Tag: Augalų fiziologija

  • Tyrimas: apšviestos trimis lempomis saulėgrąžos netikėtai linksta į silpniausią šviesą

    Saulėgrąžos garsėja tuo, kad „seka“ Saulę, tačiau laboratorinis eksperimentas parodė netikėtą elgesį: apšviesti trimis dirbtinės šviesos šaltiniais daigai ėmė augti ne link ryškiausios, o link silpniausios lempos.

    Naujoje studijoje mokslininkai stebėjo maždaug savaitės amžiaus saulėgrąžų daigus, kurių aukštis siekė 1–3 centimetrus. Juos veikė mėlynos LED lempos, o stiebo linkimas buvo fiksuojamas nuotraukomis bent 21 valandą.

    Paprastame bandyme su viena lempa daigai, kaip ir tikėtasi, krypo į šviesos pusę: kuo intensyviau ji švietė, tuo labiau jie linko. Vis dėlto atsakas nebuvo tiesinis – padvigubinus šviesos intensyvumą, linkimas nepadvigubėdavo.

    Dar įdomiau buvo tada, kai šviesa pradėjo „konkuruoti“ iš kelių krypčių: tyrėjai parodė, kad augalai geba sujungti skirtingus signalus ir pasirinkti augimo kryptį pagal biologines taisykles, kurios primena savotišką skaičiavimą – nors augalai neturi nervų sistemos.

    Kaip daigai reagavo į skirtingas lempas

    Kai lempos buvo dvi ir stovėjo priešingose pusėse, daigai daugiausia krypo link ryškesnės. Kuo didesnis ryškumo skirtumas tarp lempų, tuo labiau stiebas persvirdavo į stipresnės šviesos pusę.

    Trečiajame eksperimente tyrėjai pastatė dvi vienodai ryškias lempas priešpriešiais, o trečią – statmenai joms, ir ji buvo mažiau nei perpus silpnesnė už kitas dvi. Būtent čia paaiškėjo netikėtas efektas.

    Iš 34 daigų vidutinė augimo kryptis beveik tiksliai rodė į tą trečią, silpnesnę lempą, nors atskirų augalų reakcijos skyrėsi. Tyrėjų paaiškinimas paprastas: du stiprūs, vienodai „traukiantys“ signalai iš priešingų pusių iš esmės vienas kitą panaikino, tad kryptį nulėmė likęs – silpnesnis – šoninis signalas.

    Rezultatas meta iššūkį supaprastintai idėjai, kad augalai visada linksta ten, kur šviesos daugiausia. Pasirodo, svarbu ne vien bendras ryškumas, bet ir tai, kaip signalai „susideda“ augalo audiniuose.

    Kas vyksta augalo stiebe

    Mokslininkai aiškina, kad šviesą augalai aptinka fototropinais vadinamais baltymais, susitelkusiais netoli stiebo paviršiaus. Skirtingos stiebo dalys „matuoja“ į jas patenkančią šviesą, o tai sukelia netolygų augimą – viena pusė pailgėja kitaip nei kita, ir stiebas išlinksta.

    Svarbi detalė ta, kad augalo reakcija į šviesą yra tarsi „suspausta“: dvigubai ryškesnis šaltinis sukelia mažiau nei dvigubai stipresnį biologinį atsaką. Todėl augalas, spręsdamas „į kurią pusę augti“, remiasi jau apdorotais signalais, o ne paprasčiausiai sudeda šviesos kiekius.

    Studijos bendraautorė, Tel Avivo universiteto profesorė Yasmine Meroz pranešime teigė, kad toks „skaičiavimas“ atsiranda iš lokalaus šviesos jutimo ir apdorojimo visame stiebe. Kitaip tariant, kryptis gali būti kolektyvinis daugybės mažų „matuoklių“ rezultatas.

    Modelis užsimena ir apie „optinę iliuziją“

    Tyrėjai taip pat sukūrė matematinį modelį, kuris leidžia manyti, kad augalai tam tikromis sąlygomis gali krypti šiek tiek ne visai ta kryptimi, kur šviesos daugiausia – tarsi patirdami „optinę iliuziją“. Tai nereiškia, kad augalai mato kaip žmonės, tačiau jų jutimo sistema gali šiek tiek iškreipti krypties „įvertinimą“.

    Vis dėlto šio efekto realiuose stebėjimuose dar nepavyko patikimai užfiksuoti: modelis prognozuoja iki maždaug 6 laipsnių skirtumą, o jauni saulėgrąžų stiebai natūraliai juda ir „sūpuojasi“, todėl mažus nuokrypius sunku atskirti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) ir papildo supratimą, kaip augalai „sprendžia“ krypties uždavinius, kai šviesa sklinda iš kelių pusių vienu metu.

  • Antarktidos dvi vietinės žydinčios rūšys į šiltėjimą reaguoja priešingai

    Antarktidoje auga vos dvi vietinės žydinčių augalų rūšys, tačiau jos į klimato šiltėjimą reaguoja visiškai skirtingai. Eksperimentas parodė, kad viena jų šiltėjančiomis sąlygomis „lėtėja“, o kita – priešingai, sustiprėja.

    Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis žurnale „Physiologia Plantarum“ publikuotu tyrimu. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį kas vasarą stebėjo Antarktidos plaukuotąją žolę (Deschampsia antarctica) ir antarktinę perlinę gubą (Colobanthus quitensis) King Džordžo saloje, netoli Antarktidos pusiasalio.

    Ankstesni stebėjimai rodė, kad šios dvi rūšys, šylant Antarktidos pusiasaliui, sparčiai plečiasi: 1960–2009 metais abiejų arealas, kaip nurodoma, maždaug patrigubėjo. Vis dėlto vien tik plitimas nepasako, kaip augalai išties prisitaiko prie naujų sąlygų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad regione laukiami pokyčiai nebūtinai reiškia vien aukštesnę vidutinę temperatūrą. Prognozuojama, kad dažnės užšalimo–atitirpimo ciklai, kai temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių ribą, o tai augalams gali būti ypač svarbu.

    Kaip buvo imituojamas šiltėjimas

    2012 metų gruodį netoli Lenkijos Henryko Arctowskio Antarktidos stoties buvo įrengtos šešiakampės atviros viršaus kameros (angl. open-top chambers), dažnai naudojamos lauko sąlygomis augalams šildyti. Jų sienelės sulaiko šilumą, o atvira viršutinė dalis leidžia patekti krituliams.

    Per šešis augimo sezonus tokios kameros vidutinę paros oro temperatūrą padidindavo maždaug 1,5–3 laipsniais Celsijaus. Tačiau 2018–2019 metų vasarą užfiksuotas netikėtas efektas: dienomis kamerose buvo tik apie 1 laipsniu šilčiau, bet naktimis – apie 2 laipsniais šalčiau nei atvirose, greta esančiose augavietėse.

    Dėl to augalai kamerose tą sezoną 309 valandas praleido žemiau nulio, kai tuo metu augalai už kamerų ribų – 32 valandas. Tai leidžia manyti, kad augalus veikė ne tik „šiluma“, bet ir didesni paros temperatūros svyravimai.

    Skirtingos „vandens tiekimo sistemos“

    Norėdami tiksliai įvertinti, kaip augalai reaguoja fiziologiškai, mokslininkai iškasė visus augalus iš kamerų vidaus ir kontrolinių plotų bei pernešė juos į laboratoriją maždaug už 1 kilometro nuo lauko vietos. Dėl stiprių vėjų subtilius matavimo prietaisus naudoti vietoje buvo sudėtinga, todėl tyrėjai stengėsi visus matavimus užbaigti per 24 valandas.

    Buvo vertinama lapų hidraulinė laidumo geba – kiek lengvai vanduo juda lapais, taip pat fotosintezė ir lapų sandara iki vandens gyslų (indų) dydžio. Trumpai tariant, mokslininkai tikrino augalų „vamzdyną“, kuris tiesiogiai susijęs su augimu ir ištverme.

    Rezultatai parodė ryškų skirtumą. Antarktidos plaukuotosios žolės lapai kamerose pernešė maždaug dviem trečdaliais mažiau vandens nei augusių atvirai, o fotosintezė sumažėjo maždaug trečdaliu; taip pat formavosi siauresni indai ir storesni lapai.

    Tuo metu antarktinė perlinė guba reagavo priešingai: jos vandens tėkmė lapuose ir fotosintezė padidėjo maždaug 44 proc. Be to, šis augalas vystė platesnius indus ir elastingesnes ląsteles.

    Kodėl vienam tai naudinga, o kitam – žalinga?

    Viena galimų priežasčių – skirtinga augalų „forma“ ir apsauga nuo staigių temperatūros pokyčių. Perlinė guba auga tankia „pagalvėle“, kuri, kaip teigiama, gali slopinti greitus kasdienius temperatūros svyravimus ir geriau išlaikyti mikroklimatą prie pat augalo.

    Plaukuotoji žolė yra laisvesnės struktūros ir tokios natūralios užuovėjos neturi, todėl gali būti labiau pažeidžiama pasikartojančių užšalimo–atitirpimo epizodų. Tyrėjai mano, kad žolės pokyčių vargu ar paaiškintų vien „oro burbulai“ induose po užšalimo, nes siauresni indai kaip tik mažiau linkę į tokį pažeidimą.

    Vis dėlto pabrėžiama ir tyrimo ribos: kai kurie procesai, pavyzdžiui, galimas ankstyvesnis lapų senėjimas ar pokyčiai už indų ribų, tiesiogiai nebuvo matuojami. Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad svarbu vertinti ne tik vidutinį atšilimą, bet ir temperatūros svyravimus apie 0 laipsnių ribą.

    Tyrėjų komanda tęsia darbus ir analizuoja augalus, kurie kamerose praleido jau 16 metų, taip pat tiria su augalais susijusius mikroorganizmus. Šis atvejis primena, kad net labai panašiose sąlygose skirtingos rūšys gali rinktis visiškai skirtingas prisitaikymo strategijas.

  • Mirties slėnio augalas išgyvena 60°C: mokslininkai atskleidė, kaip jis pats vėsina lapus

    Mirties slėnio augalas išgyvena 60°C: mokslininkai atskleidė, kaip jis pats vėsina lapus

    Mirties slėnis JAV garsėja kaip viena karščiausių ir sausiausių vietų Šiaurės Amerikoje, kur vasarą oro temperatūra dažnai pakyla iki maždaug 49 laipsnių. Vis dėlto šiame kraštovaizdyje auga augalas, kuris, kaip rodo naujas mokslinis darbas, geba išgyventi net tada, kai aplinkos karštis priartėja prie 60 laipsnių ribos.

    Tyrėjų dėmesį patraukė rūšis Tidestromia oblongifolia, dar vadinama Arizonos honeysweet. Ji prisitaikiusi ne vien pakelti kaitrą, bet ir aktyviai jos išvengti, nes gali reikšmingai atvėsinti savo lapus žemiau aplinkos oro temperatūros.

    Norėdami suprasti šį reiškinį, mokslininkai surinko sėklas iš 223 laukinių augalų visoje rūšies paplitimo teritorijoje, įskaitant populiacijas iš Mirties slėnio. Iš jų buvo išauginta daugiau nei 1 200 daigų, kurie palaipsniui aklimatizuoti ir vėliau kasdien 6–8 valandas veikiami 60 laipsnių temperatūros ilgiau nei savaitę.

    Ne visi augalai išgyveno: priklausomai nuo genetinės linijos, išlikimas svyravo nuo kiek mažiau nei 2 proc. iki daugiau nei 34 proc. Tai rodo, kad net tos pačios rūšies viduje atsparumas karščiui gali labai skirtis, o lemiamas veiksnys gali būti konkretūs paveldimi bruožai.

    Naudodami infraraudonųjų spindulių kameras, tyrėjai fiksavo, kad karščiausiomis dienomis kai kurių lapų temperatūra buvo daugiau nei 10 laipsnių žemesnė nei aplinkos oras. Kraštutiniais atvejais skirtumas siekė apie 13 laipsnių, o tai tokiose sąlygose prilygsta natūraliam augalo oro kondicionieriui.

    Net po aštuonių dienų 60 laipsnių kaitroje išgyvenę daigai palaikė maždaug 54–59 laipsnių lapų temperatūrą. Nors tai vis dar ekstremalu, tokia riba, mokslininkų vertinimu, gali būti kritiškai svarbi kompleksinei gyvybei, nes per didelis audinių įkaitimas sutrikdo pagrindines ląstelių funkcijas.

    Tyrimas išskyrė svarbų mechanizmą: augalai, kurių lapai buvo vėsesni, aktyviau palaikė atviras žioteles, per kurias vyksta transpiracija. Vandeniui garuojant nuo lapo paviršiaus, susidaro vėsinimo efektas, labai panašus į žmogaus prakaitavimą.

    „Pastebėjome, kad priverstinai užvėrus žioteles, augalas nebegali taip efektyviai vėsintis“, – sakė tyrimo autorė Joanna Feehan.

    „Kadangi dalis transpiracijos yra garavimas per žioteles, matome, jog tai yra viena pagrindinių šio vėsinimo mechanizmo sudedamųjų dalių“, – pridūrė ji.

    Kartu mokslininkai pabrėžia paradoksą: dauguma dykumų augalų kaip tik taupo vandenį, o ne jį garina. Ši rūšis, priešingai, greičiausiai remiasi po dirvožemiu esančiu gruntiniu vandeniu, todėl gali sau leisti intensyviau garinti drėgmę, kad apsaugotų lapus nuo mirtinos kaitros.

    Autorės teigimu, galimas paaiškinimas būtų ypač efektyvi šaknų sistema ir vandens pernašos „hidraulika“ augale, taip pat ląstelėse esančių druskų, cukrų ir baltymų sudėtis, padedanti išlaikyti hidrataciją transpiracijos metu. Vis dėlto ši hipotezė dar reikalauja papildomų patikrinimų.

    Tyrimo rezultatai turi ir ribojimų: eksperimentai atlikti su jaunuoliais daigais kontroliuojamomis sąlygomis, kai vandens netrūko, todėl realiomis dykumos sąlygomis suaugę augalai gali susidurti su kitais apribojimais. Be to, kol kas identifikuotos tik trys plačios DNR sritys, susijusios su išgyvenimu, tad konkrečių genų paieškos dar laukia.

    Vis dėlto praktinė šios krypties reikšmė gali būti labai didelė, ypač žemės ūkiui. Augant karščio bangų dažniui ir intensyvumui, pasėlių derlius daugelyje regionų tampa vis labiau pažeidžiamas, todėl tokie natūralūs prisitaikymo sprendimai gali padėti kurti atsparesnes veisles.

    „Visame pasaulyje fiksuojame vis naujus karščio rekordus, o pasėlių derlius yra jautrus temperatūros augimui“, – sakė Joanna Feehan.

    „Jei perprasime, kaip Tidestromia išgyvena temperatūrose, kurios kitoms gyvybės formoms yra pražūtingos, galėsime gauti naujų ir galbūt unikalių įrankių, padedančių didinti augalų atsparumą karščio bangoms“, – teigė ji.

  • Kodėl net sekvojos neauga iki dangaus: fizika, vanduo ir riba ties maždaug 130 metrų

    Aukščiausi pasaulio medžiai, tarp jų ir Kalifornijos sekvojos, atrodo tarsi paneigtų gamtos ribas. Vis dėlto net ir šie milžinai susiduria su aiškiu fizikos „lubų“ efektu, kuris ilgainiui sustabdo augimą.

    Medžiams aukštis yra konkurencinis pranašumas: kuo aukščiau laja, tuo daugiau saulės šviesos ir daugiau galimybių efektyviai vykdyti fotosintezę. Tačiau kylant į viršų didėja „kaina“ – vandens ir maisto medžiagų transportavimas tampa vis sudėtingesnis.

    Pagrindinė riba susijusi su vandens tiekimu. Vanduo į viršų keliauja per laidžiuosius audinius, o procesą varo transpiracija, kai vanduo garuoja per lapus, ir taip sukuriama trauka nuo šaknų iki lajos.

    Kuo medis aukštesnis, tuo labiau veikia gravitacija ir hidraulinis pasipriešinimas kamiene. Po tam tikro taško viršūnėje lapai pradeda gauti per mažai vandens, dėl to krenta fotosintezės efektyvumas, o naujų audinių formavimas tampa per brangus energijos prasme.

    Tyrėjų vertinimu, teorinė riba dažnai siejama su maždaug 122–130 metrų aukščiu, kai vandens stulpą išlaikyti vientisą tampa itin sunku. Praktikoje aukščiausi žinomi medžiai pasaulyje jau priartėję prie šio diapazono, todėl rekordai didėja labai lėtai.

    Svarbu ir tai, kad aukštyje keičiasi lapų struktūra: medžiai turi išlaikyti kompromisą tarp lapo dydžio, garinimo ir gebėjimo aprūpinti audinius vandeniu. Todėl labai aukštų sekvojų lapai dažnai išlieka gana siaurame dydžių intervale, kad bendra sistema būtų stabili.

    Neatsitiktinai aukščiausios sekvojos susiformavo Šiaurės Kalifornijos pakrantėje, kur sąlygos palankios ilgalaikiam augimui. Švelnesnis klimatas, pakankami krituliai ir derlingesnės dirvos padeda kaupti biomasę per šimtmečius.

    Itin reikšmingas veiksnys gali būti ir dažnas rūkas: laja gali gauti dalį drėgmės tiesiogiai iš oro, taip sumažindama priklausomybę nuo vien tik šaknų pumpuojamo vandens. Tai leidžia ilgiau išlaikyti „hidraulinę pusiausvyrą“ ir priartėti prie teorinės aukščio ribos.

    Galiausiai sekvojos yra pavyzdys, kaip biologija ir fizika susiderina iki kraštutinių ribų. Net ir įspūdingiausi gamtos rekordai remiasi labai konkrečiais apribojimais, o vienas svarbiausių jų – vandens tiekimas į aukščiausius lajos taškus.