CP v2

Tag: Atlanto vandenynas

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.

  • Keiptaunas atskleidė kitą veidą: prabanga, pingvinai ir kelpų miškai Atlante

    Keiptaunas atskleidė kitą veidą: prabanga, pingvinai ir kelpų miškai Atlante

    Miesto kontrastai nuo kranto iki meno

    Keiptaunas Pietų Afrikoje keliautojams siūlo retą derinį: modernų miestą, dramatišką pakrantę ir gamtą, kuri prasideda vos už kelių minučių kelio nuo centro. Šią kryptį vis dažniau renkasi ir europiečiai, ieškantys ne tik paplūdimių, bet ir kultūrinių patirčių.

    Kelionės įspūdžiai dažnai prasideda V&A Waterfront rajone, kur susitinka uosto istorija, restoranai ir šiuolaikinė architektūra. Vienas ryškiausių objektų čia – Silo viešbutis, įrengtas buvusiame grūdų silose ir tapęs miesto panoramos simboliu.

    Šiuolaikinis Afrikos menas ir tapatybė

    Viešbučio erdvėse akcentuojamas šiuolaikinis Afrikos menas, kuris pastaraisiais metais vis dažniau pristatomas ir didžiosiose tarptautinėse meno mugėse. Keliautojams siūlomos ne tik ekspozicijos, bet ir kuratorių konsultacijos, padedančios suprasti regiono kūrėjų temas – nuo tapatybės iki istorijos interpretacijų.

    Keiptaunas dėl tokio kultūrinio sluoksnio tampa ne vien atostogų miestu, bet ir kryptimi, kurioje galima planuoti teminę kelionę. Į ją dažnai įtraukiami muziejai, galerijos, dizaino erdvės ir vietos kūrėjų studijos.

    Botanikos sodas ir Atlanto nuotykiai

    Norint pabėgti nuo miesto šurmulio, populiari stotelė – Kirstenbosch nacionalinis botanikos sodas, įkurtas prie Stalo kalno šlaitų. Jis laikomas vienu įspūdingiausių botanikos sodų pasaulyje, nes čia pristatoma išskirtinai vietinė flora, o pasivaikščiojimai derinami su panoraminiais vaizdais.

    Kelionėse dažnai akcentuojama ir protea – Pietų Afrikos nacionalinė gėlė, tapusi šalies simboliu tiek gamtoje, tiek mene. Tokiose vietose populiarėja kūrybinės veiklos, pavyzdžiui, tapybos užsiėmimai, kai keliautojai įspūdžius perkelia į drobę.

    Keiptauno pakrantė traukia ir dėl laukinės gamtos: nuo pingvinų kolonijų iki išvykų link Gerosios Vilties kyšulio. O ieškantiems aktyvesnių įspūdžių siūlomi maudynių žygiai Atlante, įskaitant plaukimą tarp siūbuojančių kelpų miškų.

    Kelpai vis dažniau minimi ir gastronomijoje, nes juos galima tvariai rinkti bei panaudoti skoniams išryškinti. Tokios patirtys atspindi bendrą kelionių tendenciją: turistai nori ne tik pamatyti, bet ir suprasti vietos produktus bei jų kelią iki lėkštės.

    Keiptaunas palieka stiprų įspūdį būtent dėl kontrastų: prabangaus miesto gyvenimo, šiuolaikinio meno, saugomos gamtos ir atšiauresnio, bet kvapą gniaužiančio Atlanto. Tai kryptis, kuri vienoje kelionėje leidžia suderinti kultūrą, poilsį ir nuotykį.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive Atlante: mažiausiai 3 mirę, keleiviai evakuojami

    Atlanto vandenyne plaukusiame kruiziniame laive „MV Hondius“ užfiksuotas hantaviruso protrūkis, per kurį, preliminariais duomenimis, žuvo mažiausiai trys žmonės. Apie situaciją informuota Pasaulio sveikatos organizacija, o daliai keleivių pradėta organizuoti medicininė evakuacija.

    Remiantis pirminiais pranešimais, patvirtintas bent vienas užsikrėtimo atvejis, dar keli laikomi įtariamais. Vienas keleivis, 69 metų Jungtinės Karalystės pilietis, dėl sunkios būklės buvo paguldytas į reanimaciją Johanesburge, o vėliau vietos institucijos patvirtino infekciją.

    Laivas priklauso bendrovei „Oceanwide Expeditions“ ir vykdė reisą iš Ušuajos į Žaliąjį Kyšulį. Pranešama, kad laive galėjo būti apie 150 turistų iš skirtingų šalių, todėl sveikatos apsaugos institucijos vertina galimą riziką ir taiko atsargumo priemones.

    Pasaulio sveikatos organizacija nurodo koordinuojanti veiksmus, susijusius su keleivių, turinčių simptomų, pervežimu į gydymo įstaigas ir tolimesniu stebėjimu. Daliai žmonių pagalba jau suteikta krante, kiti lieka prižiūrimi laive.

    Hantavirusai dažniausiai plinta per kontaktą su graužikų išskyromis, pavyzdžiui, įkvepiant dulkes, kuriose yra užkrato. Infekcija gali sukelti sunkius kvėpavimo sistemos pažeidimus, o dalis atvejų baigiasi mirtimi, ypač jei pagalba suteikiama per vėlai.

    Specialistai pabrėžia, kad perdavimas nuo žmogaus žmogui laikomas retu, tačiau tam tikromis aplinkybėmis gali būti įmanomas, todėl protrūkių metu dažnai taikomos griežtesnės izoliavimo ir stebėsenos priemonės. Tokiose situacijose ypač svarbi greita simptomų atpažinimo, laboratorinių tyrimų ir kontaktų nustatymo grandinė.

    Kol kas nėra pranešimų, kad protrūkis būtų išplitęs už laivo ribų, tačiau institucijos paprastai vertina ir maršruto uostus, ir galimus sąlyčio taškus kelionės metu. Dėl šios priežasties keleivių būklė gali būti stebima ir po išlaipinimo, o esant poreikiui taikomi papildomi visuomenės sveikatos saugikliai.