Tag: Auschwitz

  • Filmas „Block 10“ atskleidžia nacių priverstinės sterilizacijos eksperimentus Aušvice

    Filmas „Block 10“ atskleidžia nacių priverstinės sterilizacijos eksperimentus Aušvice

    Į kino ekranus ateina vaidybinis filmas „Block 10“, pasakojantis apie vieną mažiau žinomų Aušvico istorijos skyrių – prievartinius nacių sterilizacijos eksperimentus su žydų moterimis ir merginomis.

    Ankstyvais 1943 metų mėnesiais SS kelis šimtus žydų moterų ir mergaičių uždarė į užantspauduotą pastatą be dienos šviesos – vadinamąjį 10-ąjį bloką. Ilgą laiką apie tai, kas ten vyko, žinota palyginti nedaug.

    Filme rodoma, kad šiame bloke ginekologas Carlas Claubergas, vykdydamas SS vado Heinricho Himmlerio pavedimą, ieškojo būdų, kaip masiškai padaryti moteris nevaisingas. Dalis aukų šių procedūrų neišgyveno.

    Filmo scenarijų parašė ir jį prodiusavo Berlyne gyvenanti Alice Brauner. Ji yra dirbusi istorike, rinkusi liudijimus išgyvenusiųjų pasakojimams, tačiau apie 10-ąjį bloką pati sužinojo vėliau – perskaičiusi Bogdano Musiało knygą „Mengeles Koffer“.

    Moralinė „pilkoji zona“ Aušvice

    Vienas svarbiausių filmo siužeto akcentų – žydų gydytojas, kurį SS privertė bendradarbiauti, šantažuodami jo dukters gyvybe. Filme šis personažas – Kelno ginekologas Maximilianas Samuelis, kurį vaidina Christianas Berkelis.

    Kūrėjų teigimu, herojus vaizduojamas kaip žmogus, patekęs į situaciją be išeities: gydytojas, kurio darbas turėjo būti saugoti gyvybę, priverčiamas dalyvauti moterų suluošinime, kad jos nebegalėtų turėti vaikų.

    Interviu „Euronews“ Brauner kalba apie vadinamąją Primo Levi aprašytą „pilkąją zoną“ – moralinį lauką, kuriame įprasti vertinimo kriterijai nebeveikia. Ji teigia atsisakanti teisti Samuelį: esą neįmanoma moraliai pasmerkti žmogaus už tai, ką jis darė būdamas Aušvico kaliniu.

    Filme greta gydytojo dilemos pabrėžiama ir moterų tarpusavio parama: pasakojama, kad net tamsiausiomis akimirkomis jos ieškojo stiprybės viena kitoje, deklamavo eiles ir dainavo. Brauner akcentuoja, jog tokios scenos nėra išgalvotos – eilėraštis paremtas Aušvice buvusio gydytojo dienoraščiais, o daina buvo paplitusi daugelyje stovyklų.

    Scenarijus paremtas liudijimais ir teismo dokumentais

    Kūrėja teigia, kad scenarijus remiasi liudytojų parodymais ir teismų įrašais. Anot jos, filme esantys kalinių numeriai yra tikslūs, o vaizduojami žmonės – realiai egzistavę.

    Ji taip pat nurodo vieną kūrybinę išimtį: vienoje aborto scenoje pasirinkta kita nukentėjusi moteris, kad siužetas netaptų pernelyg komplikuotas.

    Pasipriešinimo simboliu filme tampa gydytoja Adélaïde Hautval, kurią vaidina Bibiana Beglau. Prancūzė į Aušvicą buvo deportuota 1943 metų sausį kaip vadinamoji „žydų draugė“, o būdama kalinė gydytoja atsisakė prisidėti prie priverstinės moterų sterilizacijos.

    Vėliau Jad Vašem memorialas ją pagerbė „Pasaulio tautų teisuolės“ vardu.

    Kaip buvo kuriamas „Block 10“

    Filmavimas prasidėjo 2025 metų rugsėjį CCC kino studijose Berlyne, kur buvo detaliai atkurta 10-ojo bloko aplinka – įrengtos miegamosios patalpos ir operacinės. Produkcijos dailininkas rėmėsi originalaus pastato 3D grafika.

    Aušvico memorialas komandai pirmą kartą vaidybinio filmo kūrimui suteikė stovyklos virtualios realybės 360 laipsnių vaizdus – jais pasinaudota išorės scenoms. Kalinių atvykimo epizodai filmuoti Bochumo geležinkelio muziejuje, dalyvaujant šimtams statistų.

    Filme sąmoningai atsisakyta muzikos. Brauner aiškina, kad nenorėjo papildomų priemonių, kurios „estetiškai emocionalizuotų“ tai, kas rodoma – žydų malda skamba tik pabaigos titruose.

    Dar viena pasirinkta kryptis – kuo mažiau dirbtinumo: vietoje kaukių aktorės skuto galvas, dalis scenų filmuotos veikiančiai kamerai. Aikštelėje dirbo intymumo koordinatorius, padėjęs scenose su nuogybėmis ir emociškai palaikęs aktorius.

    Vokietijos kino teatruose – nuo lapkričio 5-osios

    „Block 10“ Vokietijos kino teatruose pradedamas rodyti lapkričio 5 dieną pasirinktose salėse, su angliškais subtitrais. Kartu su autore Heike Gronemeier Brauner parengė ir knygą, kurioje plačiau aptariamas istorinis kontekstas.

    Prodiuserė ragina filmą žiūrėti ne vienumoje – jos manymu, svarbi ir vėlesnė diskusija. Ji tikisi, kad auditorijoje bus daug jaunų žmonių, o pati planuoja pristatymus mokyklose ir kino teatruose, siekdama dialogo apie istorijos pamokas.

  • Janina Nowak – pirmoji lenkė, pabėgusi iš Aušvico: 12 dienų lageryje ir drąsus sprendimas

    Janinos Nowak istorija išliko fragmentiška, tačiau tai, kas žinoma, leidžia ją vadinti viena iš ankstyvųjų Aušvico pabėgimo simbolių. Ji gimė 1917 metais Błędowe, o patikimiausi duomenys apie ją šiandien remiasi nacių koncentracijos stovyklos kartotekos įrašais.

    Į Aušvicą Janina Nowak buvo atgabenta 1942 metų birželio 12 dieną. Jai suteiktas kalinės numeris 7 615, o pati ji pateko į sistemą, kurioje žmonės buvo registruojami, skirstomi ir išnaudojami kaip darbo jėga.

    Dvylika dienų iki spragos sargyboje

    Stovykloje ji praleido vos 12 dienų, o tai Aušvico kontekste yra itin trumpas laikas. Neaišku, ar pabėgimo planas brendo palaipsniui, ar sprendimas gimė staiga, pamačius realią galimybę.

    1942 metų birželio 24 dieną ji dirbo moterų grupėje, vežusioje šieną prie Sołos upės, atokiau nuo griežčiausiai saugomų stovyklos pastatų. Būtent ten, pievų ir pakrančių krūmynų tankmėje, ji aptiko akimirką, kai priežiūra buvo silpnesnė.

    Ji ja pasinaudojo nedvejodama. Kai darbo komanda grįžo į stovyklą, Janinos Nowak joje jau nebuvo, o sargybiniai pabėgimą pastebėjo tik per vakarinį kalinių perskaičiavimą.

    Paieškos ir kolektyvinė bausmė

    Vokiečiai pradėjo paiešką aplink upę, šukavo krūmynus ir tikrino apylinkes, tačiau bėglės pėdsakų nerado. Išlikę pasakojimai rodo, kad kartu dirbusios moterys nepadėjo persekiotojams, nors suprato, kokios represijos laukia už menkiausią įtarimą dėl pagalbos.

    Nacių stovyklų praktikoje pabėgimai dažnai būdavo „kompensuojami“ kolektyvinėmis bausmėmis, siekiant įbauginti likusius kalinius. Šiuo atveju bausmę patyrė apie 200 lenkių kalinių: jos buvo laikomos ilgame rikiuotės patikrinime, verčiamos varginančiais bausminiais pratimais, o galiausiai joms nuskustos galvos.

    Dalis šios komandos vėliau buvo išsiųsta į Budų apylinkes, kur moterys dirbo itin sunkiomis sąlygomis. Tokios priemonės buvo skirtos parodyti, kad net vienas pabėgimas „kainuos“ visiems, ir taip sumažinti bandymų riziką.

    Trumpa laisvė ir sugrįžimas į lagerį

    Janinai Nowak pavyko pasiekti Lodzę ir ten kurį laiką slapstytis. Tačiau laisvė truko neilgai: 1943 metų kovo mėnesį ji buvo vėl suimta ir išsiųsta atgal į Aušvicą.

    Grįžusi į stovyklą ji gavo kitą numerį, tarsi ankstesnis įrašas ir pats pabėgimo faktas turėjo būti „perrašytas“ nauja registracija. Netrukus Janina Nowak buvo perkelta į Ravensbriuką – didžiausią nacistinės Vokietijos moterų koncentracijos stovyklą, veikusią į šiaurę nuo Berlyno.

    Ten ji sulaukė išlaisvinimo, tačiau vėlesni jos gyvenimo faktai skendi nežinioje. Nežinoma nei tiksli jos mirties data, nei vieta, todėl istoriniuose pasakojimuose ji dažnai lieka kaip vardas ir keli dokumentų įrašai, už kurių slypi nepaprastai rizikingas pasirinkimas.

    Pabėgimai iš Aušvico buvo reti dėl teritorijos apsaugos, sargybos sistemos, kolektyvinių bausmių ir nuolatinės kontrolės. Todėl ankstyvas Janinos Nowak pabėgimas, įvykęs dar 1942 metų vasarą, primena, kad net griežčiausioje represijų sistemoje lemiama gali tapti viena spraga ir vienas drąsus sprendimas.