1970-aisiais JAV Floridos pakrantėje pradėtas projektas, kuris turėjo vienu metu spręsti dvi problemas: mažinti susidėvėjusių automobilių padangų atliekas ir sukurti dirbtinį rifą jūrų gyvybei. Tačiau ši idėja virto vienu garsiausių aplinkosaugos fiasko, o jo padariniai tvarkomi iki šiol.
Prie Fort Loderdeilo pakrantės buvo suformuotas vadinamasis Osborno rifas, kuriam panaudota apie 2 000 000 padangų. Jos buvo sujungtos plieniniais spaustuvais ir nailoniniais diržais, o projektą koordinavo vietos organizacijos ir institucijos, tikintis, kad konstrukcijos taps pastovia buveine žuvims bei bestuburiams.
„Deja, paaiškėjo, kad jūrų organizmams padangos nėra patrauklūs namai“, – teigiama publikacijose apie šį projektą.
Problemos išryškėjo gana greitai: sūrus vanduo ir bangavimas ėmė ardyti metalinius tvirtinimus, o saulė ir laiko poveikis silpnino sintetines jungtis. Konstrukcijoms suirus, atskiros padangos pradėjo judėti dugnu, jas nešiojo srovės ir audros.
Dėl to padangos ėmė daužyti natūralius koralinius rifus ir juos žaloti, o vietomis užklojo gyvybiškai svarbius plotus. Vietoje planuoto biologinės įvairovės augimo kai kur fiksuotas priešingas efektas: pažeistos buveinės ir sumažėjusios vietinės rūšys.
Ši istorija laikoma pamoka, kodėl dirbtiniams rifams negalima naudoti bet kokių atliekų, net jei idėja atrodo patraukli ekonomiškai. Šiandien dirbtinių rifų projektai paprastai remiasi griežtesnėmis medžiagų atrankos taisyklėmis ir aplinkosauginiu vertinimu, pirmenybę teikiant stabiliai, netoksiškai ir hidrodinamiškai saugiai struktūrai.
Osborno rifo valymo darbai pradėti 2006 metais, tačiau progresas lėtas, nes padangų iškėlimas reikalauja narų komandų, specialios įrangos ir palankių oro sąlygų. Skelbiama, kad per daugelį metų pavyko pašalinti tik kiek daugiau nei ketvirtadalį padangų, o 50 proc. ribą tikimasi pasiekti apie 2033 metus.
Dar viena priežastis, kodėl ši problema tokia ilgalaikė, yra mastas: padangų kiekis milžiniškas, o dalis jų yra išsibarstę plačiame plote. Be to, kiekvienas iškėlimo etapas turi būti vykdomas atsargiai, kad papildomai nebūtų pažeistos jautrios jūros dugno ekosistemos.
Šis atvejis nebuvo vienintelis: XX amžiaus pabaigoje panašūs padangų rifų projektai buvo kartojami įvairiose pasaulio vietose, tikintis pigiai panaudoti atliekas. Vis dėlto būtent Floridos pavyzdys dažniausiai minimas kaip įrodymas, kad trumpalaikiai atliekų „sprendimai“ jūroje gali virsti brangiai kainuojančia taršos krize.