija, nors ankstesniuose to paties dangaus lopinėlio stebėjimuose jokio šaltinio nematyti. Signalas pasirodė ne kartą, o du kartus, stebėjimus skiriant 88 dienoms.

    Kaip aptiktas signalas, kurio neturėjo būti

    Šis aptikimas atliktas naudojant Jameso Webbo artimojo infraraudonojo spektrografo „NIRSpec“ duomenis. Skirtingai nei įprastai, kai spektroskopijai parenkami iš anksto žinomi objektai, komanda beveik visus prietaiso užtvarus paliko atvirus ir ieškojo emisijos linijų „aklai“.

    Metodas, kuriuo ieškota silpnų ir anksčiau nepastebėtų objektų, leido patikimai susieti šešis aptikimus su tolimomis galaktikomis. Tačiau septintasis atvejis išsiskyrė: užfiksuota viena ryški linija apie 1,6 mikrometro bangos ilgyje, bet nematyti jokio aiškaus objekto, kuris ją skleistų.

    Ypač svarbu tai, kad signalas užfiksuotas abiejuose stebėjimų languose ir skirtingais teleskopo orientacijos kampais. Tai sumažina tikimybę, kad rezultatas yra techninis artefaktas ar atsitiktinis duomenų apdorojimo sutrikimas.

    Kodėl tai glumina astronomus

    Spektroskopijoje viena emisijos linija paprastai neleidžia patikimai nustatyti, kas yra šaltinis, nes reikia žinoti jo raudonąjį poslinkį ir atstumą. Visatai plečiantis, šviesos bangos ilgėja, todėl tas pats infraraudonasis signalas gali reikšti skirtingus fizinius scenarijus.

    Tyrėjai pabrėžia dar vieną paradoksą: emisijos linija buvo tokia ryški, kad ji, tikėtina, būtų buvusi pastebėta ir ankstesniuose Jameso Webbo vaizdiniuose stebėjimuose, atliktuose 2022 metais. Tai kelia prielaidą, kad šaltinis galėjo būti trumpalaikis ir tiesiog tuo metu neaktyvus.

    Galimų paaiškinimų yra keli, tačiau nė vienas nėra įtikinamas: labai tolima ankstyvos Visatos galaktika, artimesnė galaktika su neįprastai „vieniša“ linija, supernova arba įvykis, kai juodoji skylė suardo žvaigždę. Pastarasis scenarijus teoriškai gali sukurti stiprų spektrinį signalą, net jei aplinkiniame diapazone objektas vos matomas.

    Ką darys toliau

    Mokslininkai teigia, kad būtini papildomi stebėjimai, kurie patvirtintų raudonąjį poslinkį ir padėtų identifikuoti fizinę emisijos kilmę. Gilesnė ir jautresnė spektroskopija galėtų atskleisti papildomas linijas, kurios leistų tiksliai nustatyti, ar tai ekstremalių sąlygų galaktika, trumpalaikis sprogimas, ar kitas retas reiškinys.

    Šis atvejis primena, kad net geriausiai ištirtose dangaus srityse gali slėptis netikėtų, trumpai sužybsių reiškinių. Jameso Webbo jautrumas infraraudonajame diapazone vis dažniau leidžia aptikti objektus ir procesus, kurių ankstesnės kartos teleskopai tiesiog nepajėgdavo užfiksuoti.

  • Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Mokslininkai perspėja: Saulės sistema gali subyrėti 100 kartų greičiau nei manyta

    Iki šiol manyta, kad išorinės Saulės sistemos planetos, tokios kaip Uranas ir Neptūnas, gali išlikti stabilios neįsivaizduojamai ilgai, net jei Saulė po kelių milijardų metų virs baltąja nykštuke. Tačiau naujas modeliavimu ir stebėjimų analize paremtas tyrimas rodo gerokai niūresnį scenarijų.

    Astrofizikai teigia, kad Saulės masės netekimas senstant gali būti ne tolygus ir ramus, o labiau chaotiškas. Vietoje vieno sklandaus proceso masė galėtų būti išmetama daugybe atskirų, atsitiktinių pliūpsnių, kurie tarsi stumteltų Saulę ir pakeistų jos gravitacinį poveikį planetoms.

    Saulė gali „stuksėti“ tūkstančius kartų

    Tyrime modeliuojama, kad kiekvienas toks išmetimo epizodas galėtų sudaryti apie vieną dešimttūkstantąją Saulės masės, o panašių epizodų per vėlyvą Saulės evoliucijos etapą galėtų būti tūkstančiai. Nors atskiras pokytis būtų mažas, jų suma gali išbalansuoti didžiųjų planetų orbitas.

    Skaičiavimai rodo, kad atsitiktinumas čia yra esminis: jei masė būtų išmetama idealiai simetriškai, poveikis galėtų išsilyginti. Tačiau realistiškesnė, netolygi masės netektis gali sukurti ilgainiui didėjančius orbitų nukrypimus.

    Kas nutiktų planetoms?

    Modeliuose, kuriuose taikyti tikėtini masės netekimo parametrai, didelėje dalyje scenarijų išorinės planetos pradeda pavojingai artėti prie orbitų persikirtimo dar iki tol, kol Saulė baigia netekti didžiosios dalies išorinių sluoksnių. Kai kuriais atvejais reikšmingas nestabilumas prasideda Saulei praradus tik apie 10 proc. masės.

    Galimos pasekmės skamba dramatiškai: Uranas ir Neptūnas teoriškai galėtų pakeisti savo vietas arba pasislinkti į gerokai vidines orbitas, sukeldami grandininę gravitacinę sumaištį. Kai kuriuose scenarijuose bent viena milžinė planeta galiausiai būtų išmesta į tarpžvaigždinę erdvę ir taptų klajojančia planeta.

    Kodėl tai svarbu ne tik mums?

    Toks rezultatas reikštų, kad Saulės sistemos ateitis gali būti ne tik trumpesnė, bet ir daug labiau priklausoma nuo atsitiktinių procesų, nei buvo manyta anksčiau. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai keičia ir platesnį požiūrį į planetinių sistemų raidą, nes didžioji dalis Paukščių Tako žvaigždžių gyvenimo pabaigoje patiria panašius virsmus.

    „Staigmena yra ta, kas nutinka, kai tariamas glotnumas virsta atskirais išmetimo įvykiais: vaizdas pasikeičia iš esmės“, – sakė vienas tyrimo autorių Konstantinas Batyginas.

    Tyrėjų teigimu, anksčiau įsivaizduotas tylus ir tvarkingas planetinių sistemų „išėjimas į pensiją“ gali būti mitas. Jei masės netekimas iš tiesų vyksta trūkčiojančiai, daugelio sistemų orbitos vėlyvoje stadijoje gali tapti gerokai trapesnės, o klajojančių planetų atsiradimas galėtų būti natūrali tokios pabaigos pasekmė.

  • Jameso Webbo teleskopas aptiko juodąją skylę, kuri, regis, atsirado anksčiau už galaktiką

    Jameso Webbo teleskopas aptiko juodąją skylę, kuri, regis, atsirado anksčiau už galaktiką

    Mokslininkai, pasitelkę Jameso Webbo kosminį teleskopą, aptiko itin ankstyvos Visatos supermasyvią juodąją skylę, kurios egzistavimas meta iššūkį įprastiems galaktikų ir juodųjų skylių augimo scenarijams. Objektas, pavadintas Abell2744-QSO1, stebimas laikotarpiu, kai Visatai tebuvo apie 700 mln. metų.

    Didžiausia intriga ta, kad juodoji skylė atrodo neįprastai didelė, palyginti su ją supančia galaktika, ir gali būti susiformavusi dar prieš pačios galaktikos brandą. Toks disbalansas ankstyvojoje Visatoje kelia klausimą, ar juodosios skylės visada auga lėtai, kartu su galaktikomis.

    Kas tiksliai buvo rasta?

    Tyrėjai nustatė, kad Abell2744-QSO1 juodosios skylės masė siekia apie 50 mln. Saulės masių. Ankstesni vertinimai buvo mažesni, tačiau šį kartą masė apskaičiuota tiesiogiau, matuojant juodosios skylės gravitacinį poveikį aplinkinių dujų judėjimui.

    Objektas priskiriamas vadinamiesiems mažiesiems raudoniesiems taškams, kuriuos Jameso Webbo teleskopas aptinka kaip kompaktiškus, ryškiai paraudusius ankstyvosios Visatos šaltinius. Šie objektai tapo viena aktyviausiai tiriamų Webb eros temų, nes gali slėpti aktyviai augančias juodąsias skyles.

    Gravitacinis lęšis padėjo pamatyti daugiau

    Abell2744-QSO1 stebėti pavyko dėl reto sutapimo: už jo esantis objektas buvo sustiprintas gravitacinio lęšio efektu, kurį sukelia galaktikų spiečius Abell 2744. Šis efektas ne tik padidina tolimų objektų ryškumą, bet kai kuriais atvejais suformuoja kelis jų atvaizdus.

    Dėl tokio natūralaus kosminio didinamojo stiklo astronomai galėjo detaliau ištirti dujų pasiskirstymą ir jų greičius. Būtent dujų kinematika, išmatuota spektroskopiniais stebėjimais, leido patikslinti juodosios skylės masę ir jos santykį su galaktika.

    Kodėl tai laužo įprastas taisykles?

    Tradicinis požiūris teigia, kad supermasyvios juodosios skylės auga palaipsniui: pradžioje susiformuoja mažesnė juodoji skylė, vėliau ji didėja ryjant aplinkinę medžiagą ir susijungdama su kitomis juodosiomis skylėmis, o galaktikoms jungiantis didėja ir jų centriniai objektai.

    Tačiau šiuo atveju juodosios skylės masė, palyginti su nedidele, chemiškai menkai išsivysčiusia galaktika, yra neįprastai didelė. Tai leidžia manyti, kad ankstyvojoje Visatoje galėjo veikti spartesni augimo keliai, pavyzdžiui, tiesioginis masyvių dujų debesų kolapsas arba itin intensyvus medžiagos kaupimas trumpais laikotarpiais.

    „Tai stulbinamas rezultatas ir rimtas postūmis iš naujo peržiūrėti klasikinius juodųjų skylių formavimosi ir augimo scenarijus“, – sakė astrofizikas Roberto Maiolino.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks objektas tampa svarbiu bandymu teoriniams modeliams, aiškinantiems, kaip per pirmąjį milijardą metų galėjo atsirasti milžiniškos juodosios skylės. Kuo daugiau panašių atvejų fiksuoja Jameso Webbo teleskopas, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios Visatos juodųjų skylių augimas galėjo būti ne tvarkingas ir laipsniškas, o nelygus, priklausantis nuo ekstremalių sąlygų.

    Mokslininkai tikisi, kad tolesni Jameso Webbo teleskopo ir kitų observatorijų stebėjimai leis patikrinti, ar Abell2744-QSO1 yra išskirtinis atvejis, ar tik vienas iš daugelio ankstyvųjų objektų, rodančių, kad juodosios skylės galėjo „pirmauti“ galaktikų formavimosi lenktynėse.

  • Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos lede aptiko supernovų pėdsaką: atskleidė, kur kosmose keliavo Žemė

    Antarktidos ledo gręžiniuose mokslininkai aptiko itin retą geležies izotopą geležį-60, kuris, kaip teigiama, gali būti tiesioginis įrodymas, kad Saulės sistema pastaraisiais dešimtimis tūkstančių metų judėjo per tarpžvaigždinę supernovų dulkėmis prisotintą sritį. Šis radinys ledo sluoksnius paverčia savotišku Žemės kelionės kosmose „skrydžio registratoriumi“.

    Tyrimą atliko komanda, vadovaujama branduolinės astrofizikos specialisto Dominiko Kolo iš Vokietijos Helmholtzo centro Drezdene-Rosendorfe. Jie lede ieškojo atomų, kurių kilmę paaiškinti procesais Žemėje praktiškai neįmanoma.

    Kas ypatinga geležyje-60?

    Geležis-60 susidaro tik ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, žvaigždėms sprogstant supernovomis. Žemėje ji natūraliai nesiformuoja reikšmingais kiekiais, todėl jos aptikimas aplinkoje paprastai siejamas su kosminės kilmės dulkėmis.

    Dar vienas svarbus argumentas yra šio izotopo irimas: jo pusėjimo trukmė siekia apie 2,6 milijono metų. Tai reiškia, kad jeigu geležies-60 ir buvo Žemėje jos formavimosi pradžioje, per geologiškai trumpą laiką ji turėjo išnykti, tad šiandien randami pėdsakai laikomi „šviežiu“ įnašu iš kosmoso.

    Kaip Antarktidos ledas tapo laiko kapsule?

    Antarktidos ledo skydas formuojasi sluoksnis po sluoksnio iš sniego, o kartu su krituliais įšąla ir atmosferos dalelės. Suslėgtas ledas leidžia išgręžti cilindrinius gręžinius, kuriuose sluoksniai atspindi skirtingus laikotarpius.

    Naudodami Europos projekto Antarktidos ledo gręžiniams medžiagą, tyrėjai ištyrė apie 295 kilogramus ledo. Ledą jie ištirpdė, išskyrė likusias priemaišas ir suskaičiavo itin mažą kiekį geležies-60 atomų.

    Ką rodo skirtingos koncentracijos?

    Komanda praneša, kad geležies-60 pėdsakų aptikta ledo sluoksniuose, datuojamuose maždaug prieš 40 000–81 000 metų. Kartu nustatyta, kad šiuose senesniuose sluoksniuose izotopo koncentracija mažesnė nei pastarųjų dešimtmečių Antarktidos sniege.

    Toks skirtumas dera su hipoteze, kad Saulės sistema šiuo metu juda per vadinamąjį Vietinį tarpžvaigždinį debesį. Tai dujų, dulkių ir plazmos sritis, kuri, kaip manoma, galėjo būti „pasėta“ supernovų liekanomis, o Žemę pasiekia vos juntamas kosminių dulkių „lietus“.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad Vietinis tarpžvaigždinis debesis yra kosminis archyvas, kuriame saugoma supernovų pagaminta geležis-60“, – rašė tyrėjai.

    Mokslininkų vertinimu, ledo gręžinių įrašas rodo, kad Saulės sistema per šią sritį galėjo judėti bent 80 000 metų, pereidama per retesnes ir tankesnes debesies zonas. Tai svarbu ne tik kosminės aplinkos rekonstrukcijai, bet ir geresniam supratimui, kaip tarpžvaigždinė medžiaga pasiekia Žemės atmosferą.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų padėti tiksliau susieti izotopų „pikas“ su konkrečiais mūsų kosminės kaimynystės pokyčiais. Tokie duomenys gali papildyti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, vandenynų nuosėdų įrašus, kuriuose taip pat fiksuojami supernovų kilmės izotopai.

  • Kas ji? Monika Wojciechowska atskleidė, kodėl ją traukia mokslas, gadžetai ir kosmoso paslaptys

    Kas ji? Monika Wojciechowska atskleidė, kodėl ją traukia mokslas, gadžetai ir kosmoso paslaptys

    Žurnalistė Monika Wojciechowska savo profesinį dėmesį sutelkia į mokslo, technologijų, gadžetų ir automobilių temas. Pasak jos, tarp visų krypčių išskirtinę vietą užima astronomija ir astrofizika, nes būtent šios sritys padeda geriau suprasti pasaulį ir Visatą.

    Autorė pabrėžia, kad ją labiausiai domina atradimai, kurie neapsiriboja laboratorijomis, o ilgainiui tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Tokie proveržiai dažnai prasideda nuo fundamentinių tyrimų, o vėliau persikelia į mediciną, ryšius, navigaciją ar vartotojų elektroniką.

    Monika Wojciechowska yra baigusi žurnalistikos studijas, taip pat nurodo įgijusi papildomų žinių dietetikos ir dirbtinio intelekto srityse. Šis derinys leidžia mokslo ir inovacijų temas pateikti plačiau, įvertinant ir jų poveikį sveikatai, vartotojų įpročiams bei informacijos patikimumui.

    Pastaraisiais metais dirbtinis intelektas tapo vienu svarbiausių technologinių pokyčių variklių, tačiau kartu iškėlė ir naujų klausimų dėl turinio patikros, klaidinančios informacijos bei šaltinių skaidrumo. Dėl to augant skaitytojų poreikiui suprantamai paaiškinti sudėtingus procesus, ypač svarbus tampa aiškus kontekstas ir tikslus faktų atskyrimas nuo interpretacijų.

    Laisvalaikiu ji teigia mėgstanti žaidimus ir muziką, o tai atspindi platesnį domėjimosi spektrą nuo popkultūros iki skaitmeninių pramogų. Tokios patirtys neretai padeda pastebėti, kaip greitai keičiasi technologijų vartojimas ir kaip inovacijos persipina su kasdieniais įpročiais.