Tag: Atsparumas insulinui

  • PMOS (anksčiau PCOS): 5 ginekologų įvardyti mitai, kurie trukdo suprasti šį sindromą

    Apie PMOS – polieendokrininį metabolinį kiaušidžių sindromą (anksčiau vadintą PCOS) – vis dar sklando daugybė klaidingų įsitikinimų, kurie gali suklaidinti ir atitolinti pagalbą. Ginekologai pabrėžia, kad tai nėra vien „kiaušidžių problema“ ar „diagnozė tik turinčioms antsvorio“.

    Kaip rašoma „EatingWell“, PMOS veikia hormonus, medžiagų apykaitą ir reprodukcinę sveikatą, o visame pasaulyje jis siejamas su daugiau nei 170 mln. moterų. Vis dėlto diagnozė ne visuomet paprasta, todėl mitai dažnai dar labiau apsunkina situaciją.

    Medikai primena: PMOS simptomai skirtingoms moterims gali būti nevienodi ir laikui bėgant kisti. Vienoms labiau pasireiškia ciklo sutrikimai, kitoms – odos problemos ar plaukų slinkimas, trečioms – metaboliniai pokyčiai.

    Dar viena svarbi žinutė – PMOS nereiškia, kad nėštumas neįmanomas. Ovuliacija gali būti nereguliari, todėl pastoti kartais užtrunka ilgiau, tačiau dalis moterų pastoja ir be medicininės pagalbos, o kitoms padeda gydymas ar gyvenimo būdo korekcijos.

    Mitas: PMOS būna tik turinčioms antsvorio

    Ginekologai pabrėžia, kad PMOS gali turėti įvairaus kūno sudėjimo moterys. Nors didesnis svoris kai kuriuos simptomus gali sustiprinti, vien kūno masė nėra diagnostinis kriterijus.

    Suaugusiosioms PMOS paprastai vertinamas pagal požymių derinį: nereguliarią ovuliaciją ar mėnesines, padidėjusių androgenų požymius (pavyzdžiui, ryškesnį plaukuotumą ar pakitimus kraujo tyrimuose) ir policistinių kiaušidžių vaizdą ultragarsu ar hormonų tyrimuose – užtenka dviejų iš šių trijų.

    Svarbu ir tai, kad mažesnis kūno svoris „neatmeta“ metabolinės rizikos. Gairėse nurodoma, jog didesnė cukraus kiekio kraujyje sutrikimų ir 2 tipo diabeto rizika gali išlikti nepriklausomai nuo KMI.

    Mitas: PMOS reiškia nevaisingumą

    Medikai atkreipia dėmesį, kad PMOS diagnozė nėra tas pats, kas nevaisingumo diagnozė. Šis sindromas gali padaryti ovuliaciją retesnę ar mažiau nuspėjamą, todėl pastojimas gali pareikalauti daugiau laiko.

    Daliai moterų pakanka gyvenimo būdo pokyčių, susijusių su fiziniu aktyvumu, mityba, miegu ir psichologine savijauta. Kitais atvejais gali prireikti medikamentų, padedančių ovuliacijai.

    Mitas: PMOS veikia tik kiaušides ir tik reprodukcinę sveikatą

    Ginekologai pabrėžia, kad PMOS apima daugiau nei kiaušidžių veiklą – jis gali paveikti cukraus apykaitą, hormonų balansą, menstruacijų ciklą ir net psichikos sveikatą. Ne visoms moterims su PMOS nustatomos policistinės kiaušidės.

    Tekste nurodoma, kad daugiau nei 80 proc. asmenų, turinčių PMOS, būdingas hiperandrogenizmas (padidėjęs testosteronas), kuris gali pasireikšti akne, ryškesniu plaukuotumu veide ar moteriško tipo plaukų retėjimu. Taip pat maždaug 70 proc. siejama su atsparumu insulinui, kuris gali didinti 2 tipo diabeto riziką.

    Be to, PMOS siejamas su kitomis metabolinėmis ir širdies bei kraujagyslių būklėmis – pavyzdžiui, padidėjusiu cholesteroliu ar kraujospūdžiu. Taip pat pažymima, kad moterims, turinčioms PMOS, dažniau pasireiškia depresijos ir nerimo simptomai.

    Mitas: visoms PMOS pasireiškia vienodai

    Specialistai akcentuoja, kad PMOS nėra „vieno veido“ sindromas: simptomų deriniai ir intensyvumas labai skiriasi. Vienoms ryškiausias signalas – nereguliarios mėnesinės, kitoms – aknė, nepageidaujami plaukai ar galvos plaukų retėjimas.

    Simptomai gali kisti ir gyvenimo eigoje. Paauglystėje dažniau matomi ciklo sutrikimai ir aknė, reprodukciniame amžiuje – ovuliacijos ir pastojimo sunkumai, atsparumas insulinui bei androgenų požymiai, o menopauzės laikotarpiu kai kurie požymiai gali išlikti, o metabolinė rizika tampa dar aktualesnė.

    Kas gali padėti valdant PMOS

    Ginekologai pabrėžia, kad vieno universalaus sprendimo nėra – valdymas dažniausiai apima gyvenimo būdo korekcijas, medicinines priemones ir mitybos sprendimus, suderintus su sveikatos priežiūros specialistais.

    Tarp įvardijamų krypčių – miego kokybė (dažnai rekomenduojama siekti 7–9 valandų per naktį), reguliarus fizinis aktyvumas, įskaitant aerobines treniruotes ir jėgos pratimus, bei mitybos modelis, orientuotas į maistingą ir skaidulų gausų maistą.

    Taip pat minima, kad kai kurie papildai, pavyzdžiui, inozitolis, gali būti svarstomi atskirais atvejais, tačiau tam, pasak gydytojų, reikia individualaus sprendimo kartu su specialistu ir daugiau tyrimų.

  • Magnis – dažnai pamirštama medžiaga, galinti padėti kai kuriems geriau valdyti cukrų

    Skaičiuojant angliavandenius ir pridėtinį cukrų, ypač sergant diabetu ar turint prediabetą, lengva pamiršti kitą svarbų dalyką – kokių maistinių medžiagų organizmui reikia tam, kad gliukozę panaudotų. Viena jų – magnis.

    Kaip rašo „EatingWell“, magnis dalyvauja procesuose, susijusiuose su cukraus kiekio kraujyje reguliavimu, todėl pakankamas jo kiekis mityboje kai kuriems žmonėms gali palengvinti cukraus kontrolę. Apie tai, ką rodo tyrimai ir kaip į kasdienį racioną įtraukti daugiau magnio, pasakoja dietistai.

    Po valgio cukraus kiekį kraujyje mažinti padeda insulinas – jis nukreipia gliukozę iš kraujotakos į ląsteles, kur ji panaudojama energijai arba sukaupiama atsargoms. Kai ląstelės į insuliną reaguoja prasčiau, gliukozė kraujyje išlieka aukštesnė.

    Magnis laikomas vienu iš elementų, padedančių užtikrinti normalų insulino veikimą, o jo trūkumas gali būti siejamas su didesniu atsparumu insulinui. Be to, esant aukštesniam cukraus kiekiui, inkstai gali „išplauti“ daugiau magnio, todėl susidaro užburtas ratas.

    Kaip magnis susijęs su insulinu

    Dietistų aiškinimu, magnis prisideda prie reakcijų, kurios leidžia ląstelėms priimti ir „perskaityti“ insulino signalą. Jei magnio trūksta, organizmui gali būti sunkiau efektyviai panaudoti insuliną.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma ir dar viena grandis – kasos beta ląstelės, kurios išskiria insuliną. Magnis reikalingas fermentams, dalyvaujantiems energijos gamyboje, o ši energija yra svarbi signalams, kurie „įjungia“ insulino išskyrimą, kai po valgio pakyla gliukozė.

    Tyrimai rodo, kad papildomas magnio vartojimas kai kuriais atvejais gali pagerinti insulinui svarbius rodiklius, tačiau tai nereiškia, kad maisto papildai būtini visiems. Pabrėžiama, jog nauda priklauso nuo pradinio magnio kiekio organizme, dozės ir vartojimo trukmės.

    Ką rodo tyrimai apie papildus

    Apžvalginiai tyrimai, kuriuose vertintos atsitiktinių imčių studijos, rodo: magnio papildai daliai žmonių gali būti siejami su kukliais cukraus kiekio kraujyje rodiklių pagerėjimais. Pavyzdžiui, vienoje analizėje, kurioje dalyvavo 2 tipo diabetu sergantys žmonės, fiksuotas nedidelis HbA1c sumažėjimas, palyginti su kontrolinėmis grupėmis.

    Vis dėlto patys autoriai ir dietistai akcentuoja svarbią ribą: didžioji dalis duomenų gauta tiriant papildus, o ne magnio didinimą vien maistu. Todėl pagal šiuos rezultatus neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek konkrečiam žmogui cukraus rodiklius pakeis magnio turtingesnė mityba.

    Dėl to dažniausiai siūloma pradėti nuo mitybos: rinktis daugiau produktų, kuriuose magnio natūraliai gausu, o apie papildus spręsti kartu su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu, ypač jei įtariamas trūkumas.

    Kaip magnio gauti daugiau su maistu

    Magnio yra daugelyje kasdienių produktų – pupelėse, riešutuose, sėklose, pilno grūdo produktuose. Dietistai pataria jo šaltinius paskirstyti per dieną, įtraukiant ir į pagrindinius valgymus, ir į užkandžius.

    Vienas paprastesnių būdų – į pusryčius įmaišyti sėklų: pavyzdžiui, į košę ar jogurtą berti čija sėklų arba maltų linų sėmenų. Kitas variantas – salotoms ar kitiems patiekalams suteikti traškumo užberiant moliūgų sėklų.

    Taip pat siūloma dažniau prisiminti ankštinius: pupelės gali tapti čili ar kitų troškinių pagrindu. O kaip užkandis tinka riešutai, pavyzdžiui, migdolai ar anakardžiai.

    Dar viena alternatyva – juodasis šokoladas: nurodoma, kad nedidelėje porcijoje jo taip pat yra magnio, tačiau renkantis verta atkreipti dėmesį į kakavos kiekį ir nepamiršti, kad tai vis tiek desertas.

  • Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Svoris kyla, nors valgote kaip visada? Ekspertai įvardijo 4 kasdienius įpročius

    Medžiagų apykaita dažnai siejama tik su svorio metimu ir kalorijų deginimu, tačiau iš tiesų tai visų cheminių procesų visuma, leidžianti organizmui veikti. Ji apima kvėpavimą, maisto virškinimą, audinių atsistatymą ir kūno temperatūros palaikymą. Todėl pokyčiai, kuriuos vadiname sulėtėjusiu metabolizmu, neretai yra kelių veiksnių rezultatas.

    Medžiagų apykaitos tempą lemia amžius, genetika, raumenų masė ir fizinis aktyvumas, tačiau kasdieniai įpročiai taip pat gali pastebimai keisti energijos balansą. Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas ar trumpalaikė dieta stebuklo nepadarys. Daug didesnę reikšmę turi miegas, stresas, žarnyno mikrobiota ir organizmo jautrumas insulinui.

    Stresas ir kortizolis

    Ilgalaikis stresas organizme palaiko padidėjusį kortizolio lygį, o tai gali turėti įtakos apetito reguliacijai ir gliukozės apykaitai. Kai kuriems žmonėms tai pasireiškia dažnesniu užkandžiavimu, didesniu potraukiu kaloringam maistui ir mažesne motyvacija judėti. Dėl šių priežasčių ilgainiui lengviau susidaro kalorijų perteklius.

    „Stresas pats savaime neprideda riebalų, tačiau jis dažnai pakeičia elgesį taip, kad priaugti svorio tampa paprasčiau“, – pažymi gydytojai, vertinantys ryšį tarp kortizolio ir nutukimo rizikos.

    Praktiškai tai reiškia, kad naudinga kasdien rasti laiko atsigavimui: trumpam pasivaikščiojimui, kvėpavimo pratimams ar ramiam judėjimui. Net nedidelės pertraukos tarp darbų mažina įtampą ir padeda stabilizuoti dienos režimą, o tai svarbu ir miego kokybei.

    Miego trūkumas ir apetitas

    Vienas neišmiegotas vakaras metabolizmo staiga nesugriauna, tačiau reguliarus miego trūkumas siejamas su didesniu alkio pojūčiu ir prastesniu cukraus kiekio kraujyje reguliavimu. Tyrimų apžvalgos rodo, kad ribojant miegą dažniau padidėja noras valgyti, o taip pat suprastėja jautrumas insulinui. Tai gali lemti, kad dienos metu suvalgoma daugiau, net jei žmogus to sąmoningai neplanuoja.

    Daugumai suaugusiųjų paprastai reikia apie 7–9 valandų miego per parą, svarbi ir jo reguliarumo disciplina. Padėti gali pastovus ėjimo miegoti laikas, mažesnis ekranų naudojimas vakare ir vengimas kofeino vėlyvą popietę ar vakarą. Tokie pokyčiai dažnai duoda daugiau naudos nei agresyvūs mitybos ribojimai.

    Žarnyno mikrobiota ir mityba

    Žarnyne gyvenantys mikroorganizmai dalyvauja ne tik virškinime, bet ir medžiagų apykaitos reguliacijoje, imuninės sistemos veikloje bei kai kurių medžiagų gamyboje. Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama sąsajoms tarp mikrobiotos sudėties, nutukimo, atsparumo insulinui ir 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Vienas iš svarbių mechanizmų siejamas su trumpos grandinės riebalų rūgštimis, kurias gamina bakterijos skaidydamos skaidulas.

    Mikrobiotą palankiausiai veikia įvairi ir skaidulų turinti mityba: daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai. Taip pat gali būti naudingi fermentuoti produktai, tokie kaip natūralus jogurtas, kefyras ar raugintos daržovės. Vis dėlto vieno universalaus probiotiko ar bakterijų rinkinio, kuris garantuotų greitesnę medžiagų apykaitą, nėra.

    Jautrumas insulinui ir judėjimas

    Insulinas yra kasos gaminamas hormonas, padedantis gliukozei patekti į ląsteles ir būti panaudotai energijai. Kai ląstelės į insuliną reaguoja prasčiau, organizmas turi gaminti jo daugiau, o ši būklė vadinama atsparumu insulinui. Ji dažnai siejama su didesniu riebalų kiekiu pilvo srityje, tačiau gali pasitaikyti ir liekniems žmonėms.

    Vienas patikimiausių būdų gerinti jautrumą insulinui yra reguliari fizinė veikla, nes dirbantys raumenys aktyviai naudoja gliukozę. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę sukaupti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo ir bent du kartus per savaitę atlikti raumenis stiprinančius pratimus. Ilgalaikėje perspektyvoje tokie įpročiai dažnai daro didesnę įtaką svoriui nei trumpalaikės, sunkiai išlaikomos dietos.

    Galiausiai specialistai sutaria dėl vieno: medžiagų apykaita nėra mygtukas, kurį galima įjungti vienu triuku. Tačiau nuosekliai gerinant miegą, mažinant ilgalaikį stresą, rūpinantis mitybos įvairove ir judėjimu galima reikšmingai sustiprinti metabolinę sveikatą ir stabilizuoti kūno svorį.

  • Pastebėjote ataugas ant kaklo ar pažastyse? Dermatologai įspėja: tai gali rodyti diabeto riziką

    Pastebėjote ataugas ant kaklo ar pažastyse? Dermatologai įspėja: tai gali rodyti diabeto riziką

    Minkštos odos ataugos, dar vadinamos fibromomis arba odos „kabliukais“, dažniausiai yra nepavojingi gerybiniai dariniai. Jos paprastai atrodo kaip maži, minkšti odos spalvos ar kiek tamsesni mazgeliai, neretai prisitvirtinę plona „kojyte“.

    Dažniausiai šios ataugos išryškėja kaklo srityje, pažastyse, kirkšnyse ar ant vokų. Jos linkusios formuotis ten, kur oda trinasi į drabužius, papuošalus arba į gretimas odos raukšles.

    Daugeliu atvejų ataugos nesukelia jokių simptomų, tačiau kartais gali būti sudirginamos, parausti ar net kraujuoti. Dermatologai pabrėžia, kad vien pagal išvaizdą savarankiškai diagnozuoti nereikėtų, nes kiti odos dariniai gali atrodyti panašiai.

    Kada tai gali būti signalas?

    Nors pavienė atauga paprastai nieko nereiškia, didesnis jų kiekis kai kuriems žmonėms siejamas su metabolinės sveikatos problemomis. Medicinos literatūroje aprašoma sąsaja su nutukimu, atsparumu insulinui, nepalankiu lipidų profiliu ir 2 tipo diabeto rizika.

    Vienas aiškinimų susijęs su insulino ir į insuliną panašaus augimo faktoriaus poveikiu, galinčiu skatinti odos ląstelių dauginimąsi. Tyrimuose taip pat pastebėta, kad žmonėms, turintiems daug tokių ataugų, dažniau nustatomi padidėję gliukozės rodikliai bei pakitę cholesterolio ir trigliceridų kiekiai.

    Vis dėlto specialistai akcentuoja, kad tai nėra diagnostinis diabeto požymis. Tokie odos pakitimai gali būti tik papildoma užuomina, ypač jei kartu pasireiškia kiti rizikos veiksniai, pavyzdžiui, pilvinis nutukimas ar padidėjęs kraujospūdis.

    Ką verta pasitikrinti?

    Jeigu ataugų daugėja, jos atsiranda per trumpą laiką arba kartu vargina troškulys, dažnas šlapinimasis, nuovargis ar neryškus matymas, verta pasitarti su gydytoju. Prireikus gali būti rekomenduojami gliukozės nevalgius, glikuoto hemoglobino ir lipidų tyrimai.

    Taip pat svarbu įvertinti bendrą metabolinę riziką, nes padidėjusi gliukozė, sutrikę riebalų rodikliai, arterinė hipertenzija ir pilvinis nutukimas dažnai eina kartu. Kuo anksčiau nustatomi pakitimai, tuo daugiau galimybių juos koreguoti gyvenimo būdu ar gydymu.

    Kada būtina kreiptis į dermatologą?

    Jei odos darinys greitai didėja, keičia spalvą ar formą, savaime kraujuoja arba skauda, rekomenduojama neatidėlioti dermatologo konsultacijos. Tokiais atvejais svarbu atmesti kitas būkles, įskaitant karpas ar kitus odos navikinius pakitimus.

    Ataugų šalinti nebūtina, jei jos netrukdo, tačiau tai gali būti svarstoma, kai dariniai nuolat traumuojami skutant, trinasi į drabužius ar papuošalus. Gydymo įstaigose dažniausiai taikomas šalinimas šalčiu, elektrokoaguliacija, lazeris arba nedidelis chirurginis pašalinimas.

    Gydytojai įspėja nebandyti darinių nusikirpti, nudeginti ar persirišti namuose, nes tai gali sukelti kraujavimą, infekciją ir randėjimą. Be to, kyla rizika pašalinti darinį, kuris tik atrodo kaip nepavojinga odos atauga, bet reikalauja visai kito įvertinimo.

  • Gydytojai įspėja: šie veido pokyčiai gali rodyti aukštą gliukozę – kada būtina išsitirti?

    Gydytojai įspėja: šie veido pokyčiai gali rodyti aukštą gliukozę – kada būtina išsitirti?

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau aptarinėjama vadinamoji diabetinė veido išvaizda, tačiau gydytojai pabrėžia, kad tai nėra medicininis terminas ir pagal veidą cukrinio diabeto diagnozuoti neįmanoma. Vis dėlto oda kartais gali duoti užuominų, ypač kai kartu atsiranda ir kiti savijautos pokyčiai.

    Dermatologai atkreipia dėmesį, kad kai kurie odos pakitimai gali būti vieni pirmųjų pastebimų signalų, susijusių su sutrikusia gliukozės apykaita ar atsparumu insulinui. Tai nereiškia, kad kiekvienas bėrimas ar išsausėjimas yra ligos požymis, bet tam tikri deriniai turėtų paskatinti pasitikrinti.

    Kodėl oda gali siųsti signalus?

    Ilgiau padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje veikia skysčių pusiausvyrą ir smulkiąsias kraujagysles, todėl daliai žmonių pasireiškia odos sausumas, didesnis jautrumas, lėtesnis gijimas. Dėl to veido oda gali atrodyti papilkėjusi, šiurkštesnė ar labiau linkusi šerpetoti, tačiau tai nėra specifinis požymis.

    Ypatingas dėmesys skiriamas acanthosis nigricans, lietuviškai dažnai apibūdinamam kaip patamsėjusi, pastorėjusi, aksominė oda. Šie pakitimai dažniau pastebimi sprando srityje, pažastyse ar kirkšnyse, bet kartais gali matytis ir veide, pavyzdžiui, aplink burną ar vokų srityje.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio tipo patamsėjimai nėra paprastos pigmentinės dėmės, kurias verta intensyviai šveisti kosmetika. Jei jie atsiranda be aiškios priežasties ar progresuoja, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją arba dermatologą ir įvertinti galimas priežastis, įskaitant atsparumą insulinui.

    Ne cukrus, o gliukozės kontrolė

    Svarbu atskirti du dalykus: vienkartinį gausesnį saldumynų vartojimą ir nuolat per aukštą gliukozės kiekį kraujyje. Cukrinis diabetas nustatomas laboratoriniais tyrimais, o ne pagal odos ar veido išvaizdą.

    Vis dėlto mityba gali turėti reikšmės kai kurioms odos būklėms, ypač aknei. Tyrimų apžvalgos rodo, kad aukšto glikeminio indekso ir didelės glikeminės apkrovos mityba gali būti susijusi su dažnesniais ar ryškesniais aknės paūmėjimais, nes didesni gliukozės svyravimai veikia insulino sekreciją ir hormoninius mechanizmus.

    Kada verčiau daryti tyrimus?

    Vien sausa oda ar pavieniai bėrimai dažniau susiję su sezonu, patalpų šildymu, kosmetikos dirgikliais, vaistais ar dermatologinėmis ligomis. Didesnį budrumą turėtų kelti situacija, kai odos pokyčiai sutampa su būdingais padidėjusios gliukozės simptomais.

    Įspėjamaisiais signalais laikomas stiprus troškulys, dažnas šlapinimasis, nuolatinis nuovargis, mieguistumas, silpnumas ar nepaaiškinamas svorio kritimas. Tokiu atveju racionaliausia ne ieškoti atsakymo veidrodyje, o pasitikrinti gliukozę ir aptarti rezultatus su gydytoju.

    Ekspertai taip pat primena apie glikaciją, kai cukrų molekulės jungiasi su baltymais ir formuoja pažengusios glikacijos galutinius produktus, kurie gali veikti kolageno ir elastino savybes. Tačiau šis procesas vyksta palaipsniui, o odos senėjimui didelę įtaką daro amžius, genetika, rūkymas ir ypač ultravioletiniai spinduliai.

    Apibendrinant, patikimo diabetinės veido išvaizdos požymių rinkinio nėra. Jei neramina odos pakitimai, ypač kai juos lydi troškulys, dažnas šlapinimasis ar staigus svorio kritimas, saugiausias kelias yra laboratoriniai tyrimai ir gydytojo konsultacija.

  • Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.

    Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.

    „Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.

    Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.

    Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.

    Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.

    Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    „Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.

    Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.

  • PCOS pervadino į PMOS: gydytojai sako, kad liga paliečia ne tik kiaušides, bet visą kūną

    PCOS pervadino į PMOS: gydytojai sako, kad liga paliečia ne tik kiaušides, bet visą kūną

    Tarptautinėje medicinos bendruomenėje vis dažniau siūloma atsisakyti termino PCOS, lietuviškai žinomo kaip policistinių kiaušidžių sindromas, ir pereiti prie pavadinimo PMOS. Pokytis nėra tik žodžių žaismas: siekiama tiksliau apibūdinti sutrikimą, kuris dažnai apima ne vien reprodukcinę sistemą, bet ir viso organizmo hormonų bei medžiagų apykaitos procesus.

    Ankstesnis pavadinimas daugelį metų kūrė klaidinantį įspūdį, kad pagrindinė problema yra kiaušidėse matomos cistos. Specialistai pabrėžia, kad ultragarsu fiksuojami pokyčiai ne visada reiškia patologines cistas, o daliai pacienčių jų apskritai nebūna, nors kiti būdingi simptomai išlieka.

    Naujasis terminas PMOS išplečia ligos supratimą: akcentuojama, kad šis sutrikimas dažnai yra susijęs su sudėtingais endokrininiais ir metaboliniais mechanizmais. Daliai moterų greta nereguliarių mėnesinių pasireiškia atsparumas insulinui, didesnė kūno masė, riebalų apykaitos sutrikimai ar padidėjęs kraujospūdis.

    Medikai atkreipia dėmesį, kad būtent metabolinė dalis ilgą laiką likdavo šešėlyje, nes diskusija dažniausiai sukosi apie vaisingumą. Tačiau praktikoje tai gali reikšti didesnę 2 tipo cukrinio diabeto, kepenų suriebėjimo ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, todėl stebėsena ir prevencija tampa ne mažiau svarbios nei ginekologinė priežiūra.

    Su PMOS siejami ir klasikiniai simptomai, kuriuos moterys dažniausiai pastebi pirmiausia. Tarp jų – ciklo sutrikimai, retos mėnesinės ar jų nebuvimas, o taip pat ovuliacijos problemos, kurios gali apsunkinti pastojimą.

    Dažnai pasitaiko ir padidėjęs androgenų, vadinamųjų vyriškų hormonų, poveikis. Tai gali pasireikšti spuogais, riebesne oda, gausesniu plaukuotumu veido ar kūno srityse, taip pat plaukų retėjimu galvos srityje pagal androgeninį tipą.

    Ekspertai pabrėžia, kad naujas pavadinimas turėtų padėti tiksliau komunikuoti apie būklę ir sumažinti stigmatizaciją, kai problemos supaprastinamos iki kūno svorio ar „tokios organizmo sandaros“. Klinikinėje praktikoje tai gali paskatinti ankstesnį ištyrimą ir dažnesnį bendradarbiavimą tarp ginekologų, endokrinologų bei šeimos gydytojų.

    Svarbu ir tai, kad PMOS nėra nauja liga, o tas pats sutrikimas, tik vadinamas taip, kad geriau atspindėtų jo daugiasisteminį poveikį. Specialistai ragina moteris, susiduriančias su nuolatiniu ciklo nereguliarumu, akivaizdžiais androgenų pertekliaus požymiais ar nepaaiškinamais metaboliniais pokyčiais, neatidėlioti konsultacijos ir išsamesnio ištyrimo.

  • Sunku atsisakyti saldumynų? Specialistė paaiškino, ar cukrus sukelia priklausomybę

    Nuolatinis noras suvalgyti ką nors saldaus daugeliui pažįstamas, tačiau tai ne visada reiškia „tikrą“ priklausomybę. Mitybos specialistai pabrėžia, kad cukrus dažniau siejamas su įpročiais ir emociniu atlygiu, o ne su chemine priklausomybe, kaip nuo nikotino ar alkoholio.

    Pasak specialistų, saldumynai dažnai pasirenkami kaip greitas būdas pagerinti nuotaiką ar nusiraminti po įtemptos dienos. Saldus skonis suaktyvina smegenų atlygio sistemą, todėl žmogus gali pradėti sieti saldumynus su poilsiu, komfortu ar „pertrauka“ darbe.

    Ar cukrus sukelia priklausomybę?

    Dažniausiai kalbama apie psichologinę priklausomybę, kai saldumynai tampa įprastu emocijų reguliavimo įrankiu. Tokiu atveju potraukį sustiprina ne pats cukrus, o situacijos: nuovargis, stresas, neišsimiegojimas ar įprotis „apdovanoti“ save.

    „Tai labiau emocinė priklausomybė: greitas dopamino ir serotonino efektas, kad atsipalaiduotum ar lengviau ištvertum sunkią dieną“, – sakė mitybos specialistė.

    Saldus skonis žmonėms patinka ir dėl evoliucinių priežasčių: natūraliai jis siejamas su energijos šaltiniais. Istoriškai saldūs produktai buvo retesni, pavyzdžiui, laukinis medus, todėl potraukis saldumui ilgą laiką turėjo išgyvenimo logiką, o šiandien saldumynai tapo lengvai pasiekiami kasdien.

    Kas didina potraukį saldumynams?

    Potraukį dažnai stiprina nestabili mitybos rutina, kai praleidžiami valgiai ar trūksta baltymų ir skaidulų. Tokiais atvejais svyruoja gliukozės kiekis kraujyje, greičiau užklumpa alkis, o saldumynai atrodo patogiausias ir greičiausias sprendimas.

    Ne mažiau svarbus ir miego trūkumas: tuomet kūnas dažniau „prašo“ greitos energijos, o žmogus prasčiau kontroliuoja impulsyvius pasirinkimus. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad didelę reikšmę turi stresas ir įtampa, kai saldumynai tampa savotišku ritualu.

    Ar verta rinktis saldiklius?

    Mitybos specialistai saldiklius dažniausiai skirsto į augalinius ir sintetinius. Pavyzdžiui, stevija gaminama iš stevijos lapų ir laikoma natūraliu cukraus pakaitalu, o ji paprastai nedidina gliukozės kiekio kraujyje.

    Dalis saldiklių neturi įprasto cukrui būdingo poveikio gliukozei, todėl jie gali būti aktualūs žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu ar stebintiems angliavandenių kiekį. Vis dėlto pabrėžiama, kad „be cukraus“ nereiškia „be ribų“: net ir desertus su saldikliais svarbu valgyti saikingai, išlaikant bendrą mitybos balansą.

    „Žmonės kartais galvoja, kad jei deserte nėra cukraus, jį galima valgyti neribotai. Tai klaida: vis tiek turime prisiminti balansą“, – sakė specialistė.

    Kai kurie stebėjimai rodo, kad daliai žmonių, turinčių atsparumą insulinui, sintetiniai saldikliai gali paskatinti nedidelę insulino reakciją. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad poveikis dažniausiai nėra didelis, o svarbiausia vertinti individualią savijautą ir bendrą mitybos vaizdą.

  • 5 kasdieniai mitybos įpročiai, keliantys cukrų kraujyje: juos daro net sveikai valgantys

    5 kasdieniai mitybos įpročiai, keliantys cukrų kraujyje: juos daro net sveikai valgantys

    Staigūs gliukozės šuoliai po valgio yra natūrali organizmo reakcija, tačiau problema prasideda tada, kai jie kartojasi kasdien. Tuomet kasa dažnai priversta išskirti daugiau insulino, o ilgainiui tai gali didinti atsparumo insulinui ir 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad gliukozės kontrolę dažniausiai nulemia ne vienas produktas, o pasikartojantys pasirinkimai: ką valgome pusryčiams, ką geriame dienos eigoje ir kaip sudedame lėkštę. Net vadinamieji sveiki produktai gali veikti apgaulingai, jei juose daug greitai pasisavinamų angliavandenių.

    Pusryčiai, kurie greitai išmuša iš vėžių

    Vienas dažniausių įpročių – pusryčiai iš saldintų dribsnių, saldaus musli, bandelių ar vaisinių jogurtų. Tokie produktai dažnai turi daug pridėtinių cukrų ir mažai baltymų bei skaidulų, todėl gliukozė kraujyje pakyla greitai, o sotumas trunka trumpai.

    Po tokio valgio neretas jau po 2–3 valandų pajunta energijos kritimą ir vėl užklumpantį alkį. Praktinis sprendimas paprastas: pusryčiuose derinti baltymus, sveikuosius riebalus ir skaidulas, pavyzdžiui, rinktis kiaušinius, varškę, natūralų jogurtą su riešutais ar pilno grūdo duoną su daržovėmis.

    Gėrimai, kurių cukraus neįvertiname

    Dalis žmonių riboja saldumynus, bet neįvertina, kiek cukraus gauna su gėrimais. Saldinti gaivieji gėrimai, energiniai gėrimai, saldintos kavos ar net sultys gali tapti nematomu, bet reikšmingu cukraus šaltiniu.

    Net stiklinė apelsinų sulčių dažnai prilygsta keliems vaisiams pagal cukrų kiekį, tačiau joje beveik nėra skaidulų, kurios vaisiuose lėtina cukraus pasisavinimą. Todėl gliukozė iš gėrimų įsisavinama ypač greitai, o kasdieniam vartojimui saugiausias pasirinkimas paprastai yra vanduo, nesaldinta arbata arba kava be cukraus.

    Kai lėkštėje beveik vien angliavandeniai

    Kitas tipinis scenarijus – užkandis ar patiekalas, sudarytas beveik vien iš angliavandenių: sumuštinis su džemu, makaronai be baltymų šaltinio, vienas vaisius vietoje užkandžio. Be baltymų, riebalų ir skaidulų angliavandeniai suvirškinami greičiau, todėl gliukozė kyla staigiau.

    Dėl to dietos praktikoje dažnai akcentuojamas derinimas: vaisius su riešutų sauja ar jogurtu paprastai turi švelnesnį poveikį nei vaisius vienas. Panašiai ir pietums ar vakarienei verta pagalvoti apie baltymų šaltinį bei daržoves, o ne vien apie angliavandenių garnyrą.

    Dar vienas dažnas įprotis – ilgai nevalgyti, o vėliau alkį kompensuoti dideliu patiekalu. Po ilgos pertraukos organizmas neretai jautriau reaguoja į angliavandenius, o stiprus alkis didina persivalgymo ir saldžių bei riebių produktų pasirinkimo tikimybę.

    Svarbu suprasti, kad vienkartiniai gliukozės pakilimai nėra tragedija, tačiau reguliarūs šuoliai gali sietis su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, antsvorio ir lėtinio uždegimo rizika. Kasdienybėje tai dažnai pasireiškia mieguistumu po valgio, stipriu potraukiu saldumynams, dirglumu ar energijos svyravimais.

    Gliukozės stabilumui dažniausiai nereikia radikalių dietų ar griežtų draudimų. Dažnai pakanka kelių nuoseklių pakeitimų: daugiau baltymų pusryčiuose, mažiau saldintų gėrimų, daugiau daržovių lėkštėje ir sąmoningesnis angliavandenių derinimas su skaidulomis bei riebalais.

    Jei gliukozės svyravimai kartojasi, vargina nuolatinis nuovargis, troškulys ar dažnas alkis, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir aptarti tyrimus. Ankstyvas įpročių koregavimas ir rizikos įvertinimas dažnai padeda išvengti rimtesnių sveikatos problemų ateityje.

  • Topinambas grįžta į virtuvę: salstelėjęs skonis, daug inulino ir palankesnis cukrui pasirinkimas

    Topinambas, dar vadinamas gumbiniu saulėgrąža, Europoje paplito XVII amžiaus pradžioje ir kurį laiką buvo vertinamas kaip įdomi, soti daržovė. Vėliau jį iš kasdienės virtuvės išstūmė lengviau sandėliuojamos ir auginamos bulvės, tačiau pastaraisiais metais topinambas vėl atrandamas dėl savo maistinės sudėties.

    Ši netaisyklingos formos gumbinė daržovė išsiskiria salstelėjusiu skoniu su riešutine, švelniai saulėgrąžas primenančia nata. Dėl to ją lengva pritaikyti tiek šviežiuose patiekaluose, tiek termiškai apdorojant, o skonis dažnai lyginamas su artišokais ar jaunomis ropėmis.

    Kas svarbiausia jo sudėtyje?

    Didžiausia topinambo vertė siejama su inulinu – tai natūralus angliavandenis, priklausantis tirpioms skaiduloms. Žmogaus virškinimo fermentai inulino nesuskaido, todėl jis pasiekia žarnyną ir veikia kaip prebiotikas, padedantis palaikyti palankią mikrobiotos pusiausvyrą.

    Dėl skaidulų gausos topinambas gali ilgiau suteikti sotumo jausmą ir prisidėti prie reguliaresnio virškinimo. Mitybos specialistai pabrėžia, kad skaidulos svarbios ir bendrai medžiagų apykaitai, nes padeda sušvelninti staigius gliukozės svyravimus po valgio.

    Kaip tai siejasi su cukraus kontrole?

    Inulinas ir kitos skaidulos mityboje dažnai siejamos su palankesne glikemijos kontrole, nes lėtina maisto pasišalinimą iš skrandžio ir angliavandenių pasisavinimą. Dėl to topinambas neretai minimas kaip daržovė, kuri gali būti naudinga planuojant valgiaraštį žmonėms, turintiems atsparumą insulinui ar sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai nėra gydymo priemonė, o tik viena iš sudedamųjų mitybos dalių. Jei vartojate gliukozę mažinančius vaistus ar turite nustatytą ligą, tinkamiausią racioną verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Ką iš jo pasigaminti namuose?

    Topinambas virtuvėje vertinamas dėl universalumo: jį galima valgyti žalią, tarkuotą į salotas, trumpai apkepti, iškepti orkaitėje ar net rauginti. Kepant išryškėja karamelizuotos natos, todėl jis tinka kaip garnyras, sriubų pagrindas ar alternatyva bulvėms.

    Vienas paprasčiausių būdų prisijaukinti šią daržovę – kepto topinambo trinta sriuba. Iškepti gumbai sutrinami su apkepintu poru ir česnaku, užpilami daržovių sultiniu, o pabaigoje įmaišoma šiek tiek kokosų pieno ar grietinėlės ir prieskonių pagal skonį.

    Patiekiant dažnai pasirenkamos skrudintos saulėgrąžų sėklos, kurios paryškina riešutinę topinambo natą. Jei norite švelnesnio skonio, prieskonius verta laikyti minimaliai: druskos, juodųjų pipirų ir žiupsnelio muskato paprastai pakanka.