CP v2

Tag: Atnaujinamoji energetika

  • Europos technologijų lyderiai siūlo 25 proc. ES biudžeto: energijos kainoms mažinti ir skaitmeniniams tinklams

    Europos technologijų lyderiai siūlo 25 proc. ES biudžeto: energijos kainoms mažinti ir skaitmeniniams tinklams

    Europos technologijų sektoriaus lyderiai ragina kitame daugiametėje ES finansinėje programoje gerokai didinti investicijas į kritines technologijas ir energetikos pertvarką. Briuselyje vykusiame asociacijos DIGITALEUROPE susitikime akcentuota, kad Europai reikia pigesnės vietinės energijos, skaitmenizuotų elektros tinklų ir aiškaus finansavimo prioritetų peržiūrėjimo.

    Diskusijų fonas – išaugęs geopolitinis neapibrėžtumas ir jo poveikis energijos kainoms bei tiekimo saugumui. Pramonė ir skaitmeninės paslaugos vis labiau priklauso nuo stabilios elektros pasiūlos, o tinklų pralaidumas ir prisijungimo terminai daugelyje šalių tampa viena didžiausių kliūčių investicijoms.

    Elektrifikacija ir tinklų skaitmeninimas

    DIGITALEUROPE siūlo iki 2030 metų įtvirtinti privalomą 32 proc. elektrifikacijos tikslą. Logika paprasta: didesnė galutinės energijos vartojimo dalis, perkelta į elektrą, leidžia greičiau mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro ir geriau integruoti atsinaujinančią energetiką.

    Kartu pabrėžiama, kad vien elektrinių pajėgumų nepakanka, jei tinklai lieka „vakarykščiai“. Asociacija ragina leidimus tinklų ir skaitmeninės infrastruktūros projektams išduoti per 12 mėnesių, o skaitmeninius sprendimus traktuoti kaip bazinę tinklų investicijų dalį, o ne papildomą priedą.

    Skaitmeniniai tinklai, išmanusis balansavimas ir tikslesnis vartojimo prognozavimas padeda valdyti didesnius saulės ir vėjo generacijos svyravimus. Tai mažina avarijų ir prastovų riziką, trumpina reagavimo laiką, o ilgainiui gali prisidėti ir prie mažesnių sistemos sąnaudų vartotojams.

    25 proc. biudžeto kritinėms technologijoms

    Asociacija taip pat siūlo ketvirtį būsimo ES biudžeto skirti kritinėms ir skaitmeninėms technologijoms, kurios leistų Europai išlaikyti konkurencingumą ir mažinti strategines priklausomybes. Į šią kryptį patenka puslaidininkiai, energijos kaupimas, robotika, kibernetinis saugumas, tinklų programinė įranga ir dirbtinis intelektas.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad iš pirmo žvilgsnio didelės sumos, paskirstytos septyneriems metams ir 27 valstybėms, greitai „ištirpsta“, jei finansavimas išskaidomas per daug krypčių. Todėl raginama aiškiau apsibrėžti, ką Europa nori sukurti pati, ką užtikrinti tiekimo grandinėse ir kur būtinos masto investicijos.

    „Europos sąskaita už energiją – tai žadintuvas. Negalime maitinti rytojaus gamyklų be elektrifikacijos ir su vakarykščiu tinklu. Skaitmena ir DI gali padėti greičiau užtikrinti švaresnę, patikimą ir labiau įperkamą energiją“, – sakė DIGITALEUROPE prezidentas Peteris Weckesseris.

    Startuoliams – greitesni sprendimai ir realūs pirkėjai

    Dar vienas akcentas – Europos startuolių ir augančių įmonių mastelio problema. DIGITALEUROPE ragina sprendimus dėl finansavimo priimti per 90 dienų, sudaryti tiesesnį kelią nuo mokslinių tyrimų prie komercinio diegimo ir didinti augimo etapo investicijų galimybes.

    Technologijų kūrėjams svarbus ne tik kapitalas, bet ir rinkos paklausa: viešieji pirkimai gali tapti pirmuoju dideliu užsakovu, o garantijos, bendros investicijos ir rizikos pasidalijimas galėtų pritraukti daugiau privataus kapitalo. Asociacijos žinutė aiški – Europa turi ne tik kurti, bet ir testuoti, pirkti bei diegti Europoje sukurtas technologijas.

    Šios iniciatyvos siejasi su platesniu ES tikslu didinti energetinį saugumą, sparčiau modernizuoti infrastruktūrą ir mažinti kainų spaudimą pramonei. Tolimesnė kryptis priklausys nuo to, ar pasiūlymai bus įtvirtinti biudžeto derybose ir ar valstybės narės sutars dėl prioritetų bei greitesnių leidimų procedūrų.

  • Prancūzijos plėtros agentūra skolina 25 mln. eurų Juodkalnijai: ką keis elektros tinklų modernizacija

    Prancūzijos plėtros agentūra skolina 25 mln. eurų Juodkalnijai: ką keis elektros tinklų modernizacija

    Juodkalnijos elektros perdavimo sistemos operatorius CGES pasirašė 25 mln. eurų paskolos sutartį su Prancūzijos plėtros agentūra AFD. Finansavimas suteikiamas su valstybės garantija ir bus skirtas Perućica bei Pljevlja 2 pastočių modernizacijai.

    CGES teigimu, Perućica pastotės rekonstrukcija turėtų sudaryti prielaidas į elektros sistemą integruoti iki 350 megavatų hidroenergetikos pajėgumų. Tuo metu Pljevlja 2 modernizavimas orientuotas į tinklo pralaidumo ir patikimumo didinimą bei geresnes jungtis su Transbalkaniniu elektros tinklu.

    Projektas siejamas ir su šalies energetikos transformacija, nes Juodkalnija palaipsniui mažina priklausomybę nuo anglimi kūrenamos elektros gamybos. Elektros perdavimo infrastruktūros atnaujinimas laikomas būtina sąlyga, kad daugiau atsinaujinančių išteklių galėtų stabiliai veikti tinkle, o sistema atlaikytų didesnius srautų svyravimus.

    AFD šis sandoris yra pirmasis investicinis žingsnis Juodkalnijos energetikos sektoriuje. Tai taip pat signalas, kad Prancūzija siekia ilgalaikės partnerystės regione, o elektros tinklų atsparumas ir modernizacija tampa vienu iš strateginių prioritetų.

    „Ši investicija žymi ilgalaikės AFD ir Juodkalnijos partnerystės pradžią, siekiant tvaresnės šalies plėtros“, – sakė finansų ministras Novica Vuković.

    Prie projekto parengimo prisidėjo ir Prancūzijos perdavimo sistemos operatoriaus „RTE“ tarptautinė padalinio veikla. Nuo 2024 metais teikta techninė pagalba buvo skirta stiprinti CGES kompetencijas ir užtikrinti, kad modernizavimas būtų derinamas su europiniais elektros tinklų standartais bei praktika.

    Platesniame kontekste AFD aktyvumas Juodkalnijoje sutampa su bendra Europos kryptimi investuoti į tinklų atnaujinimą, nes būtent tinklai vis dažniau tampa „siaurąja vieta“ sparčiai augant atsinaujinančiai generacijai. Modernizuojamos pastotės ir perdavimo mazgai didina sistemos patikimumą, mažina avarijų riziką ir padeda efektyviau valdyti tarpvalstybinius elektros srautus.

    Tuo pat metu modernizacijos iniciatyvos vyksta ir elektros skirstymo grandyje: Juodkalnijos skirstymo operatorius CEDIS anksčiau pranešė pasirašęs trišalės techninio bendradarbiavimo partnerystės susitarimą su AFD ir Prancūzijos EDF tarptautinių tinklų padaliniu. Atskirai skelbta ir apie Masdar bei nacionalinės energetikos bendrovės EPCG planus plėtoti atsinaujinančios energetikos pajėgumus.

  • EIB skolina 450 mln. eurų „OMV“ žaliajam vandeniliui: 140 MW projektas startą planuoja 2027 metais

    EIB paskola „OMV“ projektui

    Europos investicijų bankas suteikė 450 mln. eurų paskolą „OMV“ žaliajam vandenilio gamybos objektui, kuris statomas prie Schwechat naftos perdirbimo gamyklos Žemutinėje Austrijoje. Finansavimas skirtas 140 MW galios įrenginiui, kurį bendrovė vysto kaip vieną svarbiausių dekarbonizacijos projektų regione.

    Pasak bendrovės, bendra projekto investicijų suma siekia apie 600 mln. eurų, o statybos jau vyksta. Planuojama, kad objektas veiklą pradės iki 2027 metų pabaigos.

    Ką duos 140 MW gamykla

    „OMV“ skelbia, kad naudodama atsinaujinančią energiją čia galės pagaminti iki 23 000 tonų žaliojo vandenilio per metus. Toks vandenilis įprastai naudojamas pramonėje ir perdirbime kaip alternatyva iš iškastinio kuro gaminamam vandeniliui, taip mažinant tiesiogines emisijas.

    Bendrovės vertinimu, projektas per metus padės sumažinti apie 150 000 tonų anglies dioksido emisijų. Tai sudarytų maždaug 10 proc. dabartinių Schwechat gamyklos tiesioginių emisijų.

    Strategija iki 2030 metų

    Projektas siejamas su „OMV“ Strategija 2030, kurioje bendrovė akcentuoja augančią atsinaujinančių degalų ir tvarios chemijos žaliavos paklausą. „OMV“ tikslas – iki 2030 metų pasiekti apie 900 kilotonų gamybos pajėgumą, susijusį su naujos kartos degalais ir tvariomis žaliavomis.

    Schwechat objekte jau veikia bendras perdirbimo sprendimas ir 10 MW žaliojo vandenilio įrenginys, o 140 MW projektas turėtų tapti reikšmingu šio komplekso plėtros etapu. Bendrovė taip pat nurodo, kad kitur regione vysto papildomus žaliojo vandenilio ir tvarių degalų projektus, įskaitant planuojamas plėtros apimtis Rumunijoje.

    Šio tipo investicijos atspindi platesnę Europos kryptį didinti žaliojo vandenilio pasiūlą, ypač sunkiau elektrifikuojamuose sektoriuose. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį elektrolizės pajėgumams, ilgalaikiams elektros tiekimo sprendimams iš atsinaujinančių išteklių ir pramonės vartotojų pasirengimui pereiti prie mažiau taršių žaliavų.

  • Mongolija taikosi į Azijos duomenų centrų žemėlapį: vilioja pigia energija, šalčiu ir mokesčių lengvatomis

    Mongolija taikosi į Azijos duomenų centrų žemėlapį: vilioja pigia energija, šalčiu ir mokesčių lengvatomis

    Mongolijos planas: duomenų centrai

    Mongolija siekia tapti regioniniu duomenų centrų centru ir šį tikslą aktyviai pristatė Ulan Batore vykusios COP17 konferencijos užkulisiuose. Šalies valdžia skelbia pasirašiusi susitarimus dėl 863 megavatų planuojamos duomenų centrų galios, tikėdamasi pritraukti tarptautinį kapitalą ir technologijų įmones.

    Tokį posūkį Ulan Batoras pateikia kaip konkrečiausią ekonominį rezultatą šalia Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu darbotvarkės. Pagrindinė žinutė investuotojams paprasta: Mongolija gali pasiūlyti tai, ko šiuo metu trūksta daugeliui rinkų, sparčiai plečiančių skaitmeninę infrastruktūrą.

    Pasak Mongolijos vicepremjero Togmido Doržchando, šalies pranašumai remiasi trimis dėmenimis: pigesne energija, šaltu klimatu ir didelėmis teritorijomis bei, valdžios teigimu, investuotojams palankia teisine aplinka. Būtent aušinimas yra viena didžiausių duomenų centrų sąnaudų dalių, todėl ilgas šaltasis sezonas šalyje pristatomas kaip praktinis konkurencinis pranašumas.

    „Esame labai šalta šalis, aštuonis mėnesius per metus vyrauja šaltis. Duomenų centrams tai svarbu, nes jiems reikia daug aušinimo, o kuo šalčiau, tuo daugiau sutaupoma“, – sakė Togmidas Doržchandas.

    Pigi elektra ir 24 mėnesių terminas

    Vyriausybės atstovai investuotojams nurodo, kad duomenų centrų elektros kaina Mongolijoje galėtų būti mažesnė nei 0,04 euro už kilovatvalandę. Taip pat teigiama, kad prijungimą prie tinklo būtų galima užtikrinti per 24 mėnesius, o investuotojams žadoma iki maždaug 18 proc. siekianti grąža.

    Šie skaičiai rinkoje skamba ambicingai, ypač tuo metu, kai daugelyje šalių duomenų centrų plėtrą riboja tinklo pralaidumas, leidimų terminai ir brangstanti elektra. Būtent dėl to valstybės vis dažniau varžosi ne tik mokesčių režimais, bet ir realiais pažadais dėl infrastruktūros parengties.

    Investicinis renginys, pavadintas Sovereign by Design – Mongolia’s Green DI Data Centre Initiative, buvo pristatytas kaip bandymas sujungti skaitmeninę plėtrą su žaliosios energetikos darbotvarke. Mongolijos skaitmeninės plėtros, inovacijų ir ryšių ministrė Chinbat Nomin akcentavo duomenų saugumą ir vadinamąjį duomenų suverenitetą.

    „Siūlome ne vien gamtinius išteklius, bet ir saugumą bei duomenų suverenitetą. Kartą saugomi duomenys yra apsaugoti, o ryšys taip pat yra suverenus ir saugus“, – sakė Chinbat Nomin.

    Ministrė taip pat užsiminė apie geopolitinį argumentą: Mongolija mato galimybę aptarnauti Kinijos rinką, tačiau duomenis laikyti už Kinijos ribų. Tokia strategija gali būti patraukli daliai tarptautinių bendrovių, kurios ieško vietų, leidžiančių derinti artumą didelėms rinkoms ir aiškesnį teisinį režimą duomenų laikymui.

    Renginyje, ministrės teigimu, pasirašyta dešimt ketinimų protokolų. Vyriausybė pabrėžia, kad duomenų centrų pati nestatys ir nevaldys, o sieks sukurti sąlygas, kad tai padarytų privatūs vietos ir užsienio investuotojai.

    COP17 fonas ir dykumėjimo mastas

    Duomenų centrų iniciatyva vyko greta COP17 diskusijų apie žemės degradaciją, sausrą ir dykumėjimą. Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu priimta 1994 metais ir vienija 197 šalis, o konferencijose paprastai dalyvauja ne tik vyriausybės, bet ir mokslininkai bei finansų institucijos.

    Mongolija čia turi itin jautrų interesą: šalies institucijos ir tarptautinės organizacijos ne kartą yra įvardijusios, kad didelė teritorijos dalis patiria dykumėjimo procesus, o klimato šiltėjimas regione vyksta sparčiai. Todėl valdžia mėgina parodyti, kad tarptautinių renginių nauda bus ne vien diplomatinė, bet ir ekonominė.

    Ulan Batoro pasirinktas naratyvas remiasi idėja, kad šaltas klimatas ir atsinaujinančios energetikos potencialas gali tapti tvaraus augimo varikliu. Tačiau investuotojams esminiai klausimai išliks praktiniai: ar pažadėta pigi energija bus užtikrinta ilguoju laikotarpiu, kaip greitai bus plečiami tinklai ir kokios bus realios duomenų apsaugos bei reguliavimo sąlygos.

    Šalies valdžia skelbia rengianti Duomenų įstatymą ir strateginę sistemą, paremtą energijos, ryšių ir teisine bei reguliacine „suvereniteto“ kryptimis. Jei šie planai bus įgyvendinti, Mongolija gali tapti nauju tašku Azijos duomenų centrų geografijoje, kur šiuo metu vyksta ypač intensyvi konkurencija.

  • Avių bandos po saulės elektrinėmis: Masačusetse žolę pjauna „saulės ganymas“, o ne technika

    JAV Masačusetso valstijoje saulės elektrinių operatoriai vis dažniau pasitelkia avių bandas, kad šios nuėstų žolę ir piktžoles po fotovoltiniais moduliais. Toks sprendimas padeda prižiūrėti teritoriją ten, kur technikai sudėtinga manevruoti tarp atramų, o herbicidų naudoti nesinori.

    Praktinė problema paprasta: augalija po saulės panelėmis auga sparčiai, o įprastos žoliapjovės ar traktoriukai ne visur telpa ir gali pažeisti laidus ar kitą infrastruktūrą. Remontas tokiais atvejais brangus, o elektrinės dalis gali būti laikinai stabdoma, todėl prarandama gamyba.

    Be to, saulės moduliai sukuria kitokį mikroklimatą: šešėlis mažina dirvos išdžiūvimą, todėl drėgmė išsilaiko ilgiau. Dėl to žolė ir piktžolės po konstrukcijomis kai kur auga net intensyviau nei atvirose vietose, ypač šiltesniais sezonais.

    Šį iššūkį sprendžia vadinamasis saulės ganymas, kai avys ganomos saulės elektrinių teritorijoje. Jos lengvai juda tarp konstrukcijų, gali pasiekti sunkiau prieinamas vietas ir natūraliai palaiko žolę tokiame aukštyje, kuris netrukdo įrangai ir sumažina užžėlimo riziką.

    Saulės ganymas dažnai įvardijamas kaip agrofotovoltikos kryptis, kai žemės naudojimas derinamas su atsinaujinančios energijos gamyba. Tokiu būdu ta pati teritorija vienu metu kuria dvi vertes: gamina elektrą ir išlieka naudinga žemės ūkiui.

    Ekonominis argumentas taip pat svarbus: gyvulių ganymas gali mažinti teritorijų priežiūros sąnaudas, triukšmą ir iškastinio kuro poreikį, jei kitu atveju būtų naudojama benzininė technika. Tuo pačiu ūkininkai gauna papildomas ganyklas, o saulės parkų savininkai gali sudaryti ilgalaikes teritorijos priežiūros sutartis.

    „Iš pradžių gyvuliai prie saulės modulių traukė vien dėl pavėsio, bet vėliau paaiškėjo, kad jie puikiai atlieka ir žolės priežiūros darbą“, – teigiama publikacijoje, aprašiusioje šios praktikos plitimą.

    Toks modelis atspindi platesnę tendenciją energetikoje: ieškoma sprendimų, kurie mažintų eksploatacijos kaštus ir kartu išlaikytų mažesnį poveikį aplinkai. Augant saulės elektrinių parkų skaičiui, teritorijos priežiūra tampa vis didesne biudžeto eilute, todėl natūralūs metodai sulaukia daugiau dėmesio.

  • Kinijos vėjo jėgainių parkas pakeitė mikroklimatą: vėjas sulėtėjo, o naktimis atšilo apie 1 laipsnį

    Kinijos vėjo jėgainių parkas pakeitė mikroklimatą: vėjas sulėtėjo, o naktimis atšilo apie 1 laipsnį

    Šiaurės Kinijoje, netoli Pekino esančiame Džangdziakou regione, didelis Šangji vėjo jėgainių parkas ne tik gamina elektrą, bet ir pastebimai pakeitė vietos mikroklimatą. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad aplink parką kito vėjo greitis ir nakties temperatūra, nors kritulių bei oro drėgmės rodikliai iš esmės liko stabilūs.

    Mokslininkai analizavo kelių dešimtmečių meteorologinius duomenis ir papildomai rėmėsi palydoviniais stebėjimais. Tyrimų išvada paprasta, bet reikšminga: vėjo jėgainių fizinis poveikis atmosferai gali keisti sąlygas konkrečioje vietovėje, net jei platesnio regiono klimato tendencijų tai neperrašo.

    Ką parodė ilgalaikiai duomenys?

    Vertinant 1981–2018 metų laikotarpį, užfiksuota, kad vidutinis metinis vėjo greitis aplink parką sumažėjo apie 6 proc. Ryškiausias pokytis matytas pavasarį, kai vėjo greitis mažėjo apie 14 proc., o žiemą fiksuotas maždaug 8 proc. kritimas.

    Temperatūros pokyčiai buvo subtilesni, bet nuoseklūs: vidutinė metinė oro temperatūra paaugo maždaug 0,4 laipsnio, o metinė minimali temperatūra – apie 0,8 laipsnio. Didžiausias efektas pastebėtas vasaros ir rudens naktimis, kai oras tapdavo šiltesnis maždaug 1 laipsniu, tačiau dieną analogiško šuolio nefiksuota.

    Kodėl šyla būtent naktimis?

    Tyrėjai aiškina, kad lemiamas veiksnys yra ne papildoma šiluma iš žemės paviršiaus, o atmosferos sluoksnių maišymas. Naktimis oras dažniau „susisluoksniuoja“: arčiau žemės gali laikytis vėsesnis sluoksnis, o aukščiau – šiltesnis.

    Didelių turbinų mentės veikia kaip mechaninis maišytuvas, kuris suardo šiuos sluoksnius ir leidžia šiltesniam orui iš aukščiau lengviau nusileisti arčiau žemės. Kartu turbinos iš oro srauto paima dalį kinetinės energijos, todėl vidutinis vėjo greitis vietoje gali mažėti.

    „Vėjo jėgainių mentės naktį intensyviau maišo atmosferą, todėl šiltesnis oras lengviau pasiekia žemės paviršių“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Ką tai reiškia energetikai?

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie mikroklimato pokyčiai nereiškia, jog vėjo energetika blogina regiono klimatą ar panaikina jos naudą mažinant iškastinio kuro naudojimą. Vis dėlto tai primena, kad didelės energetikos infrastruktūros projektai daro matuojamą poveikį aplinkai, todėl planuojant parkus svarbu įvertinti ne tik triukšmą, paukščių migraciją ar kraštovaizdį, bet ir vietines meteorologines sąlygas.

    Praktikoje tai gali būti aktualu prognozuojant vėjo išteklius, vertinant apledėjimo riziką, rūkų susidarymą ar net vietinius temperatūros minimumus, kurie svarbūs žemės ūkiui. Mokslininkai tikisi, kad tolesni tyrimai padės geriau suprasti, kokio masto parkai ir kokiomis sąlygomis sukelia didžiausius mikroklimato pokyčius.

  • Duomenų centrai ryja elektrą ir vandenį: 2025 metais jų klimato pėdsakas išaugo labiau nei manyta

    Augantis duomenų centrų apetitas

    Duomenų centrai tampa vienu sparčiausiai augančių elektros vartotojų pasaulyje, o jų poveikis klimatui vertinamas vis dažniau ir griežčiau. Naujesni skaičiavimai rodo, kad 2025 metais su elektros tiekimu susijusios netiesioginės šio sektoriaus emisijos siekė apie 285 mln. tonų anglies dioksido.

    Tai yra maždaug 57 proc. daugiau, nei buvo prognozuota prieš kelerius metus, kai vertinimai rėmėsi pačių technologijų bendrovių prielaidomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad spartus debesijos paslaugų ir DI plėtros tempas iš esmės pakeitė energijos paklausos trajektoriją.

    Kodėl vien atsinaujinančių šaltinių nepakanka

    Technologijų sektorius viešai deklaruoja orientaciją į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau realybėje duomenų centrams reikia stabilaus, nuolatinio tiekimo visą parą. Dėl to vien tik saulės ar vėjo gamyba, be kaupimo, tinklų plėtros ir rezervinių pajėgumų, dažnai neužtikrina reikalingo patikimumo.

    Praktiškai tai reiškia, kad dalyje regionų duomenų centrai vis dar remiasi mišriu elektros krepšeliu, kuriame išlieka iškastinio kuro dalis. Kuo didesnė anglies ir dujų dalis vietos energetikoje, tuo didesnis ir netiesioginis skaitmeninės infrastruktūros taršos pėdsakas.

    „Duomenų centrai daro gerokai didesnį poveikį emisijoms, nei anksčiau buvo pateikiama. Jie iš marginalaus reiškinio tapo struktūriniu veiksniu, didinančiu milžinišką energijos paklausą daugelyje regionų“, – sakė „Allianz Trade“ klimato ekonomistas Patrickas Hoffmannas.

    Vanduo – tylusis kaštas

    Be elektros, sparčiai auga ir vandens poreikis, nes daugelyje objektų šiluma šalinama vandeniu pagrįstomis aušinimo sistemomis. Skaičiuojama, kad 2025 metais duomenų centrų aušinimui sunaudota apie 814 mlrd. litrų vandens.

    Prognozuojama, kad augant skaičiavimo poreikiui, vandens paklausa gali didėti toliau, ypač ten, kur statomi dideli hiperskalės objektai. Didžiausia rizika kyla regionuose, kuriuose vandens ištekliai ir taip įtempti dėl gyventojų augimo, pramonės ir klimato kaitos.

    Didelis iššūkis išryškėja šalyse, kuriose elektros gamyba yra tarši, o karštas klimatas didina aušinimo poreikį. Pavyzdžiui, Indijoje intensyvi plėtra reiškia didesnę priklausomybę nuo vietos elektros sistemos, o kartu ir didesnę emisijų bei vandens vartojimo naštą.

    Tuo pat metu valstybės, kuriose elektros gamyba labiau dekarbonizuota, teoriškai turėtų pranašumą dėl mažesnių emisijų. Vis dėlto investicijų geografiją riboja kiti veiksniai, įskaitant vandens kainą, vietos reguliavimą, tinklų pajėgumus ir duomenų srautų bei ryšio infrastruktūrą.

    Tarptautiniu lygmeniu vis dažniau keliami reikalavimai didesniam skaidrumui, ypač kalbant apie DI plėtros kaštus energijai ir vandeniui. Tai didina spaudimą technologijų bendrovėms ne tik pirkti žalią elektrą sutartimis, bet ir realiai mažinti vartojimą, diegti efektyvesnį aušinimą bei planuoti plėtrą atsižvelgiant į vietos išteklių ribas.

  • 40 avių saulės parke parodė netikėtą efektą: kaip ganymas keičia saulės elektrinių priežiūrą

    40 avių saulės parke parodė netikėtą efektą: kaip ganymas keičia saulės elektrinių priežiūrą

    Didžiosios Britanijos Vakarų Oksfordšyre veikiantis Westmill Saulės parkas pasirinko neįprastą sprendimą saulės elektrinės aplinkai prižiūrėti: vietoj dažno šienavimo ar cheminių priemonių teritorijoje ganosi avis. Į parką atvesta maždaug 40 avių banda padėjo suvaldyti augmeniją ir kartu išryškino, kaip tokie sprendimai gali paveikti pačios elektrinės projektavimą bei eksploatavimą.

    Šis modelis siejamas su agrivoltaika, kai toje pačioje žemėje derinama saulės energijos gamyba ir žemės ūkis. Praktika Europoje plečiasi, nes padeda mažinti žemės naudojimo konfliktus: saulės moduliai neužkerta kelio tam tikrai veiklai, o dalis ūkių gauna papildomų pajamų ir didesnį stabilumą.

    Westmill atveju teritorija nuo pat pradžių buvo tvarkoma kaip gamtai palankesnė erdvė: po modulių įrengimo ji buvo apsėta vietinėmis augalų rūšimis. Tačiau vien pasėti nepakanka, nes laikui bėgant kai kurios agresyvesnės piktžolės gali išstumti jautresnes pievų rūšis ir sumažinti žydinčių augalų įvairovę.

    Ganymas čia pritaikytas kaip mažo poveikio priežiūros priemonė, paremta tarpinio trikdymo principu, kai ekosistemai periodiškai daromas ribotas poveikis, neleidžiantis vienai rūšiai dominuoti. Avių ganymas planuojamas taip, kad mažiau trikdytų perinčius paukščius ir pavasarį bei vasarą reikalingus žydinčius augalus, svarbius vabzdžiams apdulkintojams.

    Praktinis rezultatas – natūralesnė augmenijos kontrolė ir papildomas dirvos tręšimas. Saulės parkų operatoriams tai gali reikšti ir mažesnes priežiūros sąnaudas, nes rečiau reikia važiuoti technikai šienauti, o dirvožemis mažiau žalojamas sunkesne įranga, ypač drėgnesniais sezonais.

    Kaip avys pakeitė saulės parko dizainą

    Iš pradžių didžiausias klausimas buvo saugumas: ar gyvuliai nepažeis kabelių, tvirtinimų ar kitų jautrių infrastruktūros vietų. Sprendimas pasirodė labiau inžinerinis nei organizacinis – modulių konstrukcijos buvo pritaikytos taip, kad būtų daugiau prošvaisos nuo žemės, o tvirtinimai atsparesni mechaniniam poveikiui.

    Toks „avių saugus“ sprendimas turėjo šalutinę naudą: didesnė prošvaisa ir tvirtesnės konstrukcijos palengvina techninę priežiūrą, o pati sistema tampa atsparesnė ekstremalesniems orams. Kitaip tariant, prisitaikymas prie biologijos paskatino kurti patvaresnę infrastruktūrą, kuri dažnai vertinama ir draudimo bei eksploatacijos rizikų požiūriu.

    Pastebėta ir gyvūnų elgsena: moduliai suteikia užuovėją nuo vėjo ir lietaus, todėl banda linkusi laikytis po konstrukcijomis. Dėl to ganymas tampa labiau prognozuojamas, o gyvuliams sudaromos komfortiškesnės sąlygos, ypač permainingu oru.

    Kodėl tai svarbu energetikai ir žemės ūkiui

    Augant saulės elektrinių apimtims, vis dažniau keliami klausimai, kaip šalia energetikos tikslų išlaikyti kraštovaizdžio kokybę ir biologinę įvairovę. Agrivoltaika tampa vienu iš atsakymų: ji leidžia ne tik gaminti elektrą, bet ir kurti funkcionalias buveines, jei teritorijos planuojamos atsakingai.

    Westmill pavyzdys rodo, kad saulės parkas nebūtinai turi būti sterili pramoninė erdvė. Tinkamai valdant augmeniją ir parenkant priežiūros metodus, galima derinti energijos gamybą, dirvožemio būklės gerinimą ir didesnę vietinių rūšių įvairovę.

    Tokie projektai tampa svarbūs ir bendruomenėms, nes vietos gyventojai dažniau palaiko sprendimus, kurie turi apčiuopiamą naudą aplinkai ir leidžia aiškiau matyti, kaip energetikos infrastruktūra gali „sugyventi“ su gamta. Dėl to agrivoltaikos idėjos vis dažniau svarstomos kaip praktinis standartas naujiems saulės parkams, ypač ten, kur ribota žemė ir intensyviai konkuruoja skirtingi jos naudojimo būdai.

  • Po jūra nuleistas „Microsoft“ duomenų centras stebina: ar taip bus sprendžiamos DI energijos bėdos?

    Po jūra nuleistas „Microsoft“ duomenų centras stebina: ar taip bus sprendžiamos DI energijos bėdos?

    Šiaurinėje Škotijos pakrantėje, netoli Orknio salų, prieš kelerius metus į jūrą buvo nuleistas sandarus plieninis cilindras, primenantis mažą povandeninį modulį. Viduje veikė įjungta kompiuterinė įranga, o pats įrenginys buvo paliktas jūros dugne ilgam laikui.

    Iš šalies tai galėjo atrodyti nelogiškai, tačiau eksperimentas turėjo aiškų tikslą: patikrinti, ar duomenų centrą įmanoma eksploatuoti be nuolatinės žmonių priežiūros ir su natūraliu aušinimu. Tokia idėja šiandien vėl atsidūrė dėmesio centre dėl sparčiai augančių DI skaičiavimo poreikių.

    Kodėl pasirinkta būtent Orknio zona

    Vieta buvo parinkta ne atsitiktinai: Orknio apylinkių vandenys laikomi vienais atšiauriausių Europoje, o stiprios srovės ir audros leidžia iškart testuoti atsparumą ekstremalioms sąlygoms. Kartu tai regionas, kuriame plačiai naudojama atsinaujinanti energija, ypač vėjo ir jūrinių technologijų potencialas.

    Toks derinys svarbus duomenų centrams, nes didžiausios sąnaudos dažnai tenka ne tik pačiam skaičiavimui, bet ir aušinimui. Augant debesijos paslaugoms ir DI modelių treniravimui, elektros poreikis didėja, o šilumos valdymas tampa vienu brangiausių infrastruktūros elementų.

    Sandari kapsulė su azotu

    Prieš nardinant modulį, iš cilindro buvo pašalintas įprastas oras ir jis pripildytas sauso azoto. Tokiu būdu sumažinama korozijos rizika, nes nėra deguonies ir drėgmės, o uždaras tūris apsaugo elektroniką nuo aplinkos poveikio.

    Cilindras buvo nuleistas maždaug 36 metrų gylyje ir paliktas veikti be įprastos priežiūros. Skirtingai nei sausumoje įrengtuose duomenų centruose, čia nebuvo nuolatinių technikų, detalių keitimo ar įprastų kasdienės eksploatacijos procedūrų.

    Rezultatai ir kodėl tai svarbu DI

    Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo „Microsoft“ bandymas, žinomas kaip Project Natick, kuriame naudoti 864 serveriai. Pakėlus modulį ir atidarius jį po ilgo veikimo periodo, bendrovė skelbė, kad gedimų rodikliai buvo gerokai mažesni nei analogiškoje sausumos aplinkoje, o viena iš priežasčių siejama su uždara, stabiliomis sąlygomis pasižyminčia terpe.

    Eksperimentas aktualus ir dėl aušinimo: jūra gali veikti kaip natūralus šilumos „radiatorius“, o tai teoriškai mažina poreikį naudoti gėlą vandenį ir energiją aušinimo sistemoms. DI plėtra, ypač didelių modelių treniravimas ir realaus laiko užklausų aptarnavimas, didina spaudimą energetikai, todėl bet kokie efektyvesni aušinimo sprendimai tampa strategiškai svarbūs.

    Vis dėlto povandeniniai duomenų centrai nėra greitas atsakymas visai industrijai: išlieka prieigos, remonto, logistikos, jūrinės infrastruktūros ir poveikio aplinkai klausimai. Tačiau pati kryptis rodo, kad ateityje dalis skaičiavimo infrastruktūros gali persikelti arčiau pakrančių ir būti jungiama su jūriniais vėjo parkais, kur energijos gamyba ir aušinimas būtų sprendžiami vienoje vietoje.

  • Singapūre sukurti beveik nematomi perovskitų saulės elementai: energiją gamintų net dangoraižių stiklas

    Singapūre sukurti beveik nematomi perovskitų saulės elementai: energiją gamintų net dangoraižių stiklas

    Stikliniai fasadai miestuose paprastai atlieka vieną funkciją: įleidžia šviesą, bet kartu didina pastatų vėsinimo poreikį ir energijos sąnaudas. Singapūro Nanyang technologijos universiteto (NTU) mokslininkai pristatė sprendimą, kuris šią lygtį siūlo apversti: itin plonus perovskitų saulės elementus, praktiškai susiliejančius su stiklu.

    Tyrėjų teigimu, pagrindinis proveržis yra perovskitų sugeriamojo sluoksnio storis, siekiantis apie 10 nanometrų. Tai yra maždaug 10 000 kartų ploniau nei žmogaus plaukas, todėl danga labiau primena molekulinį sluoksnį nei įprastą saulės modulį.

    Kaip veikia beveik skaidrus saulės stiklas?

    Technologijos skaidrumą galima reguliuoti keičiant nusodinamo perovskitų sluoksnio storį. NTU aprašyta pusiau skaidri versija, kurioje naudotas apie 60 nanometrų sluoksnis, pasiekė 7,6 proc. energijos konversijos efektyvumą ir praleido apie 41 proc. matomos šviesos.

    Toks kompromisas yra esminis, jei saulės elementai turi tapti pastatų langais ar fasado dalimi, o ne tamsiais skydais. Perovskitų privalumas ir tai, kad jie gali generuoti elektrą ne tik tiesioginėje saulėje, bet ir esant išsklaidytai šviesai, kuri miestuose tarp aukštų pastatų dažnai dominuoja.

    Kodėl dangoraižiams neužtenka stogų saulės elektrinių?

    Tankiai apstatytuose miestuose pagrindinė problema yra geometrija: elektros poreikis didelis, o stogo plotas palyginti mažas. Net maksimaliai išnaudojus stogus, saulės moduliai dažnai negali reikšmingai padengti modernių biurų ar daugiabučių kompleksų suvartojimo.

    Vertikalūs fasadai, priešingai, sudaro milžinišką plotą, tačiau įprastų modulių montavimas ant stiklo susiduria su svorio, architektūros, estetinių ir konstrukcinių apkrovų klausimais. Būtent todėl idėja saulės funkciją integruoti į patį stiklą laikoma vienu realistiškiausių kelių didinti vietinę energijos gamybą miestuose.

    Gamyba: kodėl svarbus vakuuminis nusodinimas?

    NTU komanda saulės elementus gamino taikydama terminį garinimą, kai medžiagos vakuume išgarinamos ir nusodinamos ant paviršiaus itin tolygiu sluoksniu. Šis metodas laikomas pramoniniu požiūriu patrauklesniu, nes leidžia tiksliai valdyti storį ir išgauti vienodesnę dangą didesniuose plotuose.

    Skirtingai nei dalis laboratorinių perovskitų sprendimų, kuriuose remiamasi skystais tirpikliais, vakuuminis procesas gali sumažinti gamybos neatitikimus ir palengvinti kokybės kontrolę. Tai svarbu, jei technologija turi persikelti iš prototipo į realius, didelio ploto fasadus.

    Kur tai galėtų būti pritaikyta ir kokios kliūtys išlieka?

    Tyrėjai kaip pavyzdį mini, kad tokia danga, užnešta ant didelio dangoraižio stiklo, teoriškai galėtų pagaminti šimtus megavatvalandžių per metus. Skaičius priklausytų nuo klimato, pastato orientacijos, šešėliavimo ir stiklo ploto, tačiau pati kryptis aiški: energija būtų gaminama ten, kur jos daug suvartojama.

    Be pastatų, įvardijami ir kiti scenarijai, kuriuose svarbus skaidrumas bei mažas svoris, pavyzdžiui, automobilių stoglangiai, dėvima elektronika ar išmanieji akiniai. Vis dėlto perovskitų technologijoms išlieka seniai žinomas barjeras: ilgaamžiškumas realiomis sąlygomis, nes drėgmė, deguonis, karštis ir UV spinduliuotė gali spartinti degradaciją.

    Nepriklausomi ekspertai šioje srityje paprastai pabrėžia, kad tolesni žingsniai turėtų apimti ilgo laikotarpio stabilumo bandymus, didesnio ploto demonstracijas ir patikimą kapsuliavimą, kad danga veiktų ne mėnesius, o metus. Nuo to priklausys, ar beveik nematomi saulės elementai taps tik laboratoriniu pasiekimu, ar realiu sprendimu miestų energijos balansui.