CP v2

Tag: Aukštaitija

  • Jurgita Jasponytė pelnė Antano Miškinio premiją: įvertinta knyga Visata atsisėda netinkamoje vietoje

    Utenos rajono savivaldybėje įvykus Antano Miškinio literatūrinės premijos skyrimo darbo grupės posėdžiui, 2026 metų laureate išrinkta poetė Jurgita Jasponytė. Įvertinimas skirtas už poezijos knygą Visata atsisėda netinkamoje vietoje.

    Jurgita Jasponytė-Burokienė gimė 1981 metais Zarasuose, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Ji baigė lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistrantūros studijas, dirba Vilniaus miesto savivaldybės bibliotekoje ir užsiima vertimais.

    Knygą Visata atsisėda netinkamoje vietoje 2024 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Autorės kūryba versta į latvių, rusų, kartvelų, ukrainiečių, baltarusių, anglų ir vokiečių kalbas, o tai rodo jos poezijos sklaidą ir už Lietuvos ribų.

    Antano Miškinio literatūrinę premiją Utenos rajono savivaldybė įsteigė 2003 metais. Ji kasmet skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius dvejus kalendorinius metus, kurioje atskleidžiama aukštaitiška dvasia, regiono etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė atmintis.

    Dvidešimt ketvirtoji Antano Miškinio literatūrinė premija Jurgitai Jasponytei bus įteikta 2026 metų birželio 13 dieną A. ir M. Miškinių literatūrinėje–etnografinėje sodyboje Juknėnuose. Kartu su premija ir laureatės diplomu bus įteikta simbolinė varnos skulptūrėlė, kurios autorius – tautodailininkas Giedrius Juodis.

    Renginio organizatoriai primena, kad ši premija yra vienas svarbesnių regioninių poezijos apdovanojimų, nuosekliai puoselėjančių Aukštaitijos literatūrinę tapatybę. Tokie įvertinimai ne tik išryškina konkrečią knygą, bet ir padeda skaitytojams atrasti šiuolaikinę lietuvių poeziją per regiono kultūrinį lauką.

  • Ukmergėje 60-mečio parodoje – 108 tautodailininkų darbai: ką šiemet išryškino jubiliejus

    Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje 2026 metų gegužės 4–29 dienomis surengta Lietuvos tautodailininkų sąjungos 60-mečiui skirta jubiliejinė paroda. Ji tapo proga ne tik apžvelgti tradicinio meno įvairovę, bet ir pasikalbėti, kaip tautodailė šiandien randa vietą šiuolaikiniame kultūros gyvenime.

    1966 metais įkurta Lietuvos tautodailininkų sąjunga šiuo metu vienija apie 2 500 kūrėjų ir veikia per 7 skyrius: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Telšių, Šiaulių, Dzūkijos ir Žemaitijos. Organizacijos veikla apima parodų rengimą, kūrėjų telkimą, edukacines iniciatyvas ir tradicijų perdavimą jaunajai kartai.

    Uždarymo vakaras ir svečių žinutės

    Parodos uždarymo renginys įvyko 2026 metų gegužės 29 dieną, į jį susirinko tautodailininkų bendruomenė, miesto gyventojai ir tradicine kultūra besidomintys lankytojai. Šventinę nuotaiką kūrė Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos gimnazistai, vadovaujami Jūratės Martinkutės, pasveikinę aukštaitiškomis sutartinėmis ir kanklių bei skudučių skambesiu.

    Renginyje dalyvavo laikinasis Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Algirdas Sakalauskas, pristatęs susirinkusius svečius ir parodos reikšmę jubiliejinių metų kontekste. Taip pat perskaitytas Lietuvos Respublikos Prezidento sveikinimas, skirtas sąjungos sukakčiai.

    „Tautodailė yra gyvas ryšys su bendruomenės atmintimi, todėl ją svarbu matyti ne tik muziejuje, bet ir šiandienos žmogaus kasdienybėje“, – sakė menotyrininkas ir etnologas Vytautas Tumėnas.

    Renginio metu tylos minute pagerbtas ilgametis Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas (1956–2026). Įžvalgomis apie tradicijų tęstinumą ir jų pritaikymą šiuolaikiniame kultūros lauke dalijosi ir kiti svečiai, pabrėžę, kad tautodailė išlieka svarbi tapatybės dalis.

    Apdovanojimai ir kūrėjų įvertinimas

    Uždarymo vakarą įteiktos padėkos labiausiai nusipelniusiems kūrėjams, o Ukmergės rajono savivaldybės atstovai akcentavo vietos tautodailininkų aktyvumą ir jų indėlį garsinant kraštą. Dėmesys kūrėjams šiuo atveju tapo ir simboliniu signalu, kad tradicinis menas vertinamas kaip gyva kultūros dalis, o ne tik paveldas.

    Padėkomis apdovanoti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Ukmergės tautodailininkų draugijos nariai: Vytautas Mackevičius, Anelė Stancikienė, Daiva Malinauskienė, Valentas Butkus, Rimantas Zinkevičius, Stanislovas Zinkevičius, Vaiva Žakavičienė, Janė Giedraitienė ir Rasa Laskauskienė. Organizatoriai pabrėžė, kad padėkos skirtos ir visiems parodos dalyviams.

    Ką parodė 108 autorių ekspozicija

    Jubiliejinėje parodoje savo kūrinius pristatė 108 autoriai iš visų sąjungos skyrių, o darbų geografija apėmė skirtingus Lietuvos regionus. Toks mastas leido vienoje erdvėje pamatyti, kuo šiandien gyvena skirtingų tradicijų ir mokyklų kūrėjai bei kaip regioniniai bruožai atsispindi darbuose.

    Lankytojams pristatytas platus tautodailės spektras: medžio ir akmens skulptūros, audiniai, juostos, lovatiesės, tautinių kostiumų elementai, metalinės saulutės, keramika, šiaudiniai sodai, tapybos darbai. Ekspozicija išryškino ne tik meistriškumą, bet ir tai, kad tradicinės technikos vis dažniau derinamos su šiuolaikiškesniu pateikimu, ypač parodose ir edukacijose.

    Ukmergei parodoje atstovavo 9 autoriai: Rimantas Zinkevičius ir Valentas Butkus pristatė medžio skulptūras, Stanislovas Zinkevičius – rankšluostines, Vytautas Mackevičius ir Anelė Stancikienė – tapybą, Daiva Malinauskienė – laikraštines, Vaiva Žakavičienė – keramiką, Janė Giedraitienė ir Rasa Laskauskienė – šiaudinius sodus.

    Parodos rengėjai dėkojo Ukmergės kultūros centro direktorei Rasai Graužinienei už nuoseklų palaikymą ir sąlygas eksponuoti darbus erdviose, šviesiose galerijos patalpose. Anot organizatorių, tokios erdvės svarbios ne tik estetikai, bet ir tam, kad tradiciniai darbai būtų matomi kaip šiuolaikinio kultūros gyvenimo dalis.

  • Gamtos dainius Pranas Raščius: kraštiečio eilės, jo ryšys su Šventąja ir vaizdo įrašas

    Gamtos dainius Pranas Raščius: kraštiečio eilės, jo ryšys su Šventąja ir vaizdo įrašas

    Kraštietis poetas Pranas Raščius (1932–1987) gimė Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Mokėsi Užpaliuose, vėliau Svėdasų vidurinėje mokykloje, o studijuoti įstojo į tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją, tačiau pasirinko literatūros kelią.

    Ankstyvieji kūrybos bandymai atsirado dar studijų metais, o vėliau Raščius dirbo kelių leidinių redakcijose, tarp jų „Literatūros ir meno“, „Tiesos“, „Šluotos“ ir „Pergalės“. Ši patirtis sustiprino jo ryšį su literatūriniu gyvenimu ir leido nuosekliai plėtoti poetinį balsą.

    Per savo gyvenimą poetas išleido šešias lyrikos knygas, penkias satyros knygas, taip pat kūrė vaikams ir sudarinėjo poezijos bei humoreskų rinkinius. Raščius rašė libretus operoms ir operetėms, o pagal jo tekstus dainas kūrė įvairūs Lietuvos kompozitoriai.

    2021 metais pasirodė Prano Raščiaus poezijos rinktinė „Paragauki sulos“, kurioje publikuoti eilėraščiai iš 1972–1988 metais išleistų knygų. Leidinį sudarė ir išleido poeto sūnus Andrius Raščius, siekdamas nuosekliau pristatyti tėvo kūrybinį palikimą.

    Didesnę gyvenimo dalį Pranas Raščius praleido Vilniuje, tačiau nuo gamtos nenutolo: ji jam buvo ir poilsio, ir įkvėpimo šaltinis. Poeto aplinkoje netrūko ir Aukštaitijos krašto literatų, su kuriais siejosi profesiniai bei bičiuliški ryšiai.

    Jo eilėse itin dažnai skamba vandens tema, ypač upė, kuri Raščiui tapo gimtinės ir tapatybės ženklu. Pasak Andriaus Raščiaus, poetas buvo aistringas žvejys, mėgęs žvejoti upėse, o ryškiausiai jo kūryboje atsikartojo trys upės: Šventoji, Žeimena ir Merkys.

    „Mano gimtinė – miškas, upė, dangus ir dirva, ežero krantas… viskas, o viskas – tai Lietuva“, – rašė Pranas Raščius. Ši nuostata aiškiai atpažįstama ir jo gamtos vaizdų poetikoje, kur gimtosios vietos patirtis tampa platesne Lietuvos pajauta.

    Skaitytojai ir klausytojai kviečiami susipažinti su vaizdo įrašu, kuriame Prano Raščiaus eiles skaito aktorius Jokūbas Bareikis. Įrašas parengtas dalijantis poeto kūryba ir primenant jos aktualumą šiandienos kultūriniame kontekste.

  • Medicinos darbuotojų dieną Alytaus rajono PSPC paminėjo kelione siauruku per Aukštaitiją

    Medicinos darbuotojų dieną Alytaus rajono PSPC paminėjo kelione siauruku per Aukštaitiją

    Medicinos darbuotojų dienos išvakarėse Alytaus rajono pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai šventę pasirinko paminėti ne įprastu renginiu, o bendru išvykos formatu. Kolektyvas leidosi į kelionę siauruoju geležinkeliu, derindamas poilsį, bendrystę ir pažintį su Aukštaitijos kraštovaizdžiais.

    Kelionės maršrutas driekėsi Alytus–Panevėžio siauruko stotis–Surdegio stotis–Alytus, simboliškai sujungdamas skirtingus Lietuvos regionus. Organizatorių teigimu, toks pasirinkimas tapo proga bent trumpam atsitraukti nuo intensyvaus kasdienio tempo, su kuriuo nuolat susiduria sveikatos priežiūros specialistai.

    Važiuodami siauruku dalyviai mėgavosi autentiška kelionės atmosfera ir pro langus atsiveriančiais pavasariškais vaizdais. Išvykoje netrūko ir suplanuotų pramogų stotelėse, kurios padėjo kurti lengvą šventinę nuotaiką ir sustiprino komandos tarpusavio ryšį.

    Vėliau kolektyvas ragavo aukštaitiškos virtuvės patiekalus, susipažino su regiono tradiciniais skoniais ir vietos kultūriniais akcentais. Vakaro dalyje netrūko muzikos, šokių ir dainų, o pati kelionė daugeliui tapo proga pabūti kartu neformaliai, be įprastų darbinių vaidmenų.

    „Kodėl traukinys? Todėl, kad gyvenimas yra kaip kelionė traukiniu. Mes visi šiuo metu bendrakeleiviai, kur kiekvienas yra labai svarbus. Ir tikroji sėkmė slypi ne galutinėje stotelėje, o tame, kokiais bendrakeleiviais esame vienas kitam“, – sakė Alytaus rajono PSPC direktorė Giedrė Ilgūnaitė.

    Įstaiga taip pat padėkojo Alytaus rajono savivaldybei už šventinį dėmesį kolektyvui. Pasak organizatorių, tokie gestai ir bendros patirtys tampa svarbia emocine paskata darbuotojams, kurių kasdienybėje itin daug atsakomybės, įtampos ir nuolatinio bendravimo su pacientais.