CP v2

Tag: Atsinaujinantys ištekliai

  • Energetikoje baigiasi sena tvarka: kodėl lankstumas tampa būtinybe ir kas už jį sumokės?

    Tradicinis elektros sistemos veikimo modelis, kai gamyba nuolat prisitaiko prie vartojimo, sparčiai traukiasi į praeitį. Augant atsinaujinančių išteklių daliai ir daugėjant atvejų, kai naujiems projektams neleidžiama prisijungti prie tinklo, vis daugiau diskusijų sukasi apie vieną žodį – lankstumą.

    Ši tema pastaruoju metu vis dažniau keliama ir pramonės, ir tinklų operatorių, ir elektros biržų atstovų. Esminis klausimas paprastas: kokiomis priemonėmis bus užtikrintas sistemos balansas ir kas padengs lankstumo kainą.

    Kas yra lankstumas ir kodėl jo reikia

    Lankstumas energetikoje reiškia gebėjimą greitai reaguoti į gamybos ir vartojimo svyravimus: didinti ar mažinti generaciją, kaupti energiją, perkelti vartojimą į kitas valandas. Kai saulės ar vėjo elektrinių gamyba staigiai kinta, tinklui reikia priemonių, kurios kompensuotų šiuos šuolius.

    Ilgą laiką tokį stabilumą daugelyje šalių užtikrindavo keli dideli konvenciniai blokai, tačiau jie palaipsniui išjungiami arba dirba rečiau. Dėl to rinkai tenka iš naujo „susikurti“ balansavimo resursus: baterijų parkus, vartojimo valdymą, greitesnę prekybą trumpalaikėse rinkose ir išmanesnes prognozes.

    Pramonė: ne viską įmanoma sustabdyti

    Didžiajai pramonei lankstumo tema turi aiškias ribas, nes daugelio procesų negalima tiesiog sustabdyti valandai ar dviem. Chemijos pramonėje kai kurias linijas išjungus ir vėl paleidus, procesai gali užtrukti kelias dienas, o nuostoliai gali būti ypač dideli.

    Tokiose situacijose verslas dažniau renkasi kitus sprendimus: dalyvauja vartojimo mažinimo programose, kai tinklui kritišku metu laikinai sumažina apkrovas, arba optimizuoja savo vidinę generaciją ir garo bei šilumos poreikius. Tai leidžia prisidėti prie sistemos stabilumo negriaunant gamybos ciklų.

    „Anksčiau lankstumą garantuodavo keli centriniai blokai, dabar jį turime susikurti iš naujo“, – sakė vienos energijos kaupimo ir valdymo įmonės atstovas.

    Baterijos, dinaminiai tarifai ir reali lankstumo kaina

    Vis daugiau dėmesio skiriama didelio masto energijos kaupimui. Baterijų parkai gali sugerti perteklinę saulės ar vėjo gamybą, o vėliau ją grąžinti į sistemą tada, kai elektros trūksta, taip mažinant priverstinį atsinaujinančių elektrinių ribojimą ir brangių rezervų poreikį.

    Tačiau lankstumas reikalingas ne vien „didiesiems“ žaidėjams. Namų ūkiams ir smulkesniems vartotojams svarbus instrumentas tampa dinaminiai tarifai, kai elektros kaina kinta pagal rinkos situaciją. Tokiu atveju vartotojas gali sutaupyti, jei energijai imlius veiksmus, pavyzdžiui, elektromobilio krovimą, perkelia į valandas, kai elektra pigi.

    Kita medalio pusė – kas už tai moka. Lankstumas nėra vien technologija, tai ir rinkos produktas: kažkas turi finansuoti rezervų palaikymą, kaupimo įrenginių atsiperkamumą, vartojimo valdymo paslaugas, o taip pat sistemas, kurios leidžia greitai ir patikimai atsiskaityti už suteiktą paslaugą.

    „Lankstumas vartotojui turi būti paprastas ir duoti apčiuopiamą finansinę naudą“, – sakė energijos biržos atstovas.

    Kur stringa rinkos logika

    Viena opiausių temų – reguliavimo ir tarifų sistema. Kai kuriuose modeliuose tinklų operatoriams finansiškai patraukliau investuoti į naują infrastruktūrą, o ne pirkti lankstumo paslaugą rinkoje, nes grąža dažnai siejama su fiziniu turtu, o ne su paslaugomis.

    Dėl to rinkoje kyla klausimas, kaip sukurti aiškias taisykles, kad lankstumo paslaugos būtų perkamos skaidriai ir jas būtų galima įtraukti į pagrįstas sąnaudas. Būtent nuo šių sprendimų priklausys, ar vartojimo valdymas, baterijos ir kiti ištekliai taps masiniu reiškiniu, ar liks pavieniais projektais.

    Energetikos sektoriui pereinant prie vis labiau nepastovios generacijos, lankstumas iš papildomos opcijos virsta būtinybe. O galutinis atsakymas, kas už tai sumokės, dažniausiai vis tiek susives į vieną grandį: rinkos dalyvius ir vartotojus, kuriems reikės aiškiai suprasti, už ką mokama ir kokią naudą tai sukuria.

  • Lenkijos energetikos lūžis stringa: anglies blokai dar laiko sistemą, o dujos ir atomai vėluoja

    Lenkija spartina perėjimą nuo anglies prie atsinaujinančių išteklių ir branduolinės energetikos, tačiau transformacijos tempą riboja vienas esminis veiksnys – tiekimo patikimumas. Energetikos sektoriaus atstovai įspėja, kad artimiausiais metais elektros sistemos stabilumas vis dar labiausiai priklausys nuo anglimi kūrenamų elektrinių darbo.

    Energopomiar vadovas Tomasz Słupik pabrėžia, kad net didėjant vėjo ir saulės elektrinių galiai, anglies blokai išlieka pagrindine atrama, kai gamyba iš OZE svyruoja dėl oro sąlygų. Jo vertinimu, šios priklausomybės greitai pakeisti nepavyks, todėl planuojant anglies blokų išjungimą būtina nuosekliai įvertinti alternatyvių pajėgumų įgyvendinimo rizikas.

    Anglies blokų vaidmuo sistemoje

    Pagal Lenkijos perdavimo sistemos operatoriaus ir sektoriaus duomenis, centralizuotai dispečeruojamoje elektrinių grupėje tebėra kelios dešimtys anglies blokų, kurių bendra pasiekiama galia siekia apie 21 800 megavatų. Šie pajėgumai naudojami ne tik kasdienei gamybai, bet ir kaip rezervas, užtikrinantis sistemos balansą didelio vartojimo ar mažos vėjo ir saulės generacijos laikotarpiais.

    Praėjusiais metais daugiau kaip pusė Lenkijoje pagamintos elektros energijos vis dar buvo iš anglies, todėl staigus atsitraukimas nuo šio kuro reikštų didesnę riziką tiek tinklų balansavimui, tiek tiekimo saugumui. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad dalis blokų dar yra palyginti geros techninės būklės, tačiau kitiems brangūs remontai ir modernizacijos gali tapti ekonomiškai nebeprasmingi.

    Didžiausia rizika – vėluojantys pakaitiniai pajėgumai

    Lenkijos planuose anglies generaciją turi pakeisti dujomis kūrenami kombinuoto ciklo blokai, vėliau – branduolinė energetika, o kartu sparčiai augtų OZE dalis ir energijos kaupimas. Tačiau didelė dalis šių projektų, kaip pripažįsta pramonės dalyviai, susiduria su įprastais inžineriniais ir tiekimo grandinių vėlavimais.

    Pasak T. Słupiko, dujų jėgainių statybose kelių mėnesių nuslydimai nuo grafiko yra dažnas reiškinys, o kai kuriais atvejais vėlavimai užsitęsia ilgiau. Situaciją apsunkina ir globalus investicijų bumas dujinėje energetikoje, siejamas su sparčiu duomenų centrų plėtojimu ir dėl to didėjančia elektros paklausa, kuri sustiprina konkurenciją dėl įrangos, ypač dujų turbinų.

    „Lenkijos energetikos transformacijoje svarbiausias rizikos veiksnys yra garantuoti nepertraukiamą elektros tiekimą, kuris šiuo metu priklauso nuo anglies blokų prieinamumo ir greitai nepasikeis“, – sakė Tomasz Słupik.

    Dar vienas neapibrėžtumas – branduolinių projektų terminai. Nors Lenkija siekia pastatyti pirmąsias atomines elektrines, tokio masto projektai pasaulyje dažnai susiduria su sudėtingais licencijavimo, tiekimo, rangos ir finansavimo etapais, todėl sistemai reikia tarpinio sprendimo, kuris užtikrintų patikimą bazinę ir manevrinę generaciją.

    Didėjant OZE daliai, įtampa auga ir dėl technologinių spragų, ypač ilgalaikio energijos kaupimo. Kol nėra pakankamai didelių kaupimo pajėgumų, tinklams reikia greitai reguliuojamų šaltinių, o praktikoje dažniausiai pasirenkami dujų blokai, kurių įgyvendinimą dabar riboja įrangos prieinamumas ir terminai.

    Ką tai reiškia artimiausiems metams?

    Ekspertai Lenkijoje vis dažniau kalba apie poreikį parengti detalią anglies blokų naudojimo iki 2040 metų analizę ir suderintą išjungimo grafiką, kuriame būtų aiškiai atskirta, kurie blokai galėtų būti palikti strateginiam rezervui. Toks planavimas turėtų būti derinamas su perdavimo sistemos operatoriumi, kad nauji pajėgumai būtų įtraukiami tik patvirtinus jų realų prieinamumą sistemos bandymais.

    Kita diskusijos kryptis – ekonominiai mechanizmai. Dalis anglies blokų Lenkijoje dar remiasi pajėgumų rinkos schema, tačiau po 2028 metų dabartinės taisyklės keičiasi, todėl kyla klausimas, kaip finansuoti blokų išlaikymą pereinamuoju laikotarpiu. Jei sprendimas nebus rastas, ekonominė logika skatintų greitesnį blokų uždarymą, o tai didintų tiekimo riziką.

    Apibendrinant, Lenkijos perėjimas nuo anglies prie OZE ir branduolinės energetikos juda į priekį, tačiau artimiausiu metu sistemos saugumo dilema išlieka: anglies blokai dar būtini, o jų pakaitos projektai, ypač dujiniai ir branduoliniai, gali vėluoti. Todėl pagrindinis transformacijos uždavinys tampa ne tik diegti naujus pajėgumus, bet ir užtikrinti, kad senieji būtų išjungiami tik tada, kai nauji realiai gali perimti jų vaidmenį.

  • ETS kaštai vis labiau kelia elektros kainas: Lenkija įspėja, kad pramonė jaučia iki 50 proc. naštą

    ETS įtaka kainoms – vis aštresnė

    Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ETS) vis dažniau įvardijama kaip vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką elektros kainai ir pramonės konkurencingumui. Briuselyje vykusioje energetikos konferencijoje „PGE“ viceprezidentas Marcin Laskowski teigė, kad ETS kaštai vidutiniškai sudaro apie 11 proc. elektros kainos pramonei ES.

    Pasak jo, Lenkijoje ši dalis gali siekti iki 50 proc., todėl vienodas mechanizmas skirtingoms šalims sukuria nevienodas pasekmes. Pranešėjas pabrėžė, kad valstybės narės energetikos transformaciją pradėjo iš skirtingų atskaitos taškų, o tai atsispindi ir galutinėse kainose.

    Kviečia skubiai koreguoti sistemą

    M. Laskowskio vertinimu, būtini sprendimai, kurie sumažintų ETS poveikį elektros kainoms, kartu išlaikant klimato politikos kryptį. Jo teigimu, sistemos reforma turėtų užtikrinti, kad emisijų kaina derėtų su pramonės poreikiais, ES ekonomikos konkurencingumu ir investicijomis, kurių reikia energetikos pertvarkai.

    Konferencijoje taip pat akcentuota, kad Europai trūksta naujų elektros gamybos pajėgumų, energijos kaupimo sprendimų ir lankstumo, o tinklų plėtra, ypač skirstomųjų, tampa kritiškai svarbi. Pasak „PGE“ atstovo, investicijos į elektros sistemą tiesiogiai siejasi su ekonomikos augimu, atsparumu ir bendru saugumu.

    Lenkija mini OZE lūžį

    Kalbėdamas apie vidaus situaciją M. Laskowskis priminė, kad Lenkija pertvarko vieną didžiausių Europoje energetikos sistemų, kuri ilgą laiką buvo grindžiama anglimi. Jis atkreipė dėmesį, kad vieną iš praėjusių metų vasaros mėnesių atsinaujinančių išteklių gamyba Lenkijoje pirmą kartą aplenkė anglies elektrinių gamybą.

    Taip pat priminta, kad vieną mėnesį atsinaujinančių išteklių dalis Lenkijos elektros gamybos mišinyje buvo pasiekusi 41,6 proc. Šie skaičiai pateikiami kaip argumentas, jog transformacija vyksta, tačiau jos tempas ir kaina skirtingoms šalims gali būti nevienodi.

    Energetika ir pramonė – politinė įtampa

    Diskusijoje dalyvavęs Europos Parlamento narys Borys Budka pabrėžė, kad kainų augimą lemia ne vien ETS, o rezultatų skirtumai tarp šalių rodo, jog vienas modelis gali sukurti labai skirtingą poveikį. Jis ragino energetikos politiką grįsti ekonomine realybe, o ne vien reguliacinėmis prielaidomis.

    „Elektra negali tapti prabangos preke“, – sakė Borys Budka.

    Lenkijos valdžia: ETS – barjeras transformacijai

    Konferencijoje pasisakęs energetikos viceministras Wojciechas Wrochna teigė, kad aukštos energijos kainos, įskaitant su ETS susijusius kaštus, yra viena didžiausių kliūčių tolesnei transformacijai. Pasak jo, Lenkijoje ETS kaštai sudaro apie 40 proc. galutinės elektros kainos galutiniams vartotojams.

    Viceministras taip pat akcentavo, kad Lenkija greitai mažina emisijas, nors pradėjo nuo beveik visiškos priklausomybės nuo anglies. Kaip svarbiausios kryptys įvardyti atsinaujinantys ištekliai, energijos kaupimas, jūrinė vėjo energetika ir branduolinė energetika, taip pat tiekimo diversifikacija, mažinant priklausomybę nuo rusiškų išteklių.

    Lenkijos elektros energetikos komitete veikiančios didžiosios šalies energetikos bendrovės pabrėžia, kad transformacijos tikslai nėra ginčijami, tačiau būtinos sąlygos, leidžiančios ją vykdyti neperkeliant neproporcingos naštos pramonei. Nurodoma, kad nuo 2024 metų organizacija veikia ir Briuselyje, siekdama aktyviau dalyvauti diskusijose dėl ES energetikos ir klimato politikos.

  • Ekspertas apie ETS ir ETS2: dalis sąskaitų už elektrą – emisijų kaina, bet OZE gali ją mažinti

    Europos Sąjungos taršos leidimų prekybos sistema ETS pastaraisiais metais vis dažniau minima kaip viena priežasčių, kodėl brangsta energija. Tačiau kartu tai ir mechanizmas, kuris skatina investicijas į atsinaujinančią energetiką, galinčią ilgainiui mažinti kainas vartotojams.

    Apie tai kalbėjęs energetikos komentatorius Danielis Czyżewskis pabrėžė, kad visuomenė dažniausiai tiesiogiai mato išlaidas, o ne naudą. Jo teigimu, daliai namų ūkių netrukus aktuali taps ir ETS2 plėtra, kuri apims papildomus sektorius ir gali turėti įtakos kasdienėms išlaidoms.

    Kiek kainoje sudaro ETS?

    ETS veikia taip: elektrą gaminančios įmonės, ypač deginančios iškastinį kurą, turi įsigyti taršos leidimus už išmetamą anglies dioksidą. Kai leidimų kaina kyla, didėja ir anglimi ar dujomis gaminamos elektros savikaina, o tai gali atsispindėti didmeninėje kainoje.

    Pasak pašnekovo, esant maždaug 82 eurų kainai už vieną taršos leidimo vienetą, anglies elektrinėse taršos leidimai gali sudaryti reikšmingą gamybos sąnaudų dalį. Jo vertinimu, galutinėje sąskaitoje vartotojams tai gali sudaryti apie penktadalį ar net trečdalį kainos, priklausomai nuo konkretaus tarifo ir kitų dedamųjų.

    Kodėl OZE gali numušti kainą?

    Nors ETS didina iškastinio kuro gamybos sąnaudas, sistema kartu kuria aiškų signalą rinkai: kuo daugiau taršos, tuo brangiau. Dėl to atsinaujinantys šaltiniai, kurių gamyboje tiesioginių taršos leidimų nereikia, tampa konkurencingesni ir dažnai pigiau formuoja rinkos kainą.

    Danielis Czyżewskis akcentavo, kad auganti saulės ir vėjo elektrinių dalis sistemoje gali veikti kaip kainas žemyn traukiantis veiksnys. Net įvertinus balansavimo ir sistemos valdymo kaštus, atsinaujinančių išteklių generacija dažnai išlieka pigesnė už elektrą iš anglies, kurios savikainą stipriai didina taršos leidimai.

    „Jeigu visuomenei bus nuolat rodoma tik sąskaitos dalis, susijusi su ETS, pasipriešinimas tik augs“, – sakė Danielis Czyżewskis.

    Jo vertinimu, Europos Komisijai ir nacionalinėms institucijoms trūksta aiškesnio paaiškinimo, kodėl ši sistema egzistuoja ir kokią ilgalaikę naudą ji gali duoti. Pasak eksperto, be nuoseklios komunikacijos visuomenei ETS lengvai tampa vien tik pabrangimų simboliu, nors jo esmė yra perorientuoti ekonomiką į mažesnės taršos sprendimus.

    Praktikoje vartotojams didžiausią reikšmę turi tai, kaip greitai didėja pigesnės vietinės generacijos dalis, kaip efektyviai vystomi elektros tinklai ir kaupimo sprendimai, bei kaip valstybės panaudoja su ETS susijusias įplaukas. Kuo daugiau investuojama į energijos efektyvumą ir švarią gamybą, tuo mažesnė rizika, kad taršos leidimų kaina taps nuolatiniu spaudimu sąskaitoms.

  • Modernizavimo fondas iš ES taršos leidimų: Lenkijos energetikai ragina jį palikti ir po 2030 metų

    Kas yra Modernizavimo fondas?

    ES Modernizavimo fondas, finansuojamas iš dalies pajamų už taršos leidimų pardavimą pagal EU ETS, pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių energetikos pertvarkos finansavimo šaltinių Vidurio ir Rytų Europoje. Jis skirtas padėti valstybėms modernizuoti energetikos sistemas, mažinti emisijas ir spartinti perėjimą prie švaresnių technologijų.

    Fondas veikia nuo 2021 metų ir šiuo metu apima 13 ES valstybių, kurių pajamos ir ekonominiai rodikliai istoriškai lėmė didesnį transformacijos poreikį. Lėšos skiriamos projektams, kurie prisideda prie klimato tikslų, bet kartu didina sistemos patikimumą ir mažina energijos kainų spaudimą ilgesniu laikotarpiu.

    Kiek lėšų jau pasiekė projektus?

    Lenkijos Elektros energijos komitetas (PKEE) savo apžvalgoje pabrėžia, kad per pirmuosius penkerius veiklos metus fondas rėmė šimtus iniciatyvų. PKEE nurodo, kad 2021–2025 metais patvirtinta arba rekomenduota 294 projektai, o išmokėtų lėšų vertė viršijo 20 mlrd. eurų.

    Šios investicijos apima atsinaujinančių išteklių elektrines, perdavimo ir skirstymo tinklų modernizavimą, energijos kaupimo sprendimus, energijos vartojimo efektyvumą, centralizuotą šilumos ūkį ir mažo anglies intensyvumo transportą. Tokia kryptis atitinka bendrą ES liniją, kad vien generacijos plėtra be tinklų ir lankstumo priemonių nebeišsprendžia sistemos stabilumo klausimų.

    Kodėl Lenkija nori tęstinumo po 2030 metų?

    PKEE argumentas paprastas: dabartinis fondo veikimo langas susietas su šiuo EU ETS etapu, kuris apima 2021–2030 metus, tačiau realus investicijų poreikis po 2030 metų tik didės. Augant elektrifikacijai pramonėje, transporte ir šilumos ūkyje, papildomos tinklų, kaupimo ir naujų gamybos pajėgumų investicijos taps ne pasirinkimu, o būtinybe.

    PKEE taip pat pabrėžia, kad fondu remiami projektai leidžia pasiekti apčiuopiamų rezultatų: apžvalgoje minimi 1,15 mlrd. MWh energijos sutaupymo, 837 mln. tonų CO2 emisijų sumažinimo ir 25 GW naujų atsinaujinančių išteklių pajėgumų potencialas. Tokie skaičiai naudojami kaip pagrindas teigti, kad priemonė veikia ir ją verta įtvirtinti ilgesniam laikui.

    „Dabartinės taisyklės baigiasi 2030 metais, tačiau ES klimato tikslai ir investicijų poreikis po 2030 metų tik augs“, – teigiama PKEE pozicijoje.

    Komitetas rekomenduoja po 2030 metų Modernizavimo fondą išlaikyti kaip nuolatinę EU ETS architektūros dalį, o taip pat svarstyti didesnį finansavimo mastą ir platesnį remiamų technologijų spektrą. Tai reikštų, kad diskusijos dėl EU ETS peržiūros turėtų apimti ne tik taršos leidimų pasiūlą ar kainodaros mechanizmus, bet ir aiškų, nuspėjamą investicijų finansavimo modelį šalims, kurios dar tik vejasi labiau pažengusias energetikos sistemas.