Tag: Atmosferos ribinis sluoksnis

  • Tyrimas: žemi debesys gali keisti, kiek energijos pagamina jūriniai vėjo parkai

    Tyrimas: žemi debesys gali keisti, kiek energijos pagamina jūriniai vėjo parkai

    Debesys virš jūros gali turėti didesnę įtaką vėjo jėgainių pagaminamai elektrai, nei įprastai numatoma skaičiavimuose. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikromis sąlygomis žemi debesys gali lemti, kiek energijos pavyksta „paimti“ iš vėjo.

    Daugelis vėjo energetikos modelių remiasi prielaida, kad dangus yra giedras ir sausas, tačiau realybėje, ypač virš vandenynų, dažniau vyrauja debesuotumas. Apie tai rašo „ScienceAlert“, aptardamas studiją, publikuotą „Journal of Renewable and Sustainable Energy“.

    Mokslininkai, remdamiesi palydoviniais duomenimis, pažymi, kad debesys vidutiniškai dengia apie 67 proc. Žemės paviršiaus. Virš vandenynų giedras dangus yra dar retesnis – tyrimai leidžia manyti, kad tam tikru metu mažiau nei 10 proc. „jūrinio“ dangaus būna be debesų.

    Didėjant investicijoms į jūroje statomus vėjo parkus ir šalims siekiant mažinti iškastinio kuro vartojimą, toks veiksnys tampa praktiškai svarbus: prognozuojant elektrinių našumą ir planuojant jų išdėstymą reikia kuo tiksliau suprasti, kas atmosferoje vyksta aplink turbinas.

    Kas tiriama ir kodėl tai svarbu

    Tyrime dėmesys sutelktas į stratokumulinius debesis – žemai esančius, dažnai didelius ir vientisus debesų sluoksnius. Jie paprastai formuojasi ties atmosferos ribinio sluoksnio viršumi – tai oro masė arčiausiai Žemės paviršiaus, kuriai didelę įtaką daro trintis ir paviršiaus nelygumai (tiek sausumoje, tiek virš jūros).

    Būtent ribiniame sluoksnyje „gyvena“ vėjo energetikai svarbiausi srautai, iš kurių turbinos ir renka kinetinę energiją. Tačiau šio sluoksnio aukštis gali keistis dėl įvairių meteorologinių priežasčių, o vėjo jėgainių aukštis – išlieka toks pats, todėl net nedideli atmosferos pokyčiai gali pakeisti sąlygas rotoriaus zonoje.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Nyderlandų Tventės universiteto fiziko Davide Selvatici, modeliavo skirtingas situacijas, kai vėjo parkai veikia po stratokumulinių debesų danga. Tikslas buvo išsiaiškinti, kaip debesys veikia vėjo energijos „prieinamumą“ ir ar pačios turbinos gali paveikti debesis.

    Sausas ar drėgnas oras virš debesų – priešingi rezultatai

    Modeliavimas parodė, kad vėjo parkai gali surinkti daugiau energijos, kai stratokumulinius debesis iš viršaus dengia sausesnio oro sluoksnis. Tokiu atveju debesų viršus labiau „atšąla“, nes sausas oras mažiau grąžina šilumą atgal žemyn nei drėgnas.

    Atvėsęs oras tampa sunkesnis ir ima leistis, o šis judėjimas sujudina ribinį atmosferos sluoksnį. Dėl to ribinis sluoksnis gali „išsipūsti“, kilstelėdamas visą debesų sluoksnį aukštyn, o tokios sąlygos, tyrėjų teigimu, leidžia turbinoms pasiekti daugiau vėjo energijos.

    Priešingas efektas fiksuotas tada, kai virš debesų vyrauja drėgnesnis oras. Mažesnis energijos „gradientas“ tarp debesų ir virš jų esančio oro reiškia silpnesnį mechanizmą, galintį keisti ribinio sluoksnio struktūrą, o žemiau esantis sluoksnis labiau slopina vėją ir mažina jo energiją iki jam pasiekiant vėjo parką.

    Vėjo jėgainės gali paveikti ir pačius debesis

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į atvirkštinę sąveiką: ne tik debesys veikia turbinų darbą, bet ir vėjo parkai gali keisti žemus, plonus debesis. Teigiama, kad kai tokių debesų pagrindas yra arti rotoriaus viršaus, vėjo parkai gali mažinti skysto vandens kiekį debesyse ir bendrą debesuotumą – tai atitinka palydovinius stebėjimus.

    Autorių išvada – planuojant ir diegiant didelius jūrinius vėjo parkus reikėtų vertinti dvipusę vėjo parkų ir debesų sąveiką. Nors tai techninis klausimas, jis gali turėti praktinių pasekmių: nuo to, kur ir kaip išdėstomos turbinos, iki to, kokio elektros kiekio realistiškai tikėtis skirtingomis orų sąlygomis.

    Tyrėjai nurodo, kad ateityje panašias simuliacijas norėtų pritaikyti platesniam meteorologinių situacijų spektrui ir įvertinti daugiau vėjo parkų projektavimo sprendimų.