CP v2

Tag: Aukštapelkės

  • Karpatų Žuravlino ežeras: juodas vanduo, plūduriuojanti sala ir legenda apie tariamai bedugnį dugną

    Lvivo srityje, Skolės Beskidų eglynų apsuptyje, slepiasi Žuravlino ežeras, dar vadinamas Negyvuoju arba Juoduoju. Ši nedidelė, bet išskirtinė pelkinė akvatorija traukia turistus tamsiu vandeniu, klampiais krantais ir pasakojimais apie paslaptingą gelmę.

    Ežeras yra netoli Kamjankos krioklio, maždaug 620 metrų aukštyje virš jūros lygio, Skolivski Beskydy nacionalinio parko teritorijoje. Vandenį supa sfagninė aukštapelkė, o pats telkinys yra netaisyklingos ovalo formos ir tęsiasi maždaug 50 metrų.

    Vietiniai pavadinimą sieja su niūria išvaizda: vanduo atrodo tamsus, pakrantės vietomis pelkėtos, o dugne matyti nugrimzdę medžiai. Tokie požymiai natūraliai kuria įspūdį, kad tai vieta, kurioje mažai gyvybės.

    Vis dėlto visiškai „negyvu“ ežero vadinti nereikėtų. Pelkiniuose ežeruose dažnai aptinkami smulkūs vėžiagyviai, vabzdžių lervos, varliagyviai, o pakrantėse klesti specifinė, rūgščią terpę mėgstanti augalija.

    Žuravlino vanduo ypač tamsus debesuotomis dienomis, kai ežerą dar labiau užtemdo eglių šešėliai. Tačiau pagrindinė priežastis – organinės medžiagos, kurios į vandenį patenka iš durpių ir yrusių augalų likučių.

    Ežerą supanti sfagninė aukštapelkė kaupia durpes, o jos vandenį prisotina huminių medžiagų, dėl kurių vanduo įgauna tamsiai rudą, beveik juodą atspalvį. Kai kur durpinių nuosėdų storis siekia daugiau nei 2 metrus, todėl „juodo veidrodžio“ efektas tampa dar ryškesnis.

    Vienas neįprasčiausių šio ežero bruožų – plūduriuojanti sala, susiformavusi iš šaknų, šakų, žolių ir kitų augalinių sankaupų. Vėjo ir vandens judėjimo veikiama ji gali keisti padėtį, o tai tik dar labiau pakurstė legendas.

    Parko teritorijoje turistams patariama nesiartinti prie ežero pakraščių per arti ir nebandyti eiti į pelkę. Sfagninės aukštapelkės vietomis sudaro klampią, iš tolo tvirtą paviršių primenančią dangą, tačiau ji gali būti pavojinga.

    Pasakojimai apie tariamai bedugnį ežerą dažniausiai kyla iš tamsaus vandens, nugrimzdusių medžių ir dumblėto dugno, kuris vizualiai „paslepia“ gylį. Moksliniu požiūriu tokias legendas paprastai paaiškina pelkinių telkinių specifika: durpės, organinės nuosėdos ir rūgšti aplinka keičia vandens skaidrumą ir ekosistemą.

    Žuravlino apylinkės vertingos ir dėl retos augalijos: pelkėje aptinkama apskritalapė saulašarė – vabzdžiaėdis augalas, prisitaikęs prie maistingųjų medžiagų stokos. Greta auga ir kiti aukštapelkių augalai, dėl kurių ši vieta laikoma svarbia saugoma buveine.

    Nors pavadinimas daug kam asocijuojasi su gervėmis, jis siejamas su pelkėmis ir jose augančiomis uogomis, ypač spanguolėmis. Ši teritorija nacionaliniame parke vertinama kaip savita ekosistema, todėl lankytojams rekomenduojama rinktis pažymėtus takus ir neardyti jautrios pelkės dangos.

  • Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Wełnianka Kampinoso girioje: kur ieškoti baltų „vatos“ peizažų ir kada jie įspūdingiausi

    Kur Kampinoso girioje ieškoti

    Viena įspūdingiausių vietų Mazovijoje, kur pavasarį sužimba baltos „vatos“ vaizdais, yra Długie Bagno durpynas Kampinoso nacionaliniame parke. Čia gausiai auga wełnianka (Eriophorum) – viksvinių šeimos augalas, po žydėjimo subrandinantis purius, baltus vaisynus.

    Długie Bagno yra aukštapelkė, kurią maitina tik krituliai, todėl vanduo joje paprastai būna rūgštus, o maisto medžiagų – mažai. Daugeliui augalų tai sudėtingos sąlygos, tačiau wełniankai toks durpynas yra ypač palankus, todėl ji čia sudaro plačius sąžalynus.

    Ši vieta yra rytinėje Kampinoso parko dalyje, o iki jos patogiausia privažiuoti vadinamuoju Palmyrų keliu iš šiaurės. Į durpyną taip pat galima ateiti iš pietų nuo Truskaw apylinkių bei pasiekti pėsčiųjų maršrutais, vedančiais per parko teritoriją.

    Kada balti vaizdai ryškiausi

    Wełnianka pradeda žydėti jau balandį, tačiau didžiausią įspūdį palieka ne žiedai, o vėlesnis etapas. Gegužę, kai augalas peržydi, ima formuotis balti, purūs vaisynai, kurie ir sukuria „vatos“ kilimo efektą.

    Palankiomis sąlygomis šis vaizdas gali išsilaikyti iki birželio, ypač jei durpynas išlieka pakankamai drėgnas. Fotografams ir gamtos mėgėjams svarbios ir oro sąlygos: švelni rytinė šviesa bei lengvas vėjas gali paversti baltus kuokštelius banguojančiu, „judančiu“ peizažu.

    Verta prisiminti, kad tai natūrali, nuo metų eigos priklausoma gamtos „dekoracija“. Jei pavasaris būna neįprastai sausas arba vandens lygis durpyne krinta, augalų sąžalynai gali atrodyti kuklesni, o efektas – trumpesnis.

    Kodėl augalas nyksta ir kuo svarbios pelkės

    Nors wełnianka aptinkama daugelyje Lenkijos regionų, jos buveinių pasiskirstymas netolygus. Ilgalaikėje perspektyvoje augalui kenkia pelkių mažėjimas, buveinių fragmentacija ir hidrologinio režimo pokyčiai, kai teritorijos nusausinamos arba praranda natūralų vandens balansą.

    Aukštapelkės ir kiti durpynai yra jautrios ekosistemos, kurios svarbios ne tik retoms rūšims, bet ir anglies kaupimui bei vandens reguliavimui kraštovaizdyje. Todėl tokiose vietose ypač aktualus atsakingas lankymas: judėjimas tik leistinais takais padeda nepažeisti samanų dangos ir trapios pelkės struktūros.

    Pačios wełniankos išvaizda apgaulingai švelni, tačiau jos augavietės yra sudėtingos ir lengvai pažeidžiamos. Dėl to planuojant išvyką verta pasidomėti parko taisyklėmis, o gamtą stebėti iš saugaus atstumo, kad įspūdingas baltas peizažas išliktų ir kitais metais.