CP v2

Tag: Augalų žiemojimas

  • Ne hortenzija: šis mėlynas krūmas ištveria kaitrą ir rugpjūtį lengvai padauginamas

    Mėlyna spalva sode laikoma viena geidžiamiausių, tačiau ją išlaikyti per karščius dažnai sudėtinga. Daug kas renkasi hortenzijas, bet užtenka kelių sausų dienų ir žiedynai greitai praranda formą, o augalas ima vysti.

    Alternatyva vis dažniau įvardijamas ausytasis plumbagas (Plumbago auriculata) – Pietų Afrikos kilmės krūmas, kuris gausiai žydi dangiškai mėlynais žiedais. Jis geriau pakenčia tiesioginę saulę, o žydėjimas, esant tinkamoms sąlygoms, gali tęstis nuo pavasario pabaigos iki pirmųjų rudeninių šalnų.

    Kuo plumbagas patogesnis?

    Skirtingai nei dauguma mėlynai žydinčių augalų, plumbagas noriai auga saulėkaitoje ir, gavęs pakankamai šviesos, paprastai žydi intensyviau. Dėl to jis dažnai pasirenkamas terasoms ir balkonams, kur augalai patiria didžiausią karščio ir vėjo apkrovą.

    Dar vienas privalumas – plastiškas augimo būdas. Jį galima formuoti kaip kompaktišką krūmą vazone, leisti svyruoti nuo pakabinamų lovelių arba pririšti prie atramos ir sukurti žydintį ekraną.

    Rugpjūtis – tinkamas metas dauginti

    Rugpjūtį plumbagas dažniausiai pasiekia fazę, kai ūgliai jau būna pradėję medėti, bet dar išlieka elastingi. Tokie pusiau sumedėję auginiai įprastai lengviau įsišaknija ir rečiau supūva nei visai minkšti pavasariniai ūgliai.

    Dauginimui verta rinktis sveikus šių metų ūglius ir nupjauti maždaug 10–15 centimetrų ilgio gabalėlius, pjūvį darant po lapų mazgu. Apatinėje dalyje lapus reikėtų pašalinti, o žiedinius pumpurus nugnybti, kad augalas energiją skirtų šaknims, o ne žydėjimui.

    Įsišaknijimui tinka laidus, lengvas substratas, pavyzdžiui, durpių ir perlito arba durpių ir smėlio mišinys. Auginiai sodinami į drėgną žemę, o indas uždengiamas skaidria danga, kad laikytųsi didesnė oro drėgmė; kasdien pravartu trumpai pravėdinti.

    Priežiūra vasarą ir žiemą

    Vasarą plumbagui svarbiausia saulėta vieta ir tolygus, bet saikingas laistymas: žemė tarp laistymų gali šiek tiek pradžiūti, tačiau vanduo neturėtų užsistovėti. Nuo pavasario pabaigos iki vasaros pabaigos dažniausiai naudinga reguliariai tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis.

    Reikia įvertinti ir tai, kad plumbagas nėra atsparus šalčiui, todėl Lietuvos sąlygomis lauke per žiemą neišsilaiko. Prieš pirmas šalnas jį saugiausia perkelti į šviesią, vėsią patalpą, sumažinti laistymą ir pavasarį stipriau patrumpinti, kad atželtų tankiau.

    Augintojams, kurie nori ryškaus mėlyno akcento, bet neturi laiko lepiai reaguojantiems augalams, plumbagas tampa praktišku pasirinkimu. O rugpjūtį paimti auginiai leidžia be didelių išlaidų pasiruošti daugiau sodinukų kitam sezonui.

  • Atspari šalčiui fuksija sode: 5 priežiūros klaidos, dėl kurių ji nežydi ir nušąla

    Atspari šalčiui fuksija sode: 5 priežiūros klaidos, dėl kurių ji nežydi ir nušąla

    Kas yra magelaninė fuksija

    Magelaninė fuksija (Fuchsia magellanica) – Pietų Amerikos kilmės krūmas, vertinamas dėl ilgo žydėjimo ir gebėjimo atlaikyti žiemos sąlygas. Skirtingai nei dauguma fuksijų, ji gali augti grunte, nes pavasarį atželia iš gyvų šaknų, net jei antžeminė dalis po šalčių apšąla.

    Paprastai krūmas užauga iki maždaug 1 metro, palankiomis sąlygomis gali siekti apie 1,5 metro. Žydi nuo vasaros vidurio iki rudens, o kai kuriomis metais – iki pirmųjų rimtesnių šalnų, todėl dažnai tampa vienu ilgiausiai žydinčių sodo akcentų.

    Vieta ir dirva lemia rezultatą

    Dažniausia nesėkmės priežastis – netinkama vieta. Per giliame pavėsyje fuksija augina lapiją, bet žydi kukliai, o kaitrioje saulėje greičiau vysta, trumpėja žydėjimas ir augalas labiau nukenčia nuo sausros.

    Geriausiai tinka pusiau pavėsis ir nuo vėjo apsaugota vieta, pavyzdžiui, prie rytinės namo sienos ar po retais krūmais. Dirva turi būti derlinga, puri ir laidi vandeniui; užmirkimas žiemą yra viena dažniausių šaknų puvinio priežasčių.

    Laistymas, tręšimas ir žydėjimo skatinimas

    Įsitvirtinusi grunte fuksija paprastai nėra labai reikli, tačiau ilgesnės sausros metu ją verta palaistyti. Laistant geriau vandenį pilti prie šaknų ir nešlapinti lapų, kad sumažėtų grybinės kilmės ligų rizika.

    Norint gausesnių žiedų, sezono metu padeda trąšos žydintiems augalams, ypač kai jose daugiau kalio. Praktikoje tai ypač svarbu, kai vasara karšta ir sausa, nes tuomet be papildomos mitybos žydėjimas dažnai nusilpsta dar vasaros viduryje.

    Žiedai formuojasi ant to sezono jaunų ūglių, todėl pavasarinis genėjimas tampa vienu svarbiausių darbų. Reguliariai pašalinant peržydėjusius žiedus, krūmas ilgiau krauna naujus pumpurus, o dalį vėlyvų žiedų galima palikti dėl dekoratyvių rudeninių vaisių.

    Kaip saugiai peržiemoti

    Atsparumas šalčiui dažniausiai susijęs su šaknimis, o ne su stiebais, todėl svarbiausia – apsaugoti kerą. Prieš prasidedant šalčiams pravartu supilti mulčio kauburėlį iš lapų, žievės ar kitų orui laidžių medžiagų, o viršų pridengti eglišakėmis.

    Rudenį neskubėkite nupjauti stiebų iki žemės: apdžiūvusi antžeminė dalis veikia kaip natūrali apsauga. Tik pavasarį, kai aiškiai matosi, kas gyva, o kas nušalę, išpjaunami pažeisti ūgliai, o likusieji sutrumpinami maždaug trečdaliu arba iki 15–20 centimetrų, jei apšalimas didelis.

    Dauginimas ir dažniausios bėdos

    Magelaninę fuksiją paprasčiausia dauginti ūglių auginiais, kuriuos patogu paimti ankstyvą pavasarį arba vasaros pabaigoje. Įsišakniję auginiai išlaiko motininio augalo savybes, todėl per sezoną galima nesunkiai pasidauginti kelis identiškus krūmus.

    Karštu ir sausu laikotarpiu kartais pasirodo amarai ar voratinklinės erkės, dėl kurių lapai gelsta, garbanojasi, o apatinėje pusėje matyti plonytis voratinklis. Praktinis sprendimas – nuplauti stipresne vandens srove ir, jei reikia, naudoti švelnų muilo tirpalą, o svarbiausia prevencija – neperdžiovinti augalo ir užtikrinti gerą oro judėjimą.

  • Europos alyvmedis vėl madingas: vienas triukas ir balkonas akimirksniu primena Italiją

    Europos alyvmedis vėl madingas: vienas triukas ir balkonas akimirksniu primena Italiją

    Europos alyvmedis, dar vadinamas alyvuogmedžiu, pastaraisiais metais vis dažniau sugrįžta į balkonų ir terasų apželdinimą. Tai ilgaamžis, visžalis augalas, kuris vazone auga lėčiau nei gamtoje, todėl jį lengviau išlaikyti kompaktišką ir dekoratyvų net mieste.

    Lietuvos klimatas alyvmedžiui nėra idealus, tačiau auginimas vazone leidžia suvaldyti pagrindines rizikas. Svarbiausia suteikti kuo daugiau saulės ir šilumos, o rudenį augalą perkelti į tinkamas žiemojimo sąlygas, kad jis neprarastų lapų ir jėgų.

    Kur statyti, kad augtų

    Alyvmedžiui labiausiai tinka pietinė, pietvakarių ar vakarinė balkono pusė, kur jis kasdien gauna kelias valandas tiesioginės saulės. Pavėsyje augalas auga lėčiau, rečiau lapoja, gali skursti ir prarasti tankią formą.

    Pravartu parinkti vietą, kuri būtų šviesi, šilta ir bent iš dalies apsaugota nuo stipraus vėjo. Skersvėjai ir nuolat permaininga temperatūra ypač vargina vazoninius augalus, nes jų šaknys labiau priklausomos nuo vazono mikroklimato.

    Žemė, vazonas ir laistymas

    Vazonas turi būti stabilus, su drenažo skylėmis, nes alyvmedis itin jautrus užmirkimui. Apačioje verta suformuoti drenažo sluoksnį iš keramzito, žvyro ar smulkių akmenukų, kad vanduo neužsistovėtų prie šaknų.

    Dirva turi būti lengva ir pralaidi, todėl tinka žemė Viduržemio augalams arba mišinys su smėliu, perlitu ar smulkiu žvyru. Laistyti reikėtų saikingai, kai viršutinis dirvos sluoksnis aiškiai pradžiūsta, nes trumpas perdžiūvimas alyvmedžiui paprastai mažiau pavojingas nei perlaistymas.

    Karštomis dienomis vandens gali prireikti dažniau, ypač mažesniuose vazonuose, tačiau svarbu nepalikti vandens padėkle. Perteklinė drėgmė dažnai tampa priežastimi, kodėl lapai gelsta, krenta, o augalas atrodo suvytęs net esant šlapiai žemei.

    Priežiūra, formavimas ir žiemojimas

    Nuo pavasario iki vasaros pabaigos alyvmedį galima tręšti saikingai, reguliariai, parenkant trąšas Viduržemio augalams ar lapiniams vazoniniams augalams. Per didelės trąšų dozės skatina minkštus ūglius, kurie vėliau prasčiau ištveria sąlygų pokyčius ir žiemojimą.

    Pavasarį augalą galima lengvai apgenėti, pašalinant sausas, pažeistas ar vainiką tankinančias šakeles. Alyvmedis gerai pakelia formavimą, tačiau stiprus karpymas gali sumažinti žydėjimo ir vaisių tikimybę, nes jie dažniau susiformuoja ant labiau subrendusių ūglių.

    Žiemą alyvmedžio lauke palikti nerekomenduojama, nes ilgesnis šaltis, vėjas ir drėgmė gali jį smarkiai nualinti. Patikimiausia išeitis yra laikyti jį šviesioje, vėsioje patalpoje, pavyzdžiui, nešildomoje verandoje ar žiemos sode, kur temperatūra išlieka teigiama, bet nėra aukšta.

    Žiemojimo metu laistymas turi būti minimalus, tik kad žemė visiškai neišdžiūtų, ir jokiu būdu netaptų šlapia. Pavasarį alyvmedį į lauką reikėtų grąžinti palaipsniui, kad po patalpų jis priprastų prie tiesioginės saulės ir vėjo, o lapai nepatirtų streso.

    Jei alyvmedis pradeda mesti lapus, dažniausios priežastys būna perlaistymas, šviesos trūkumas arba per šiltas žiemojimas. Taip pat verta reguliariai apžiūrėti lapus ir ūglius, nes uždarose patalpose kartais įsiveisia kenkėjai, pavyzdžiui, skydamariai ar voratinklinės erkės.

    Nors alyvmedis vazone gali žydėti ir net subrandinti vaisių, Lietuvos sąlygomis tai nėra garantuota. Dažniausiai tai tampa maloniu priedu tiems, kurie užtikrina augalui labai šviesią vasarą, gerą bendrą būklę ir vėsų ramybės laikotarpį žiemą.

  • Tarsi šoka vėjyje: ši dekoratyvinė smilga pigi, nereikli ir akimirksniu keičia gėlyną

    Tarsi šoka vėjyje: ši dekoratyvinė smilga pigi, nereikli ir akimirksniu keičia gėlyną

    Dekoratyvinės smilgos pastaraisiais metais išlieka vienu ryškiausių sodo mados akcentų, nes dera prie skirtingų stilių ir išlieka dekoratyvios ilgą sezoną. Tarp jų ypač išsiskiria plunksninė smilga, dar vadinama stipa, kuri dėl lengvų, banguojančių šluotelių neretai apibūdinama kaip šokanti vėjyje.

    Soduose dažnai auginama veislė „Pony Tails“ suformuoja tvarkingus kupstus ir vasarą gali užaugti maždaug iki 50–60 centimetrų. Pavasarį ir vasaros pradžioje ji būna ryškiai žalia, o vėliau įgauna šiltus, auksinius atspalvius, todėl gerai atrodo tiek moderniuose, tiek natūralistiniuose gėlynuose.

    Plunksninė smilga vertinama už tai, kad jai nereikia derlingos žemės ar sudėtingos priežiūros. Geriausiai ji auga visiškoje saulėje ir laidžioje dirvoje, todėl ten, kur vanduo linkęs užsistovėti, ją verta sodinti ant nedidelio pakilimo arba į lengvesnį substratą.

    Nors augalas gali ištverti trumpalaikes sausras, pirmaisiais metais po pasodinimo verta laistyti reguliariau, kol susiformuoja šaknynas. Specialistai taip pat pabrėžia, kad pavasarį, dažniausiai kovo arba balandžio mėnesiais, kupstą reikėtų ryškiai apkirpti, tuomet nauji lapai atauga tankesni ir dailesni.

    Dar viena priežastis, kodėl ši smilga taip sparčiai plinta gėlynuose, yra jos gebėjimas lengvai daugintis. Ji dažnai pasisėja pati, o norint greičiau padauginti norimą kiekį, pavasarį galima padalyti kerą ir persodinti į naujas vietas.

    Didžiausias iššūkis auginant plunksninę smilgą yra žiemojimas, nes jautriausia ji būna ne šalčiui, o drėgmės pertekliui ir ilgai šlapiam dirvožemiui. Dėl to rudenį jos nerekomenduojama nukirpti: palikti stiebai veikia kaip natūrali apsauga, o šaknų zoną galima pridengti plonu žemės ir mulčio sluoksniu.

    Šaltesnėse vietovėse, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo, augalą pravartu papildomai pridengti, tačiau svarbu nepersistengti su laistymu žiemą ir ankstyvą pavasarį. Būtent tada, kai dirva ilgai išlieka šlapia, didėja šaknų puvinio rizika, o tai dažniausia priežastis, kodėl smilga neprigyja.

  • Ši viena gėlė akimirksniu pakeičia gėlyną: kana atrodo lyg iš egzotinio kurorto

    Ši viena gėlė akimirksniu pakeičia gėlyną: kana atrodo lyg iš egzotinio kurorto

    Kana, dar vadinama paciorečniku, pastaraisiais metais vis dažniau grįžta į gėlynus kaip ryškus, tropinį įspūdį kuriantis akcentas. Šis daugiametis augalas išsiskiria dideliais lapais ir įspūdingais žiedynais, todėl net viena kana gali vizualiai pakeisti visą rabatą.

    Natūraliai kana kilusi iš tropinių ir subtropinių Amerikos regionų, todėl mėgsta šilumą ir saulę. Priklausomai nuo veislės, ji paprastai užauga nuo kelių dešimčių centimetrų iki maždaug 1–1,5 metro, o lapai gali būti žali arba rusvai raudoni.

    Kaip ir kada sodinti

    Kanas į gruntą saugiausia sodinti tada, kai nebelieka pavasarinių šalnų rizikos, dažniausiai gegužės viduryje. Norint ankstesnio starto, šakniastiebius galima pradėti auginti vazonuose jau vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, laikant šviesioje patalpoje, kur temperatūra apie 15–18 laipsnių Celsijaus.

    Geriausiai kanoms tinka saulėta, nuo vėjų bent kiek apsaugota vieta. Dirva turėtų būti derlinga ir laidi vandeniui, o jos reakcija dažniausiai rekomenduojama silpnai rūgšti.

    Priežiūra vasarą

    Didžiausia klaida auginant kanas yra nereguliarus laistymas karščio metu. Šis augalas mėgsta drėgmę, todėl per sausras jį verta laistyti gausiau, ypač jei kana auga lengvesnėje, greitai perdžiūstančioje dirvoje.

    Žydėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo liepos iki pirmųjų rimtesnių šalnų rudenį, todėl maisto medžiagų poreikis būna didesnis. Praktikoje dažnai pasiteisina kompostas ar biohumusas, o intensyviai augančioms kanoms svarbu ir pakankamas kalio bei fosforo kiekis, kad formuotųsi gausūs žiedynai.

    Ką daryti rudenį ir žiemą

    Nors kana yra daugiametis augalas, Lietuvos sąlygomis ji neperžiemoja dirvoje, nes yra jautri šalčiui. Po pirmųjų rudeninių šalnų šakniastiebius reikėtų iškasti, nusausinti ir laikyti sausoje, vėsioje, bet nuo šalčio apsaugotoje vietoje iki pavasario.

    Laikymo sėkmę dažniausiai lemia du dalykai: šakniastiebiai neturi būti per šlapi, bet ir neturi visiškai išdžiūti. Dėl to sodininkai dažnai juos laiko dėžėse su lengvai drėgnu durpių ar pjuvenų sluoksniu ir periodiškai patikrina būklę.

    Norint išryškinti egzotinį kanų efektą, jos ypač įspūdingai atrodo derinamos su žemaūgėmis jurginų veislėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ar kitais ryškiais vasariniais augalais. Aukštesnės kanos gali tapti fonu žemesnėms gėlėms, o pasodintos prie vandens telkinio krašto sukuria kurortinę nuotaiką, jei tik vieta pakankamai saulėta.

    Kanas galima auginti ir vazonuose balkone ar terasoje, tačiau tuomet dar svarbiau užtikrinti reguliarų laistymą ir tręšimą. Vazonuose augalai greičiau perdžiūsta, o maisto medžiagos išplaunamos, todėl priežiūros ritmas turi būti nuoseklus visą sezoną.