Centrinis šildymas Europoje sparčiai persitvarko: vis dažniau prie tinklų prijungiami žematemperatūriai šaltiniai, tokie kaip atsinaujinantys energijos ištekliai, geotermija ar atliekamoji šiluma. Didžiausias praktinis iššūkis tas, kad daug esamų tinklų vis dar suprojektuoti aukštesnėms temperatūroms, todėl pereinant prie naujų šaltinių reikia papildomų technologijų ir investicijų.
Šias temas aptarė ir Katovicuose vykusios konferencijos „Energy Days“ dalyviai, apžvelgę Europos projekto „Low2HighDH“ rezultatus. Projektas, finansuotas per Europos Sąjungos programą LIFE, nagrinėjo, kaip modernizuoti šilumos tiekimą Lenkijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje, kad į aukštatemperatūrius tinklus būtų galima integruoti žematemperatūrę šilumą.
Kaip žemą temperatūrą paversti tinkama tinklams
Projekto esmė paprasta: saulės šiluma, geotermija ar pramonės atliekamoji šiluma dažnai būna per „vėsi“, kad tiesiogiai pakeistų tradicinius šaltinius. Tokiais atvejais svarbia technologija tampa šilumos siurbliai, kurie pakelia temperatūrą iki tinklams reikalingo lygio ir leidžia šią šilumą patikimai paskirstyti vartotojams.
Ekspertai pabrėžia, kad prioritetas daugelyje miestų gali būti atliekamosios šilumos panaudojimas, nes ji jau „pagaminta“ pramonėje ar infrastruktūroje, o jos surinkimas sumažina bendrą sistemos kuro poreikį. Tuo pačiu tai reikalauja tikslių skaičiavimų, kur šiluma susidaro, kokia jos temperatūra ir ar ją ekonomiška atgabenti iki šilumos tinklų.
Diskusijose akcentuota ir kita tendencija: tinklų temperatūra mažinama palaipsniui, o ne vienu šuoliu. Lenkijos sektoriaus atstovai atkreipė dėmesį, kad skirtinguose miestuose parametrai nevienodi, tačiau kryptis aiški, nes žemesnės temperatūros tinklai efektyviau suderina įvairius šiuolaikinius šaltinius.
Atliekamoji šiluma jau veikia mažuose miestuose
Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad žematemperatūrių šaltinių integracija prasideda nuo mažesnių, bet greitai įgyvendinamų projektų. Bendrovės „Veolia term“ atstovė konferencijoje teigė, kad dekarbonizacijos planuose vertinamas ne tik katilinių pakeitimas, bet ir viso šilumos poreikio modeliavimas bei tinklo temperatūrų mažinimas.
Kaip konkretus sprendimas įvardytas atliekamosios šilumos panaudojimas iš suslėgto oro sistemų. Trzemešne toks šaltinis siekia 0,8 MW sistemoje, kurios bendra galia mažesnė nei 10 MW, o Buku mieste panaudojama 0,3 MW sistemoje, kurios galia apie 6 MW.
Slovakijos atstovai pabrėžė, kad žematemperatūriai sprendimai šalyje diegiami jau ne vienerius metus, o jų ekonominį pagrįstumą dažnai sustiprina mažesnis šilumos suvartojimas ir geriau valdoma tinklo eksploatacija. Vis dėlto vis dažniau keliami ir nauji reikalavimai, susiję su elektrifikacija bei sistemos lankstumu.
Investicijų kaina ir šilumos tarifai
Didžiausia politinė ir ekonominė įtampa kyla tada, kai modernizavimo poreikiai susiduria su vartotojų lūkesčiais dėl sąskaitų. Finansų sektoriaus atstovai akcentavo, kad projektų atsiperkamumą lemia ne tik technologija ir operatoriaus kompetencija, bet ir reguliavimas, nes šilumos tarifų formulės neretai sukurtos taip, kad apsaugotų vartotoją nuo staigaus kainų šuolio.
„Jeigu reguliavimas orientuotas į kainų ribojimą, tuo pačiu turi būti užtikrinti įperkami finansavimo šaltiniai, kad investuotojui projektas išliktų ekonomiškai pagrįstas“, – sakė finansavimo ekspertas Giovanni Lazzeri.
Lietuvos šilumos ūkio patirtį aptarę sektoriaus atstovai pabrėžė, kad investicijų aplinkai svarbu aiškios taisyklės ir nuspėjamumas. Konferencijoje pažymėta, kad tam padeda nacionalinis reguliuotojas ir teisinis šilumos ūkio reglamentavimas, o miestuose svarbus vaidmuo tenka savivaldybėms, kurios dažnai yra šilumos įmonių savininkės.
Diskusijose nuskambėjo ir branduolinės energetikos kryptis, kuri kai kuriose šalyse svarstoma kaip papildomas šilumos šaltinis miestams. Suomijos bendrovės „Steady Energy“ atstovė pristatė mažo modulio reaktoriaus koncepciją, kuri orientuota būtent į šilumos gamybą ir galėtų dirbti 10–50 MWt galios diapazone, o technologija esą jau domina kelis Suomijos miestus, tarp jų ir Helsinkį.
Ekspertai sutaria, kad šilumos ūkio transformacija bus ne vien technologijų klausimas: reikės miesto planavimo, tinklų modernizavimo, pramonės ir šilumos tiekėjų bendradarbiavimo bei finansavimo instrumentų. O pagrindinis matas gyventojams išliks paprastas: ar nauji sprendimai užtikrins patikimą šilumą už prognozuojamą kainą.