CP v2

Tag: Atmosfera

  • Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys, dar vadinami švytinčiais nakties debesimis, yra vienas įspūdingiausių vasaros dangaus reiškinių. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai įvardijami kaip mezosferos debesys, nes formuojasi itin aukštai, maždaug 75–85 kilometrų aukštyje.

    Palyginimui, įprasti debesys, kuriuos matome kasdien, dažniausiai laikosi nuo kelių šimtų metrų iki maždaug 7 kilometrų aukščio. Dėl to sidabriškieji debesys išlieka apšviesti Saulės spindulių net tada, kai prie žemės jau sutemę, ir danguje įgauna sidabriškai melsvą, kartais perlamutrinį atspalvį.

    Šie debesys susidaro iš labai smulkių ledo kristalų, kurie nusėda ant mikrodalelių, tarp jų ir kosminės kilmės dulkių. Tikslios susidarymo detalės vis dar tiriamos, tačiau žinoma, kad reiškiniui ypač svarbios labai žemos mezosferos temperatūros ir pakankamas vandens garų kiekis dideliame aukštyje.

    Lietuvoje sidabriškųjų debesų sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o geriausios sąlygos dažniausiai pasitaiko birželį ir liepą. Būtent tada mezosfera pasiekia žemiausias sezono temperatūras, o reiškinys neretai būna ryškiausias.

    Didžiausia tikimybė juos pamatyti yra vėlai vakare ir paryčiais, kai Saulė būna maždaug 6–16 laipsnių žemiau horizonto. Praktikoje tai dažnai atitinka laiką apie 22.00–1.00 valandą ir trumpą intervalą prieš aušrą, nors tikslus metas priklauso nuo paros ir sezono.

    Stebėjimui nereikia teleskopo ar specialios įrangos, tačiau svarbu turėti kuo atviresnį vaizdą į šiaurinį horizontą. Geriausiai tinka vietos toliau nuo miesto šviesų, nes šviesos tarša mažina kontrastą ir subtilios struktūros gali tiesiog „pranykti“ dangaus fone.

    Sidabriškieji debesys dažnai atrodo kaip plonos, banguojančios juostos ar švytinčios gijos žemai virš šiaurės. Jie gali išsilaikyti kelias ar keliolika minučių ir keisti formą, o nuotraukose neretai matosi ryškiau nei plika akimi, ypač fotografuojant ilgesniu išlaikymu.

    Mokslininkams šis reiškinys svarbus ne tik dėl grožio. Stebint sidabriškųjų debesų dažnį ir ryškumą, galima geriau suprasti procesus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o kai kurie tyrimai sieja ilgalaikes tendencijas su mezosferos temperatūrų kaita ir vandens garų pokyčiais, kurie gali būti susiję ir su platesniais klimato procesais.

  • Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Grybai dažniausiai siejami su miško paklote, pelėsiu ar rudeniniu krepšiu, tačiau nauji tyrimai primena, kad jų įtaka gali siekti ir atmosferą. Mokslininkai nustatė, jog dalis grybų geba skatinti ledo formavimąsi debesyse, o tai gali keisti kritulių susidarymo eigą.

    Kalbama ne apie mistinį oro valdymą, o apie konkretų fizikinį procesą. Kai kurios grybinės dalelės, ypač sporos, vėjo pakeltos gali patekti aukštai į atmosferą ir tapti paviršiumi, nuo kurio lengviau pradeda formuotis ledo kristalai.

    Kaip sporos padeda vandeniui

    Debesys nėra vienalytė vandens masė: juose maišosi vandens lašeliai, ledo kristalai, vandens garai ir aerozoliai, tokie kaip dulkės, jūros druska, suodžiai, žiedadulkės ar mikroorganizmų dalelės. Būtent šios mikrodalelės dažnai nulemia, kada ir kaip vanduo kondensuojasi arba užšąla.

    Atmosferoje vanduo gali išlikti skystas net esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai, jei nėra vadinamųjų branduolių, nuo kurių pradėtų augti kristalas. Tyrėjai nustatė, kad kai kurie Mortierellaceae šeimos grybai gamina baltymus, kurie veikia kaip ledo formavimosi katalizatoriai ir sumažina slenkstį, kada prasideda užšalimas.

    „Šie baltymai veikia tarsi forma, padedanti vandens molekulėms išsidėstyti taip, kad lengviau užsimegztų ledo kristalas“, – aiškina mokslininkai, apibendrindami tyrimų rezultatus.

    Grybai prisideda prie kritulių grandinės

    Mišriuose debesyse, kur vienu metu yra ir skystų lašelių, ir ledo, ledo kristalų atsiradimas gali būti ypač svarbus. Susiformavę kristalai auga, jungiasi, tampa sunkesni ir gali pradėti kristi, o tai yra viena iš grandžių, vedančių į lietų ar sniegą.

    Panašus reiškinys seniau buvo geriausiai žinomas bakterijų pasaulyje, ypač kalbant apie Pseudomonas syringae, siejamą su augalais ir šalnų daroma žala. Dabar prie atmosferos ledo branduolių „žaidėjų“ vis dažniau pridedami ir grybai, o tai keičia požiūrį į biologinių dalelių vaidmenį meteorologijoje.

    Ar tai reiškia, kad grybai valdo lietų?

    Mokslininkai pabrėžia, kad grybai nėra pultelis orams: vien sporų gausa nelemia, kad po kelių valandų ims lyti. Krituliams susidaryti būtina visa sąlygų visuma, įskaitant drėgmę, temperatūrą, oro masių judėjimą, debesų tipą ir kitų aerozolių kiekį.

    Vis dėlto biologinės dalelės kai kuriose vietovėse gali būti reikšmingas ledo branduolių šaltinis, ypač ten, kur oras santykinai švaresnis ir dominuoja miškai ar durpynai. Tokiose aplinkose sporos ir kitos organinės dalelės gali turėti didesnę įtaką debesų mikrofizikai nei stipriai užterštose zonose, kur vyrauja mineralinės dulkės ir suodžiai.

    Šie atradimai stiprina idėją, kad orai priklauso ne tik nuo frontų ar slėgio laukų, bet ir nuo mikroskopinių dalelių, kurios suteikia vandeniui paviršių užsimegzti lašeliams ar ledo kristalams. Kitaip tariant, kartais kelias iki lietaus prasideda nuo beveik nematomos sporos.