Tag: Aštuonkojai

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip aštuonkojai prasispraudžia pro skylutes: paaiškėjo aiški veiksmų seka

    Aštuonkojai garsėja kaip vieni geriausių „pabėgimo meistrų“ gyvūnų pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems pavyksta prasigrūsti pro, atrodytų, absurdiškai mažas angas. Dabar tyrėjai jų judesius nufilmavo iš kelių kampų ir išskaidė kadrą po kadro.

    Kaip aprašo „ZME Science“, analizuojant įrašus paaiškėjo, kad tai nėra vien paprastas kūno „suspaudimas“ – aštuonkojai taiko nuoseklią, koordinuotą veiksmų seką. Priklausomai nuo angos dydžio, jie pereina tris arba keturis etapus, o galutinė kūno dalis, kuri praeina pro angą, dažnai būna mantija.

    Tyrime dalyvavo trys paprastieji aštuonkojai (Octopus vulgaris) ir keturi jauni majų aštuonkojai. Gyvūnai buvo filmuojami bandant įveikti skirtingo dydžio skyles skaidriose akrilo pertvarose, kad būtų galima tiksliai matyti judesius.

    Tokie rezultatai padeda geriau suprasti ne tik gyvūnų elgseną, bet ir biomechaniką: kaip lankstus kūnas ir „aštuonios rankos“ sugeba atlikti labai tikslius veiksmus. Ilgainiui tai gali būti naudinga ir inžinerijai – pavyzdžiui, kuriant minkštuosius robotus, galinčius prasiskverbti pro siauras ertmes.

    Kaip vyksta „pabėgimas“ per skylę

    Analizuojant 30 sėkmingų prasiskverbimų, kuriuos atliko paprastieji aštuonkojai, išryškėjo pasikartojanti rutina. Pirmiausia gyvūnas tarsi „žvalgosi“ – vieną čiuptuvą įkiša pro angą ir įvertina situaciją.

    Tuomet pro angą prakiša dar kelis čiuptuvus – dažniausiai iš viso tris–penkis. Įkišti čiuptuvai kitoje pusėje susiriečia atgal, o jų siurbtukai įsikimba į pertvarą.

    Tada aštuonkojis, standindamas ir tiesdamas čiuptuvus, pasitelkia juos kaip atramą: atsispirdamas ir tuo pačiu traukdamas, jis pritraukia likusias galūnes bei kūną arčiau angos. Jei skylė pakankamai didelė, šio trijų etapų plano paprastai užtenka.

    Jei anga ankštesnė, dažnai atsiranda papildomas – ketvirtasis – žingsnis. Tokiu atveju aštuonkojis pirmiausia „susitvarko“ su likusiais čiuptuvais, o tik tada perkelia galvą ir mantiją, matomai sutraukdamas raumenis, kad ši dalis tilptų pro angą.

    Ar tikrai užtenka, kad tilptų snapas?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad aštuonkojis gali pralįsti pro bet kokią angą, jei tik pro ją telpa jo snapas. Tačiau stebėjimai rodo, kad realybė sudėtingesnė: pro angą turi prasigrūsti ir storesnės čiuptuvų bazės, kurios gali tapti kliūtimi net tada, kai snapas teoriškai tilptų.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšmės gali turėti ir struktūros aplink centrinę nervų sistemą. Kaip apytikris dydžio rodiklis buvo naudotas atstumas tarp akių.

    Majų aštuonkojai suteikė papildomą užuominą apie ribas: jie nepraėjo pro mažiausias, 10 milimetrų skyles. Kai buvo pasiūlytos skirtingo dydžio angos, gyvūnai pirmiausia tyrinėjo mažesnę, bet galiausiai rinkosi didesnį praėjimą.

    Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar aštuonkojis iš anksto „supranta“, kad anga yra neįveikiama, ar tai paaiškėja tik bandant. Patys autoriai pažymi, kad tam reikėtų papildomų eksperimentų.

    Kodėl tai svarbu robotikai

    Mokslininkai jau seniai domisi, kaip aštuonkojai koordinuoja itin lankstų kūną ir aštuonias galūnes, gaudami milžinišką jutiminės informacijos kiekį. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad nagrinėja ne vieno čiuptuvo judesį, o viso kūno „strategiją“, kai reikia įveikti kliūtį.

    Tokia organizuota judesių seka gali tapti įkvėpimu minkštųjų robotų kūrimui. Pavyzdžiui, ateityje tokie robotai galėtų prasiskverbti pro griuvėsius ar siaurus plyšius gelbėjimo operacijose, išlaikydami vietą jutikliams ir įrankiams.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Experimental Biology“.

  • Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai gali prasmukti pro stebėtinai mažas angas – kartais atrodančias per ankštas tokiam gyvūnui. Mokslininkus ir robotikos inžinierius ypač domina, kaip jiems pavyksta taip stipriai deformuoti kūną neprarandant kontrolės.

    Kaip rašoma žurnale „Journal of Experimental Biology“ publikuotame darbe, pagrindinė fizinė riba aštuonkojui pralįsti pro „butelio kaklelį“ yra jo kietas snapas. Visa kita priklauso nuo to, kaip vikriai gyvūnas sugeba koordinuoti minkštą kūną, čiuptuvus ir mantiją.

    Tyrėjų komanda – galvakojų moliuskų specialistai iš Italijos ir Austrijos bei Singapūro nacionalinio universiteto Pažangiosios robotikos centro inžinieriai – siekė suprasti, kokias konkrečias judesių strategijas aštuonkojai pasitelkia skirtingo dydžio angose.

    Praktinė šio darbo reikšmė – ne vien biologijos žinios. Aštuonkojų gebėjimas judėti ankštose erdvėse gali padėti kurti minkštuosius robotus, kurie ateityje būtų naudingesni, pavyzdžiui, paieškos ir gelbėjimo operacijose.

    Kaip buvo tiriamas pralindimas

    Komanda detaliai stebėjo tris jaunus paprastuosius aštuonkojus (Octopus vulgaris), kai šie lindo pro skirtingo dydžio skyles. Elgesys buvo filmuojamas, o įrašai analizuojami ieškant pasikartojančių judesių „blokų“.

    Tyrime vartojama sąvoka „motoriniai primityvai“ reiškia bazinius judesio elementus, kuriuos nervų sistema gali jungti į sudėtingesnius veiksmus. Ši idėja kilo neuro moksle, bet vėliau prigijo ir robotikoje.

    Mokslininkai pastebėjo, kad pasirinkta pralindimo strategija keičiasi priklausomai nuo to, kiek anga yra didelė lyginant su paties aštuonkojo kūnu.

    Trijų ir keturių žingsnių strategijos

    Kai anga būdavo santykinai didesnė, aštuonkojai dažniausiai laikydavosi trijų žingsnių sekos: pirmiausia „žvalgyba“, tada čiuptuvų perstatymas ir galiausiai pralindimas. Tyrėjai šį elgesį apibūdina kaip gana nuoseklų ir pasikartojantį.

    Iš pradžių aštuonkojis čiuptuvais apčiupinėdavo angą ir pradėdavo lįsti, dažnai pirmas prakišdamas vieną čiuptuvą (dažniausiai iš priekinių, kairėje), o po to – iki penkių kitų.

    Vėliau, remdamasis dviem jau prakištais čiuptuvais ir jų siurbtukais „prisikibdamas“ prie pertvaros aplink angą, gyvūnas atsispirdavo ir atsargiai vienu metu prastumdavo mantiją bei likusius čiuptuvus.

    Kai anga būdavo mažesnė, paskutinis etapas išsiskaidydavo į du atskirus veiksmus: pirmiausia perstatomi likę čiuptuvai, o tik tuomet atskirai prakišama mantija. Taip susidarydavo keturių žingsnių strategija.

    Kodėl mantija – sunkiausia dalis

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad galvos ir mantijos pralindimas atrodo ypač jautrus momentas, nes ten yra gyvybiškai svarbūs organai. Tarp jų – trys širdys, virškinimo sistema ir centrinės nervų sistemos dalis, apjuosianti stemplę.

    Dar viena reikšminga detalė – centrinę nervų sistemą dengia standesnis kremzlinis „apvalkalas“. Jo dydį mokslininkai vertino netiesiogiai, matuodami atstumą tarp aštuonkojų akių, ir naudojo kaip orientyrą, kokio dydžio anga teoriškai turėtų būti „įveikiama“.

    Vis dėlto stebėta, kad, pasitelkę keturių žingsnių strategiją, paprastieji aštuonkojai gebėjo pralįsti ir pro angas, kurios buvo šiek tiek mažesnės už atstumą tarp jų akių. Vaizdo įrašuose matyti, kaip jie raumenimis itin tiksliai deformuoja mantiją, kad ši praeitų pro, atrodytų, neįmanomai ankštą vietą.

    Autoriai mano, kad geriau supratus tokias judėjimo strategijas, atsiranda naujų principų minkštųjų robotų dizainui. Skirtingai nei dažnai „gyvatiškos“ formos sprendimai, aštuonkojo įkvėptas modelis teoriškai leistų sutalpinti daugiau jutiklių ir manipuliatorių, neprarandant gebėjimo judėti labai ankštose erdvėse.

  • Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojų paslaptis DNR: nustatyta senovinė genomų pertvarka, galėjusi formuoti jų smegenis

    Aštuonkojai turi vieną sudėtingiausių nervų sistemų gyvūnų pasaulyje, o naujas tyrimas siūlo netikėtą galimą paaiškinimą: lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti ne patys genai, o tai, kaip jie „išdėstyti“ ir sąveikauja trimatėje DNR struktūroje.

    Mokslininkai žurnale „Nature Communications“ paskelbė analizę, kurioje teigiama, kad galvakojų evoliucijoje įvyko didelės DNR reorganizacijos. Tokie pokyčiai, anot tyrėjų, galėjo vykti prieš šimtus milijonų metų ir pakeisti genų tarpusavio ryšius.

    Nors DNR dažnai vaizduojama kaip dviguba spiralė, ląstelėje ji būna labai tankiai supakuota ir susukta į trimatę struktūrą. Dėl to net ir toli vienas nuo kito DNR sekoje esantys fragmentai gali fiziškai susiliesti, o tai daro įtaką, kurie genai įsijungia, kada ir kaip stipriai.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Theos Rogers iš Vienos universiteto, nagrinėjo, kaip tokia erdvinė genomo organizacija galėjo kisti galvakojų (aštuonkojų, kalmarų ir sepijų) evoliucijoje, lygindama DNR struktūrą su genų aktyvumo ypatybėmis.

    Kas rasta galvakojų genomuose

    Analizė parodė, kad šiuolaikinių galvakojų protėviai iš Coleoidea grupės patyrė reikšmingus genetinės medžiagos persitvarkymus. Didelės chromosomų atkarpos persikėlė ir susijungė nauja konfigūracija, todėl anksčiau „nutolę“ DNR regionai įgijo galimybę tiesiogiai sąveikauti.

    Toks perstatymas galėjo pakeisti genų aktyvumo reguliavimą ir atverti naujų biologinės raidos galimybių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip reguliacinį „susipynimą“ – kai tarp skirtingų genomo dalių susiformuoja vis sudėtingesni ryšių tinklai.

    Stabilios „domenų“ ribos ir kintančios DNR kilpos

    Tyrime išskiriamos dvi skirtingai besielgiančios erdvinės DNR struktūros. Didesni organizaciniai vienetai – chromatino domenai – evoliucijos eigoje išliko palyginti stabilūs ir, tikėtina, veikia kaip savotiški genomo „skyriai“, padedantys palaikyti tvarką.

    O štai mažesnės struktūros, vadinamos chromatino kilpomis, pasirodė esančios gerokai labiau kintančios. Jos sujungia tolimas DNR atkarpas ir sudaro sąlygas joms veikti viena kitą; kilpų išsidėstymas skiriasi tarp rūšių, audinių ir net skirtingų organizmo raidos etapų.

    Galimas ryšys su išskirtinėmis aštuonkojų smegenimis

    Ypač svarbi detalė – nemažai nustatytų sąveikų aptikta šalia genų, siejamų su nervų sistemos vystymusi ir funkcijomis. Tai leidžia manyti, kad DNR erdvinės organizacijos pokyčiai galėjo prisidėti prie neįprastai sudėtingų galvakojų „smegenų“ evoliucijos.

    Aštuonkojų nervų sistema ryškiai skiriasi nuo stuburinių: didelė dalis neuronų yra čiuptuvuose, todėl galūnės gali apdoroti informaciją ir atlikti sudėtingus veiksmus gana nepriklausomai nuo centrinio smegenų mazgo. Tyrimas siūlo, kad tokiai architektūrai galėjo padėti susiformuoti būtent senovinė genomo pertvarka, pakeitusi genų reguliavimo ryšius.

  • Mėgdžiotojas aštuonkojis: jūros „kaukės“ meistras, galintis apsimesti kitais gyvūnais

    Mėgdžiotojas aštuonkojis (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūros „persirengimo“ meistrų: jis geba pakeisti kūno formą, spalvas ir judėjimo manierą taip, kad primintų kitus gyvūnus.

    Kaip rašo „ZME Science“, šis aštuonkojis užauga iki maždaug 60 centimetrų ilgio ir natūraliai pasižymi rudai baltomis juostomis bei dėmėmis, tačiau tikrasis jo išskirtinumas atsiskleidžia tada, kai prireikia išgyventi atviroje jūros dugno erdvėje.

    Skirtingai nei įprastas maskavimasis, kai gyvūnas tiesiog susilieja su aplinka, mėgdžiotojas aštuonkojis gali „vaidinti“ kitą rūšį. Mokslininkai yra užfiksavę ypač įtikinamas jo panašybes į plekšnes ir jūrines gyvates, tačiau dažnai kartojamas teiginys, kad jis tiksliai mėgdžioja 15 rūšių, nėra lengvai pagrindžiamas.

    Tokie gebėjimai svarbūs todėl, kad smėlėtame ar dumblėtame dugne, kai aštuonkojui tenka judėti per atvirą plotą, vien spalvų maskuotės gali nepakakti. Tokiose situacijose „apsimetimas“ kitu gyvūnu gali būti papildoma apsauga nuo plėšrūnų.

    Kaip jis „persikūnija“ judėdamas

    Mėgdžiotojas aštuonkojis savo iliuzijas sukuria keliais būdais vienu metu: lanksčiomis rankomis keičia siluetą, koreguoja spalvą ir net pritaiko judesius taip, kad šie atitiktų „vaidinamą“ gyvūną.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – plekšnės imitacija. Aštuonkojis suplokština kūną, priglaudžia rankas ir plaukia banguodamas taip, kad iš šono iš tiesų primena plaukiančią plokščią žuvį.

    2008 metų tyrime buvo nagrinėta beveik 500 „plekšnės tipo“ plaukimo epizodų, stebėtų dviejų rūšių aštuonkojams. Tyrėjai pastebėjo, kad toks elgesys dažnai pasireikšdavo tada, kai gyvūnams reikėdavo kirsti atvirą smėlį, kur įprastas maskavimasis tampa mažiau veiksmingas.

    Vis dėlto ne visi aprašomi „vaidmenys“ yra vienodai patikimai patvirtinti. Mokslininkai iki šiol aiškinasi, kiek tiksliai skirtingos imitacijos padeda aštuonkojui išvengti plėšrūnų ir kokie mechanizmai čia svarbiausi.

    Kur gyvena ir kodėl 2024 metų radinys svarbus

    Ši rūšis dažniausiai siejama su sekliais, smėlėtais ar dumblėtais Indo-Ramiojo vandenyno regiono vandenimis. Tokia aplinka suteikia daug vietų slėptis, tačiau kartu verčia prisitaikyti prie situacijų, kai slėptuvių nepakanka.

    Įdomu tai, kad aštuonkojo paplitimas, panašu, platesnis, nei manyta anksčiau. 2024 metais tyrėjai pranešė apie pirmuosius dokumentuotus mėgdžiotojo aštuonkojo stebėjimus Mozambike, kai individai buvo nufotografuoti 2020 ir 2022 metais.

    Abu stebėjimai užfiksuoti itin sekliame vandenyje Vilankuluso pakrantės laukinės gamtos draustinyje. Šis radinys išplėtė dokumentuotą rūšies arealą į pietvakarinę Indijos vandenyno dalį ir leidžia manyti, kad mėgdžiotojai aštuonkojai gali būti labiau paplitę, nei rodė ankstesni duomenys.

    Ką dar žinoma apie mitybą ir „protingą“ elgesį

    Nors mėgdžiotojas aštuonkojis nėra didelis, jo mityba gana įvairi: jis minta smulkiomis žuvimis, kirmėlėmis ir vėžiagyviais. Tokia dieta būdinga daugeliui aštuonkojų, gyvenančių dugninėse buveinėse.

    Aštuonkojai apskritai garsėja mokymosi ir problemų sprendimo gebėjimais, o mėgdžiotojo elgesys šią reputaciją tik dar labiau sustiprina. Tačiau tyrėjai vis dar nežino, kiek šio „teatro“ yra įgimta, o kiek – (jei apskritai) išmokstama per patirtį.

    2010 metų evoliucinis tyrimas siūlė, kad aštuonkojo plekšnę primenanti išvaizda gali turėti kelias funkcijas – nuo panašumo į toksiškas žuvis iki kūno kontūro „išsklaidymo“, kad plėšrūnams būtų sunkiau jį atpažinti.

    Gyvūnui, kuris garsėja gebėjimu apsimesti kuo nors kitu, paradoksaliai vis dar netrūksta paslapčių apie tai, kur jis gyvena ir kaip tiksliai jo imitacijos veikia realiose išgyvenimo situacijose.

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Aštuonkojis „Dambo“ su „ausimis“ gyvena iki 6 km gylyje: kuo jis ypatingas ir kaip išgyvena

    Aštuonkojis „Dambo“ vadinamas vienu paslaptingiausių giliavandenių galvakojų, nes aptinkamas tamsiuose, šaltuose vandenyse net kelių kilometrų gylyje. Tai ne vienas gyvūnas, o Grimpoteuthis genties atstovai, kurių aprašyta keliolika rūšių, tačiau dėl sudėtingų tyrimų sąlygų apie juos vis dar žinoma palyginti nedaug.

    Šie aštuonkojai išsiskiria dviem šoninėmis pelekomis ant galvos, primenančiomis ausis. Būtent dėl jų ir prigijo „Dambo“ pavadinimas, siejamas su klasikiniu animaciniu personažu.

    Dauguma „Dambo“ aštuonkojų yra nedideli ir dažniausiai siekia maždaug 20–30 centimetrų ilgį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje minimi ir gerokai didesni individai: didžiausi registruoti egzemplioriai galėjo užaugti iki maždaug 1,8 metro.

    Skirtingai nei daugelis įprastų seklumų aštuonkojų, šie giliavandeniai dažnai turi minkštesnį, labiau želė primenantį kūną. Toks sandaros „kompromisas“ padeda atlaikyti milžinišką slėgį, kuris 5–6 kilometrų gylyje yra šimtus kartų didesnis nei jūros paviršiuje.

    „Dambo“ aštuonkojai plaukia mosuodami galvos pelekomis, todėl jų judėjimas atrodo lėtas ir „sklandantis“. Tarp jų čiuptuvų dažnai būna odos raukšlė, kuri gali sudaryti savotišką skėtį.

    Tokia judėjimo strategija tinka energijai taupyti, nes giliavandenėje aplinkoje maisto ištekliai paprastai yra retesni. Be to, šie aštuonkojai gali judėti ir čiuptuvais, „ropodami“ dugnu, kai ieško grobio.

    Grimpoteuthis genties aštuonkojai aptinkami batialinėje ir abisinėje zonose, maždaug 1 000–6 000 metrų gylyje. Ten vyrauja žema temperatūra, visiška tamsa ir didelis slėgis, o gyvenimas dažnai susitelkia aplink organinių dalelių „liūtis“ iš viršutinių sluoksnių bei vietines ekosistemas, tokias kaip hidroterminės versmės.

    Jų racioną paprastai sudaro smulkūs dugno bestuburiai: įvairūs vėžiagyviai, kirmėlės, mažos sraigės ir dvigeldžiai moliuskai. Grobį jie surenka nuo dugno arba pagauna lėtai priplaukę, o ne aktyviai vaikydamiesi, kaip tai daro kai kurie seklumų plėšrūs galvakojai.

    Pagrindinė priežastis paprasta: 4–6 kilometrų gylyje dirbti brangu ir techniškai sudėtinga. Stebėjimams reikia giliavandenių robotų ar pilotuojamų aparatų, o trumpi susitikimai su gyvūnais dažnai neleidžia surinkti pakankamai duomenų apie jų elgseną ir populiacijų paplitimą.

    Vis dėlto technologijos sparčiai gerėja, todėl daugėja aukštos raiškos vaizdų ir tikslesnių stebėjimų. Mokslininkai tikisi, kad ateinančiais metais pavyks geriau suprasti, kaip „Dambo“ prisitaikė prie deguonies stokos, šalčio ir nuolatinės tamsos giliavandenėje aplinkoje.

  • Aštuonkojis, žirafa ir banginis: kaip mokslininkai išradingai sveria gyvūnus, kurių neįmanoma pasverti įprastai

    Gyvūnų svoris yra vienas svarbiausių sveikatos rodiklių: jis padeda laiku pastebėti ligas, įvertinti mitybą, nėštumą ar atsistatymą po gydymo. Tačiau ne visi gyvūnai noriai lipa ant svarstyklių, o kai kuriems tai apskritai būtų pavojinga.

    Todėl įvairiose pasaulio vietose zoologijos sodai ir gamtosaugos organizacijos kuria saugius, gyvūnų gerovei pritaikytus metodus. Kartais tai primena paprastą triuką, o kartais virsta tikru inžineriniu ir elgsenos mokslo projektu.

    Didieji aštuonkojai yra stiprūs, lankstūs ir mėgsta sprukti, todėl įprastas bandymas juos suimti gali sukelti stresą ir būti pavojingas tiek gyvūnui, tiek prižiūrėtojams. Akvariumuose dažnai pasitelkiama dresūra su teigiamu pastiprinimu, kai gyvūnas pats išmoksta ramiai įplaukti į indą ar dėžę.

    Vienas praktiškas sprendimas yra trumpam aštuonkojį perkelti į kibirą ar talpą, kuri nuleidžiama į vandenį, o po to greitai užkeliama ant svarstyklių. Svarbiausia čia greitis ir rutina: kuo mažiau pokyčių ir kuo daugiau nuspėjamumo, tuo mažesnis stresas gyvūnui.

    Žirafa yra didelis, jautrus ir lengvai išsigąstantis gyvūnas, todėl bandymas ją priverstinai užvaryti ant platformos gali baigtis trauma. Dėl to zoologijos sodai taiko sprendimus, kurie primena treniruočių stotelę: gyvūnas vedamas į specialią, minkštomis sienelėmis apsaugotą konstrukciją.

    Tokiose konstrukcijose gali būti integruotos arba šonuose pritvirtintos svėrimo sistemos, leidžiančios fiksuoti masę, kai gyvūnas stovi ramiai. Prižiūrėtojai pabrėžia, kad svorio kontrolė yra kasdienės gerovės priežiūros dalis, o rezultatai padeda koreguoti racioną ir stebėti bendrą būklę.

    Laukinėje gamtoje paukščiai dažniausiai sveriami žiedavimo ir stebėsenos metu, kai tyrėjai siekia įvertinti migracijos, mitybos ir sezoninių pokyčių poveikį. Didžiausia problema ta, kad paukštis bet kurią sekundę gali ištrūkti, todėl svarbi paprasta ir greita procedūra.

    Dažnai naudojami maži, lengvi indeliai ar dėklai, kurie padedami ant skaitmeninių svarstyklių, o tuomet į juos trumpam patalpinamas paukštis. Taip sumažinama rizika susižaloti, o pats svėrimas trunka labai trumpai.

    Banginių neįmanoma paprastai pasverti, todėl mokslininkai taiko netiesioginius metodus. Vienas plačiai naudojamų sprendimų yra fotogrametrija, kai banginio kūno matmenys nustatomi iš nuotraukų, darytų dronais.

    Turint kūno ilgį, plotį ir kitus parametrus, kuriami trimačiai modeliai ir skaičiuojamas apytikslis tūris. Tada, remiantis biologiniais duomenimis apie audinių tankį ir istoriniais matavimais, apskaičiuojama tikėtina masė, o svarbiausia, galima stebėti, ar gyvūnas liesėja, ar priauga svorio.

    Šie metodai rodo bendrą kryptį: gyvūnų sveikatos priežiūra vis labiau remiasi ne jėga, o elgsenos supratimu ir technologijomis. Kuo mažiau invazinis matavimas, tuo patikimesni duomenys ir geresnė gyvūnų gerovė.

  • Maskuotės meistras vandenyne: aštuonkojis mimikas gali apsimesti net 13 skirtingų rūšių

    Aštuonkojis mimikas (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūrų gyvūnų, nes geba greitai keisti ne tik spalvą, bet ir kūno formą bei judėjimo manierą. Mokslininkų aprašymuose minimas jo repertuaras siekia daugiau nei tuziną skirtingų „vaidmenų“, kurie padeda išvengti plėšrūnų.

    Ši rūšis aptinkama sekliose tropinių vandenų vietose, pavyzdžiui, dumblėtuose upių žiotyse ar smėlėtose pakrantės lygumose. Tokiame dugne dažnai trūksta slėptuvių, o matomumas būna geras, todėl aštuonkojui tenka ieškoti gudresnių apsaugos būdų.

    Aštuonkojis mimikas dažnai maitinasi dieną, čiuopdamas dugną ir ieškodamas smulkios grobio, pavyzdžiui, vėžiagyvių ar mažų žuvų. Tačiau judėjimas atvirose vietose jį išduoda, todėl plėšrūnų spaudimas, kaip manoma, ir skatino išskirtinę mimikrijos strategiją.

    Skirtingai nei „statinė“ maskuotė, kai gyvūnas tiesiog susilieja su fonu, aštuonkojis mimikas renkasi aktyvią apgaulę. Jis keičia laikyseną, raštus ir plaukimo stilių taip, kad primintų tuos organizmus, kurių konkrečios žuvys ar kiti plėšrūnai linkę vengti.

    Vienas dažnai minimas pavyzdys: persekiodamas plėšrūnui, aštuonkojis gali pailginti kūną ir vilkti dryžuotus čiuptuvus, taip sukurdamas jūrinės gyvatės įspūdį. Kitais atvejais jis priglunda prie dugno ir banguoja kūnu, kad primintų plekšnę, arba išskleidžia čiuptuvus į šalis, imituodamas dyglius.

    Greitus spalvų pokyčius užtikrina odoje esantys chromatoforai, pigmentą turinčios struktūros, kurias valdo nervų sistema. Kai aplinkiniai raumenys susitraukia, pigmento „maišeliai“ išsiplečia ir paviršiuje išryškėja norima spalva bei raštai.

    Tačiau apgaulė neapsiriboja vien spalvomis. Aštuonkojai gali keisti ir odos tekstūrą, pasitelkdami papiles, kurios pakyla arba priglunda, taip sukurdamos šiurkštaus dugno, gumbų ar kitų paviršių imitaciją.

    Dar vienas pranašumas yra tai, kad aštuonkojai neturi standaus skeleto, todėl jų kūnas itin plastiškas ir lengvai „modeliuojamas“ į skirtingas formas. Būtent spalvos, tekstūros ir judesio derinys leidžia sukurti įtikinamą, kontekstui pritaikytą mimikriją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia mimikrija greičiausiai nėra atsitiktinių triukų rinkinys. Ji panašesnė į situacijos vertinimą ir tinkamiausios strategijos pasirinkimą, kai iš „repertuaro“ parenkamas būdas, geriausiai atitinkantis konkrečią grėsmę.

    Dėl to aštuonkojis mimikas dažnai minimas kaip pavyzdys, rodantis, kiek daug gali lemti aplinka, plėšrūnų spaudimas ir nervų sistemos kontrolė keičiant kūno išvaizdą. Kuo atviresnė buveinė ir kuo mažiau slėptuvių, tuo vertingesnė tampa gebėjimo apsimesti kaina ir nauda.

  • Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Krakenas galėjo būti tikras: rastos milžiniškų galvakojų žandikaulių fosilijos gąsdina ir dabar

    Mokslininkai, išanalizavę retas fosilijas, skelbia radę įrodymų, kad vėlyvosios kreidos laikotarpiu jūrose galėjo gyventi milžiniški galvakojai, primenantys legendinį krakeną. Tyrimas paremtas suakmenėjusiais žandikauliais, kurie leidžia spręsti apie gyvūnų dydį ir mitybą net tada, kai minkštieji audiniai neišlieka.

    Fosilijos datuojamos maždaug prieš 100 milijonų metų ir aptiktos skirtinguose pasaulio regionuose, įskaitant Japoniją bei Ramiojo vandenyno pakrantes prie Kanados. Tyrėjai išskyrė du naujus genties Nanaimoteuthis atstovus ir, remdamiesi palyginimais su šiuolaikiniais galvakojais, pateikė prielaidą, kad kai kurių individų ilgis galėjo siekti iki 19 metrų.

    Kas išduoda fosilizuoti žandikauliai

    Žandikaulių susidėvėjimo požymiai rodo, kad šie gyvūnai galėjo smulkinti kietas struktūras, pavyzdžiui, kriaukles, o gal net kaulus. Tai reikštų, kad jų racionas neapsiribojo minkštu grobiu, o medžioklės galimybės buvo platesnės, nei ilgą laiką manyta apie daugumą galvakojų.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokia mechaninė jėga, derinama su galvakojams būdingu gebėjimu greitai prisitaikyti, galėjo paversti šiuos gyvūnus reikšmingais plėšrūnais. Šiuolaikiniai aštuonkojai laikomi vienais pažangiausių bestuburių pagal problemų sprendimą ir elgsenos lankstumą, todėl spėjama, kad ir jų senoviniai giminaičiai galėjo demonstruoti sudėtingesnę medžioklės taktiką.

    Ar galėjo konkuruoti su mozazaurais?

    Didžiausią diskusiją kelia hipotezė, kad milžiniški galvakojai galėjo atsidurti maisto grandinės viršūnėje ir konkuruoti su stambiais jūriniais ropliais, tokiais kaip mozazaurai. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad dinozaurų eros vandenynuose viršūniniais plėšrūnais dažniausiai būdavo dideli stuburiniai, tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį supaprastintą modelį.

    Vis dėlto dalis mokslininkų ragina atsargiai vertinti dydžio rekonstrukcijas, nes jos paremtos analogijomis su šiandien gyvenančiais galvakojais, o tai natūraliai įveda paklaidą. Nepaisant to, dauguma sutinka, kad pats radinys yra reikšmingas, nes atskleidžia iki šiol menkai matytą kreidos jūrų ekosistemų pusę ir rodo, jog bestuburiai galėjo atlikti svarbesnį vaidmenį, nei buvo manyta.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai yra reti, nes galvakojų kūnai dažniausiai suyra nepalikdami aiškių pėdsakų. Dėl to kiekviena nauja fosilija, ypač susijusi su burnos aparatu, tampa svarbiu raktu rekonstruojant senovinių vandenynų mitybines grandines ir plėšrūnų tarpusavio konkurenciją.