CP v2

Tag: Australijos jūrų mokslo institutas

  • Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.

    Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.

    Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus

    Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.

    Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.

    Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė

    Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.

    Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.

    Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu

    Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.

    Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.

    „Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.

    Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.

  • Prie didžiausios pasaulio žuvies pritvirtinta kamera atskleidė: bangininės ryklės medžioja ir giliai

    Australijos mokslininkai pirmą kartą gavo išsamų vaizdo įrašų rinkinį, kaip bangininės ryklės maitinasi po vandeniu, ir nustatė, kad šių milžinių elgsena gerokai įvairesnė, nei manyta iki šiol. Iki šio tyrimo dauguma stebėjimų vyko nuo valčių ar nardant paviršiuje, todėl vos rykliui nėrus giliau, duomenų tiesiog nelikdavo.

    Australijos jūrų mokslo instituto tyrėjai ant bangininių ryklių nugaros peleko pritvirtino specialius įrenginius su kameromis. Prietaisai buvo sukurti taip, kad po maždaug paros patys atsikabintų, o mokslininkai galėtų juos surinkti kartu su įrašyta medžiaga, nesukeldami žalos gyvūnams.

    Surinkti vaizdai ir papildomai išanalizuota daugiau nei 100 mokslinių publikacijų leido sudaryti didžiausią iki šiol bangininių ryklių elgsenos katalogą. Tyrėjai išskyrė 36 atskirus elgesio tipus, daug dėmesio skirdami maitinimosi strategijoms skirtingomis sąlygomis.

    Pagrindinė išvada – bangininės ryklės maitinasi ne vien prie pat paviršiaus. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad jos ieško maisto ir maitinasi iki maždaug 70 metrų gylyje, o tai koreguoja ankstesnį įsivaizdavimą, jog šios žuvys daugiausia renka planktoną tik viršutiniuose vandens sluoksniuose.

    Mokslininkai aprašė platų strategijų spektrą: nuo lėto, energiją taupančio slinkimo su praverta burna vandens storymėje iki aktyvaus maitinimosi, kai ryklės pasiekia tankius krilio ar kito smulkaus grobio telkinius. Tyrėjų teigimu, dažnai vyrauja vadinamasis mažai energijos reikalaujantis maitinimasis, kai ryklys tarsi nuolat renka mažus kąsnius, kol aptinka gausesnį maisto „židinį“.

    Ši elgsenos įvairovė gali būti viena priežasčių, kodėl bangininės ryklės geba išgyventi tropiniuose vandenyse, kur maistas pasiskirstęs netolygiai ir jo kiekiai gali smarkiai kisti. Palyginti su kitais dideliais filtratoriais, tokiais kaip milžiniškosios ryklės ar kai kurie banginiai, bangininės ryklės, panašu, naudoja platesnį prisitaikymo „įrankių rinkinį“.

    Kol kas stebėjimai daugiausia susiję su jaunų bangininių ryklių grupe prie Ningalo rifo Vakarų Australijoje, todėl mokslininkai pabrėžia, kad rezultatams patvirtinti reikia daugiau duomenų iš kitų regionų. Tolimesni tyrimai su kameromis skirtingose pasaulio vietose galėtų tiksliau parodyti, kaip maitinimosi įpročiai priklauso nuo sezono, grobio gausos ir konkrečių buveinių.

    Bangininė ryklė yra didžiausia žuvis Žemėje ir laikoma nykstančia rūšimi, todėl geresnis jos gyvenimo būdo supratimas svarbus ne tik smalsumui patenkinti. Detalesni duomenys apie tai, kur ir kaip ji maitinasi, gali padėti tiksliau planuoti jūrų teritorijų apsaugą ir mažinti žmogaus veiklos rizikas tose vietose, kur šie gyvūnai realiai praleidžia daug laiko.