Tag: Avietės

  • Kardiologai įvardijo 4 produktus, kuriuos dažniausiai rekomenduoja kraujospūdžiui gerinti

    Kraujospūdis dažnai kyla tyliai – žmogus gali jaustis gerai, kol per profilaktinį patikrinimą paaiškėja, kad rodikliai jau per aukšti. Vaistai daugeliui yra svarbi gydymo dalis, tačiau kasdieniai mitybos pasirinkimai taip pat gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Leidinys „EatingWell“ kardiologų paklausė, kokius produktus jie realiai siūlo pacientams, norintiems palaikyti sveikesnį kraujospūdį. Specialistai pabrėžia, kad nė vienas iš jų nėra „gydymas“ ir neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

    Į sąrašą pateko keli kasdieniai, lengvai pritaikomi produktai: lapinės daržovės, ankštiniai, malti linų sėmenys ir avietės. Kiekvienas jų vertinamas dėl konkrečių maistinių medžiagų – kalio, skaidulų ar antioksidantų.

    Vis dėlto kai kuriais atvejais svarbios išimtys: pavyzdžiui, lapinėse daržovėse gausu vitamino K, o didesnis kalio kiekis racione ne visiems tinka. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar turite inkstų ligų, prieš didesnius pokyčius verta pasitarti su gydytoju.

    Lapinės daržovės: kalis ir nitratai

    Kardiologai kaip vieną pirmųjų pasirinkimų mini lapines daržoves – pavyzdžiui, špinatus ar lapinį kopūstą. Jose gausu kalio, kuris gali padėti organizmui šalinti natrio perteklių ir atpalaiduoti kraujagysles.

    Be kalio, lapinės daržovės yra ir maistinių nitratų šaltinis – organizme jie virsta azoto oksidu. Viename stebimajame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 50 000 Danijos suaugusiųjų, daugiau nitratų turinčių daržovių valgę žmonės turėjo kiek mažesnį sistolinį kraujospūdį ir mažesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką, tačiau tai rodo ryšį, o ne priežastį.

    Norint paprasčiau įtraukti daugiau žalumynų, siūloma įdėti saują špinatų į kiaušinius, sriubas ar makaronų padažą – termiškai apdorojami jie smarkiai „susitraukia“. Svarbu prisiminti, kad šiose daržovėse daug vitamino K, todėl vartojantiems kraują skystinančius vaistus rekomenduojama laikytis pastovaus vartojimo, o ne daryti didelius svyravimus.

    Ankštiniai ir malti linų sėmenys

    Kita kardiologų minima grupė – pupelės ir kiti ankštiniai. Jie sotūs, suteikia kalio, o kartu yra geras skaidulų ir augalinių baltymų šaltinis.

    Atkreipiamas dėmesys ir į konservuotų ankštinių druską: renkantis verta ieškoti variantų be pridėtinės druskos arba su mažesniu natrio kiekiu. Jei naudojate įprastas konservuotas pupeles, jas nupylus ir perplovus dalis druskos nusiplauna.

    Dar vienas produktas, turintis nemažai mokslinių duomenų, – malti linų sėmenys. Kardiologai pabrėžia būtent „maltus“, nes sveiki sėmenys dažnai praeina per virškinimo sistemą beveik nepakitę, todėl organizmas neįsisavina dalies naudingų medžiagų.

    Minima ir sisteminė apžvalga bei metaanalizė, kurioje linų sėmenų vartojimas siejamas su reikšmingu sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimu, lyginant su kontrolinėmis grupėmis. Vis dėlto tai laikoma pagalbine priemone – vartojantiems vaistus rekomenduojama jų nenutraukti ir laikytis gydytojo nurodymų.

    Avietės ir kiti kasdieniai įpročiai

    Kardiologai taip pat išskiria daug skaidulų turinčius vaisius, o tarp jų – avietes. Šie vaisiai vertinami dėl skaidulų, vitaminų, mineralų ir antioksidantų, kurie gali būti svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Avietės išsiskiria ir tuo, kad yra vienos „skaiduliausių“ uogų: viename puodelyje gali būti apie 8 gramai skaidulų, o kalorijų kiekis – apie 65. Taip pat jose yra antioksidantų, pavyzdžiui, antocianinų, kurie siejami su širdies sveikatos palaikymu.

    Praktiška detalė – šaldytos avietės maistine verte nenusileidžia šviežioms, o neretai kainuoja mažiau, tad jas lengviau turėti namuose visus metus. Jas galima berti į košes, plakti į kokteilius ar rinktis vietoje saldžių užkandžių.

    Galiausiai pabrėžiama, kad mityba yra tik dalis plano: kraujospūdį svarbu matuotis reguliariai, judėti, laikytis širdžiai palankios mitybos principų ir vaistus vartoti tiksliai taip, kaip paskyrė gydytojas.

  • Kaip rudenį nemokamai pasidauginti aviečių: paprasčiausi būdai ir sodinimo žingsniai

    Kaip rudenį nemokamai pasidauginti aviečių: paprasčiausi būdai ir sodinimo žingsniai

    Avietes rudenį galima pasidauginti visiškai nemokamai – užtenka pasinaudoti natūraliais jaunais ūgliais, kurie dygsta šalia senesnių krūmų. Tokie atžalos dažnai jau būna su savo šaknimis, tik po žeme dar susijusios su motininiu augalu.

    Kaip rašoma portale „Deccoria“, patogiausia šaknines atžalas imti rudenį, kai avietės baigia derėjimo sezoną ir ruošiasi žiemai. Svarbiausia – rinktis sveikus, gerai derėjusius krūmus, kad kartu „neparsineštumėte“ ligų ar kitų problemų.

    Šakninių atžalų dauginimas laikomas lengviausiu metodu, nes augalas jau yra pradėjęs formuoti savarankišką šaknų sistemą. Tai reiškia, kad persodintas jis turi didesnę tikimybę greitai prigyti, ypač kai rudenį dirva dažnai būna drėgnesnė.

    Vis dėlto su persodinimu nereikėtų delsti iki stiprių šalnų: jaunoms šaknims reikia laiko įsitvirtinti. Jei avietes sodinate vėliau, verta pagalvoti ir apie papildomą apsaugą nuo šalčio.

    Šakninės atžalos – kaip jas saugiai atskirti

    Pirmiausia pasirinkite jauną, tvirtą ūglį, turintį savo šaknis. Rekomenduojama, kad stiebo storis būtų bent 5–7 mm, o ilgis – apie 30 cm.

    Tada tarp atžalos ir motininio krūmo įsmeikite kastuvą ir juo perkirpkite šaknį, kuri jungia abu augalus. Svarbu stengtis nepažeisti jaunos atžalos šaknų.

    Atsargiai iškaskite atžalą ir išimkite su kuo didesniu šaknų gumulu. Persodinus ūglį patariama jį patrumpinti iki maždaug 20–30 cm virš žemės ir gausiai palaistyti, kad žemė gerai priglustų prie šaknų.

    Dauginimas atlankomis ir ūglių viršūnėmis

    Ne visas jaunas aviečių ūglis turi būti iškart kasamas – avietes galima dauginti ir atlankomis, kai ūglis kurį laiką lieka sujungtas su motininiu krūmu. Šis būdas ypač tinka, jei krūmas turi ilgus, lanksčius ūglius.

    Praktika paprasta: pasirenkamas sveikas ūglis, prilenkiamas prie žemės, nuo būsimos užžertos vietos pašalinami lapai. Ūglis pritvirtinamas prie pagrindo, užžeriamas žemėmis taip, kad jo galas liktų virš paviršiaus, o vieta palaistoma.

    Po kurio laiko užžerta ūglio dalis gali išleisti šaknis, tačiau atskirti jos skubėti nereikėtų. Tik įsitikinus, kad šaknys susiformavo pakankamai gerai, ūglį galima nupjauti nuo motininio krūmo ir persodinti.

    Panašiai galima įšaknydinti ir ilgų ūglių viršūnes – prilenkus ir plonai užžėrus žemėmis. Visgi jei avietės pačios gausiai leidžia šaknines atžalas, jas atskirti paprastai yra lengviau.

    Kaip rudenį pasodinti jaunas avietes

    Jaunoms avietėms reikia saulėtos arba lengvai pritemdytos vietos ir derlingos, laidžios dirvos. Žemė turėtų būti drėgna, bet neužmirkstanti – prieš sodinimą naudinga ją išravėti ir supurenti.

    Sodinant iškasama pakankamai plati duobė, kad šaknis būtų galima laisvai išskleisti. Daigas įstatomas tokiame pačiame gylyje, kaip augo anksčiau, šaknys užpilamos žeme, ji švelniai suspaudžiama ir gausiai palaistoma.

    Pasodinus verta paskleisti ploną mulčio sluoksnį – pavyzdžiui, iš žievės, pjuvenų ar smulkintų šakelių. Tai padeda mažinti drėgmės garavimą ir palaikyti tolygesnę dirvos drėgmę, o vėlesniu laikotarpiu gali padėti ir apsisaugoti nuo šalčio.

  • Lapkritis avietėms: trys darbai prieš žiemą, kad kitąmet krūmai linktų nuo uogų

    Dar prieš žiemą avietynui verta skirti šiek tiek laiko – keli paprasti darbai lapkritį gali sumažinti grybelinių ligų riziką ir sustiprinti krūmus kitam sezonui. Daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti apsauginiams purškimams, saikingam dirvos pastiprinimui ir laistymui, kurį papildo mulčiavimas.

    Nors derlius jau būna beveik pasibaigęs, aviečių krūmų nereikėtų palikti be priežiūros: jie vis dar gali būti pažeidžiami infekcijų. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į pilkąjį puvinį ir ūglių džiūvimą – šios problemos rudenį gali susilpninti augalus prieš žiemą.

    Tekste pabrėžiama, kad naudojant natūralesnes priemones labai svarbus laikas: geriausia purkšti profilaktiškai, kai lapai dar žali ir atrodo sveiki. Tokiu metu tikimasi, kad liga dar nėra stipriai įsisiautėjusi, todėl augalams lengviau padėti.

    Taip pat primenama, kad rudenį nereikėtų „užkurti“ intensyvaus tręšimo – ypač svarbu atsisakyti azoto turinčių mineralinių trąšų, kurios skatintų augimą ir didintų jaunų ūglių pašalimo riziką. Vis dėlto dirvos būklė išlieka reikšminga kitų metų derliui.

    Apsauginiai purškimai: svarbus momentas ir sąlygos

    Profilaktikai gali būti pasirenkami tiek cheminiai, tiek švelnesni sprendimai, įskaitant biologinius purškimus. Kaip pavyzdys minimas „Polyversum WP“, kurio sudėtyje esantis grybas Pythium oligandrum veikia ligas sukeliančius grybus.

    Ruošiant tirpalą būtina laikytis gamintojo nurodymų: milteliai paprastai beriami į drungną vandenį ir paliekami maždaug valandai, kad sporos suaktyvėtų. Paruoštą tirpalą rekomenduojama sunaudoti per 10 valandų.

    Reikšmės turi ir oras – purškimas prasmingas tik tuomet, kai lauke nėra šalčiau nei 10 laipsnių šilumos. Taip pat nurodoma, kad panaudojus šią biologinę priemonę nereikėtų papildomai griebtis cheminių fungicidų.

    Dirvos pastiprinimas: kuo lapkritį nepersistengti

    Lapkritis nėra metas stipriam tręšimui, tačiau minimalus palaikymas gali būti naudingas. Kaip saikingas variantas minimas granuliuotas galvijų mėšlas – jame yra šiek tiek azoto, bet tikslas labiau susijęs su krūmų sustiprinimu prieš šalnas.

    Toks sprendimas gali būti ypač aktualus, jei krūmai anksčiau nebuvo tręšti jokiais mišiniais. O pavasarį, pavyzdžiui, kovą, galima rinktis pavasarines trąšas, kurios siejamos su derliaus gerinimu.

    Dar viena minima priemonė – medžio pelenai, kuriuos kai kurie sodininkai barsto po krūmais. Jie gali papildyti dirvą fosforu ir kaliu, taip pat magniu ir mikroelementais, tačiau būtinas atsargumas.

    Pelenai yra kalcio šaltinis, todėl didesni kiekiai gali padidinti dirvos pH, o avietėms labiau tinka silpnai rūgšti žemė. Be to, išlieka dirvos засūdrinimo rizika, tad patariama berti labai saikingai – ploną sluoksnį, lengvai įmaišant į viršutinį dirvos sluoksnį arba papildant kompostą.

    Laistymas ir mulčiavimas prieš šalnas

    Darbas, kurį dalis žmonių praleidžia, – laistymas prieš žiemą. Vandens gali prireikti tiek rudeninėms, tiek vasarinėms aviečių veislėms: tekste rekomenduojama palaistyti 2–3 kartus iki žiemos pradžios, kad augalai sukauptų drėgmės atsargų.

    Tiesa, toks laistymas prasmingas tik esant sausam rudeniui. Jei spalis ir lapkritis lietingi, papildomas vanduo nereikalingas.

    Laistymą patariama derinti su mulčiavimu – tai padeda išlaikyti drėgmę dirvoje ir kartu apsaugo šaknis nuo šalčio. Mulčiui siūloma naudoti perpuvusią žievę, kuri papildomai padeda palaikyti rūgštesnę terpę.

    Nurodoma, kad žievės reikia apie 80 litrų 1 kvadratiniam metrui. Mulčias turėtų būti paskleidžiamas 5–10 centimetrų sluoksniu per visą krūmų eilę, tačiau svarbu neužpilti pačių ūglių pagrindų.

    Prie stiebų rekomenduojama palikti kelių centimetrų tarpą – šlapio mulčio kontaktas su stiebais gali skatinti puvimą ir sudaryti palankias sąlygas grybelinėms infekcijoms.

  • Ką padaryti su avietėmis lapkritį: nuo purškimo iki mulčiavimo, kad kitąmet derlius būtų gausus

    Ką padaryti su avietėmis lapkritį: nuo purškimo iki mulčiavimo, kad kitąmet derlius būtų gausus

    Lapkritis avietynui nėra „poilsio“ metas – tai laikas, kai keliais paprastais darbais galima sumažinti grybelinių ligų riziką ir sustiprinti krūmus prieš žiemą. Net jei dar skinamos paskutinės uogos, avietes verta paruošti taip, kad kitą sezoną jos derėtų gausiau.

    Svarbiausi lapkričio darbai siejasi su trimis kryptimis: profilaktiniu purškimu nuo grybelinių ligų, saikinga dirvos pamaitinimo praktika ir drėgmės išlaikymu prieš šalčius. Apie tokius rudeninius veiksmus rašo deccoria.pl.

    Rudenį avietėms pavojingos grybelinės ligos gali tęsti plitimą, todėl profilaktika ypač svarbi tada, kai lapai dar žali ir atrodo sveiki. Tokiu metu, jei problema ir prasideda, ją lengviau suvaldyti.

    Kita vertus, per intensyvus tręšimas lapkritį nėra gera mintis – augalai ruošiasi žiemai, tad svarbiau ne „užauginti“, o sustiprinti. Taip pat verta pagalvoti apie laistymą ir mulčiavimą, kurie padeda šaknims saugiau peržiemoti.

    Rudeninis purškimas nuo grybelinių ligų

    Lapkričio pradžioje avietes vis dar gali atakuoti grybelinės ligos – ypač minimos pilkasis puvinys ir ūglių džiūvimas. Dėl to rekomenduojama apsvarstyti rudeninį purškimą, kai augalai dar turi žalių, gerai atrodančių lapų.

    Tekste kaip pavyzdys minimas „Polyversum WP“ – preparatas su grybu Pythium oligandrum, kuris minta ligas sukeliančiais grybais. Tirpalas paprastai ruošiamas miltelius subėrus į drungną vandenį ir palikus maždaug valandai, kad suaktyvėtų sporos.

    Dozavimą siūloma derinti prie konkretaus augalo pagal gamintojo rekomendacijas, o paruoštą tirpalą sunaudoti per 10 valandų. Purškimą patariama atlikti tada, kai lauke temperatūra nenukrenta žemiau 10 laipsnių šilumos, o po panaudojimo nebevartoti cheminių fungicidų.

    Ar lapkritį tręšti mėšlu ir pelenais?

    Norint, kad avietės daugelį metų derėtų stabiliai, svarbi dirvos kokybė. Vis dėlto lapkritį krūmų patariama nepermaitinti, nes augalai pereina į pasiruošimo žiemai fazę.

    Kaip vienas švelnesnių sprendimų minimas nedidelis kiekis granuliuoto galvijų mėšlo – nors jame yra šiek tiek azoto, idėja labiau susijusi su augalo pastiprinimu prieš pirmąsias šalnas, ypač jei iki tol trąšos nebuvo naudotos. Kovo mėnesiui paliekamos pavasarinės trąšos, kurios nukreiptos į geresnį derėjimą.

    Kai kurie sodininkai po krūmais barsto ir medžio pelenus, nes juose yra vaisių formavimuisi svarbių elementų, tokių kaip fosforas ir kalis, taip pat magnio bei mikroelementų. Tačiau pelenai yra ir kalcio šaltinis: didesniais kiekiais jis gali kelti dirvos pH.

    Avietės mėgsta silpnai rūgščią terpę, todėl su pelenais siūloma elgtis atsargiai. Taip pat pabrėžiama ir dar viena rizika – galimas dirvos uždruskinimas, kuris aviečių augimui gali būti nepalankus.

    Laistymas ir mulčiavimas prieš žiemą

    Prieš žiemą svarbus priežiūros darbas – laistymas: jis aktualus tiek rudeninėms, tiek vasarinėms aviečių veislėms. Rekomenduojama krūmus palaistyti 2–3 kartus iki žiemos pradžios, kad dirvoje nepritrūktų drėgmės.

    Drėgmei išlaikyti ir šaknims apsaugoti nuo šalčio tinka mulčiavimas. Kaip viena iš medžiagų minėta pušies žievė – ji padeda palaikyti rūgštesnę dirvos reakciją, kuri avietėms palankesnė.

    Nurodoma ir orientacinė norma: apie 80 litrų pušies žievės vienam kvadratiniam metrui. Mulčias taip pat sumažina staigių temperatūros svyravimų poveikį ir padeda dirvai ilgiau išlikti tolygesnei.

  • Vasarinių ir rudeninių aviečių genėjimas skiriasi iš esmės: ką dažnai pamiršta sodininkai

    Vasarinių ir rudeninių aviečių genėjimas skiriasi iš esmės: ką dažnai pamiršta sodininkai

    Vasarinės ir rudeninės avietės genimos visiškai skirtingai, nes jos dera ant nevienodo amžiaus ūglių. Būtent ši detalė dažnai nulemia, ar kitą sezoną krūmai gausiai derės, ar tik augins lapiją.

    Kaip rašo deccoria.pl, rudeninės avietės vaisius mezga ant tais pačiais metais užaugusių ūglių, o vasarinės – ant pernykščių. Dėl to skiriasi ir genėjimo laikas, ir taisyklės, kiek ūglių palikti.

    Vasarinių aviečių genėjimas paprastai atliekamas praėjus kelioms savaitėms po derliaus nuėmimo – dažniausiai rugpjūtį arba rugsėjį. Tuo metu galima pašalinti jau derėjusius ūglius ir atlaisvinti vietą naujiems, kurie derės kitais metais.

    Rudeninių aviečių genėjimas paprastesnis, tačiau svarbu nepavėluoti: darbai paprastai planuojami spalį arba lapkritį, iki pirmųjų šalnų. Delsti nerekomenduojama, nes tai gali mažinti augalų atsparumą šalčiui ir sudaryti palankesnes sąlygas ligoms.

    Kada ir kaip genėti vasarines avietes

    Pirmas žingsnis – visiškai pašalinti ūglius, kurie jau davė derlių. Juos kerpama kuo arčiau žemės, kad krūmas galėtų skirti jėgas naujų, vienmečių ūglių auginimui.

    Kitam sezonui paliekami stipriausi vienmečiai ūgliai – būtent ant jų vasarinės avietės derės kitais metais. Rekomenduojama, kad viename krūme liktų apie 4–6 tolygiai išsidėsčiusios šakos.

    Likusius jaunus ūglius siūloma patrumpinti maždaug ketvirtadaliu jų aukščio – tai gali padėti gauti didesnį derlių. Kartu būtina iškirpti ligotus ar pažeistus ūglius, kad krūmas būtų geriau vėdinamas ir mažėtų ligų rizika.

    Genint vasarines avietes rudenį taip pat verta suvaldyti šaknines atžalas. Jos gali būti naudingos dauginimui, tačiau per didelis jų kiekis tankina avietyną ir silpnina pagrindinius krūmus.

    Jei ūgliai pernelyg ištįsę, jų trumpinimas gali paskatinti krūmą labiau šakotis. Patogumo dėlei vasarines avietes galima auginti ant atramų – taip ūgliai laikosi vertikaliai ir augalas vystosi tvarkingiau.

    Rudeninių aviečių genėjimo taisyklės prieš šalnas

    Rudeninių aviečių genėjimo principas paprastas: prieš šalčius nupjaunami visi ūgliai, paliekant tik kelis centimetrus virš žemės. Čia nereikia atrinkti „geriausių“ šakų, nes derės nauji, pavasarį išaugsiantys ūgliai.

    Svarbu pjauti žemai, bet nepažeisti šaknų. Toks genėjimas gali sumažinti ligų riziką, ypač ūglių nykimo, kuris avietėms yra dažna problema.

    Jei iki šalnų nespėjama, krūmus galima palikti nenugenėtus iki pavasario. O jau nugenėtus krūmus patariama pridengti sausų lapų sluoksniu; mulčiavimui tinka ir subrendęs kompostas, kuris kartu praturtina dirvą.

    Ką daryti su rudenį pasodintais aviečių daigais

    Rudenį pasodintus jaunus aviečių daigus taip pat reikėtų patrumpinti – geriausia iškart po pasodinimo. Nepriklausomai nuo veislės, ūgliai kerpami iki kelių centimetrų virš žemės.

    Tokio ankstyvo genėjimo praleisti nereikėtų: jis gali padėti daigui geriau įsišaknyti ir paskatinti naujų, stiprių ūglių augimą. Taip pat mažėja grybelinių ligų rizika.

    Genėjimui svarbu naudoti aštrius ir švarius įrankius, kad ūgliai būtų nukirpti, o ne „sutraiškyti“. Bukos žirklės gali pažeisti audinius ir didinti ūglių apmirkimo ar nunykimo tikimybę.

  • 3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų paruošimas šalčiams

    3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų paruošimas šalčiams

    Lapkritis sode dažnai laikomas sezono pabaiga, tačiau būtent dabar atlikti keli darbai gali turėti didelę įtaką pavasariniam augalų startui. Vėlyvą rudenį verta susitelkti į tris kryptis: vaiskrūmių genėjimą, naujų krūmų ir gyvatvorių sodinimą bei jautresnių augalų apsaugą nuo šalčių.

    Kaip rašoma „Deccoria“, rudenį patogu tvarkyti tuos vaiskrūmius, kurie jau baigė derėti. Lapkritį dažniausiai genimos rudeninės avietės, juodieji serbentai ir lazdynai, tačiau kiekvienai kultūrai taikomos skirtingos taisyklės.

    Vėlyvas ruduo taip pat tinkamas metas sodinti dalį lapuočių medžių ir krūmų, jei tik žemė dar nėra įšalusi. Drėgnesnė dirva ir vėsesni orai padeda augalams lengviau prigyti, ypač kai planuojama nauja gyvatvorė arba norima papildyti jau augančią.

    Galiausiai, prieš įsibėgėjant rimtesniems šalčiams, svarbu pasirūpinti ir jautresniais augalais – rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ar svogūninėmis gėlėmis. Tinkama apsauga gali sumažinti nušalimų riziką ir padėti augalams saugiau peržiemoti.

    Vaiskrūmių genėjimas: ką galima daryti lapkritį

    Rudenines, derančias ant vienmečių ūglių avietes (pavyzdžiui, „Polana“ ar „Polka“) po derliaus galima nupjauti visai – ūglius kirpti beveik prie pat žemės. Taip ne tik supaprastinamas krūmo atnaujinimas, bet ir sumažinama ligų rizika, nes ant senų stiebų gali peržiemoti ligų sukėlėjai.

    Vasarinėms avietėms toks pats principas netinka: čia šalinami tik tie ūgliai, kurie jau derėjo (paprastai dvimečiai), o jauni paliekami kitam sezonui. Lapkritį taip pat galima praretinti juoduosius serbentus – išpjaunant seniausius, dažniausiai trejų ar ketverių metų, ūglius, krūmui paliekant daugiau erdvės jaunoms atžaloms.

    Lazdynams rudenį praverčia sanitarinis genėjimas: pašalinamos seniausios, ligotos ar silpnos šakos. Tai padeda suformuoti tvarkingesnį krūmą ir sukuria palankesnes sąlygas būsimam derėjimui.

    Gyvatvorės ir krūmai: ką dar verta pasodinti

    Jei dirva dar neįšalusi, lapkritį galima sodinti lapuočius medžius ir krūmus, įrenginėti gyvatvorę arba atsodinti praretėjusias vietas. Tarp minimų augalų – paprastasis skroblas, paprastasis bukas, ligustrai, raugerškiai ir kvapnieji jazminai.

    Pasodinus svarbu gausiai palaistyti, o žemę aplink augalą mulčiuoti – tai padeda ilgiau išlaikyti drėgmę. Krūmus su atviromis šaknimis po pasodinimo rekomenduojama patrumpinti maždaug trečdaliu, kad lengviau prigytų naujoje vietoje.

    Tiesa, lapkritį nereikėtų genėti spygliuočių ir visžalių krūmų – nauji ūgliai gali nespėti sumedėti iki žiemos ir dėl to nušalti.

    Apsauga nuo šalčių: rožės, jurginai ir dekoratyvinės žolės

    Prieš žiemą pirmiausia verta pasirūpinti šalčiui jautriais augalais: rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ir svogūninėmis gėlėmis. Atsparesnėms daugiametėms gėlėms ir krūmams dažnai pakanka žievės ar sausų lapų sluoksnio.

    Po pirmųjų šalnų rekomenduojama iškasti jurginus: stiebus patrumpinti iki 10–15 cm, o džiovintus gumbus laikyti dėžėse su smėliu vėsioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje. Rožėms patariama supilti apie 15–20 cm aukščio žemių kaupelius, o kamienines rožes papildomai pridengti džiutu ar agroplėvele.

    Į dėmesio sąrašą patenka ir dekoratyvinės žolės: pavyzdžiui, pampasinę žolę sausu oru pravartu surišti į „kuokštą“, kad į kero vidų patektų mažiau drėgmės. Perteklinė drėgmė žiemą gali paskatinti puvimą.

    Lapkričio darbų sąraše gali atsirasti ir vaismedžių balinimas – jis padeda apsaugoti žievę nuo skilinėjimo, kurį sukelia dideli temperatūrų svyravimai, kai saulėtą dieną kamienas įkaista, o naktį greitai atšąla.

  • Jogurto desertas per 10 minučių: 26 g baltymų ir 12 g skaidulų vienoje porcijoje

    Greitai paruošiamas jogurto desertas stiklainyje gali būti ne tik pusryčių idėja, bet ir sotus užkandis dienai, kai norisi kažko maistingo. Šis aviečių ir bananų jogurto „parfait“ paruošiamas maždaug per 10 minučių ir pasižymi įspūdinga maistine verte.

    Kaip rašoma „EatingWell“, viena porcija turi apie 26 gramus baltymų ir 12 gramų skaidulų. Toks derinys dažnai siejamas su ilgesniu sotumu ir stabilesne energija – ypač, jei užkandžiaujate darbo metu ar keliaujate.

    Dar vienas pliusas – receptui reikia vos keturių ingredientų, o desertą patogu susluoksniuoti iš anksto ir pasiimti su savimi. Tai sprendimas tiems, kurie pavargo nuo įprastų užkandžių, bet nenori gaišti laiko sudėtingam gaminimui.

    Deserto pagrindas – graikiško tipo jogurtas, o skonis kuriamas vaisiais ir riešutais: saldumu pasirūpina bananas, gaivumo suteikia avietės, o tekstūrą užbaigia skrudinti pekano riešutai. Vaisius galima keisti pagal sezoną arba naudoti šaldytus, jei desertą planuojate valgyti vėliau.

    Kaip pasigaminti aviečių ir bananų „parfait“

    Gaminimui pravers stiklainis arba maisto laikymo indelis (originale minimas 16 uncijų, tai yra maždaug 470 ml talpos indas). Į dugną dėkite pusę jogurto sluoksnio, ant viršaus – dalį griežinėliais supjaustyto banano ir aviečių.

    Tuomet pabarstykite kapotų, lengvai paskrudintų pekano riešutų, kad desertas turėtų traškumo. Galiausiai pakartokite sluoksnius: dar vienas jogurto sluoksnis, likę vaisiai ir riešutai ant viršaus.

    Pekano riešutus galima paskrudinti orkaitėje arba trumpai pakepinti keptuvėje. Svarbiausia jų nepalikti be priežiūros – riešutai gana greitai apskrunda ir gali prisvilti.

    Kodėl šis užkandis toks patogus

    Stiklainyje susluoksniuotas desertas lengvai keliauja į rankinę ar kuprinę, todėl tinka į biurą, mokyklą ar ilgesnei dienai kelyje. Tai vienas iš tų variantų, kai nereikia nei specialių indų, nei papildomų įrankių.

    Skoniu jis taip pat nenusileidžia – neutralus, kremiškas jogurtas dera su saldžiais vaisiais, o riešutai prideda traškumo. Jei norisi įvairovės, avietes ir bananus galima pakeisti kitais tuo metu turimais ar sezoniniais vaisiais.

    Baltymai ir skaidulos vienoje porcijoje

    Didelis baltymų ir skaidulų kiekis – viena ryškiausių šio deserto savybių. Originale pabrėžiama, kad tokie pasirinkimai gali padėti jaustis sotesniems ir palaikyti virškinimą, o kartu tai paprastas būdas į dienos racioną įtraukti daugiau maistinių medžiagų.

    Jei ieškote užkandžio, kurį galima pasiruošti iš anksto ir suvalgyti bet kur, šis „parfait“ variantas gali tapti patogia alternatyva įprastiems batonėliams ar saldumynams.

  • Aviečių genėjimas rudenį: vasarines ir rudenines veisles reikia kirpti skirtingai

    Aviečių genėjimas rudenį: vasarines ir rudenines veisles reikia kirpti skirtingai

    Rudeninis aviečių genėjimas priklauso nuo veislės – vasarinės ir rudeninės avietės dera ant skirtingo amžiaus ūglių, todėl ir kirpimo taisyklės skiriasi.

    Kaip aiškinama portale „Deccoria“, rudeninės (vėlyvos) avietės vaisius formuoja ant šių metų ūglių, o vasarinės – ant pernykščių, todėl supainiojus genėjimą galima susilpninti kitų metų derlių.

    Vasarines avietes dažniausiai patariama tvarkyti praėjus kelioms savaitėms po derliaus – tuomet pašalinami ūgliai, kurie jau davė vaisių, ir paliekama erdvės naujiems atžalynams.

    Rudenines avietes paprasčiau prižiūrėti: jas rekomenduojama nukirpti vėlyvą rudenį, bet suspėti iki pirmųjų šalnų – uždelsus augalai prasčiau pasiruošia žiemai ir didėja ligų rizika.

    Kada ir kaip genėti vasarines avietes

    Genint vasarines avietes pirmiausia šalinami tie stiebai, kurie jau derėjo. Juos reikėtų nupjauti kuo arčiau žemės, kad krūmas neperaugų ir turėtų vietos naujiems ūgliams.

    Kitiems metams paliekami stipriausi vienmečiai ūgliai – būtent jie kitą sezoną derės. Rekomenduojama, kad ant vieno krūmo liktų 4–6 tolygiai išsidėsčiusios šakos.

    Likusius jaunus ūglius siūloma patrumpinti maždaug ketvirtadaliu jų aukščio, o kartu iškart pašalinti pažeistas ar sergančias šakas. Taip krūmas geriau vėdinasi ir lengviau formuoja naujus, sveikus augimus.

    Taip pat verta suvaldyti šaknines atžalas – jos gali būti naudingos dauginimui, tačiau, jei jų per daug, krūmas sutankėja ir silpsta.

    Rudeninės avietės: kirpti žemai ir neskubėti į šalnas

    Rudeninių aviečių genėjimas paprastesnis, nes nereikia atrinkti, kuriuos ūglius palikti. Paprastai spalį ar lapkritį, dar prieš šalnas, visi stiebai nukerpami keliais centimetrais virš žemės.

    Svarbu pjauti žemai, bet nepažeisti šaknų. Toks genėjimas, kaip nurodoma, gali sumažinti ligų riziką, ypač ūglių džiūvimo ir nykimo.

    Jei iki šalnų nespėjote, krūmų iškart kirpti nebūtina – galima palikti iki pavasario. O jau nugenėtus krūmus patariama pridengti sausu lapų sluoksniu; mulčiui tinka ir subrendęs kompostas, kuris papildomai praturtina dirvą.

    Ką daryti su rudenį pasodintais aviečių daigais

    Rudenį pasodintus jaunus aviečių daigus rekomenduojama patrumpinti iškart po pasodinimo – nepriklausomai nuo to, ar tai vasarinė, ar rudeninė veislė.

    Ūgliai trumpinami iki kelių centimetrų virš žemės, jų „nerūšiuojant“. Tokia procedūra skatina geresnį įsišaknijimą, naujų stiprių ūglių augimą ir gali padėti riboti grybelinių ligų plitimą.

    Genint ypač svarbu naudoti aštrius, švarius įrankius ir nemėginti „plėšyti“ ar spausti stiebų – bukos žirklės gali pažeisti audinius ir paskatinti ūglių nykimą.

  • 3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    3 svarbiausi darbai sode lapkritį: genėjimas, sodinimas ir augalų apsauga nuo šalčių

    Lapkritis sode dar nereiškia sezono pabaigos – net ir atvėsus orams yra keli darbai, kuriuos verta atlikti dabar, kad pavasarį augalai startuotų stipresni. Daugiausia naudos duoda trys kryptys: vaiskrūmių genėjimas, nauji sodinimai ir jautresnių augalų paruošimas šalčiams.

    Apie tai rašo „Deccoria.pl“: vėlyvą rudenį dar galima ir tvarkyti krūmus, ir sodinti lapuočius, jei tik dirva nėra įšalusi. Svarbu atsižvelgti į skirtingų augalų ypatumus – tai, kas tinka vieniems, kitiems lapkritį gali pakenkti.

    Genėjimas padeda ne tik suformuoti krūmus, bet ir sumažinti ligų riziką, nes dalis ligų bei kenkėjų peržiemoja ant senų, nereikalingų stiebų. Tuo pat metu lapkritis dažnai būna drėgnesnis, todėl sodinami augalai lengviau įsitvirtina, jei spėja įsišaknyti iki stipresnių šalčių.

    Trečioji užduotis – apsauga nuo šalčio ir temperatūrų svyravimų. Net ir atspariems daugiamečiams dažnai pakanka mulčio sluoksnio, tačiau rožės, dekoratyvinės žolės ar svogūniniai augalai reikalauja daugiau dėmesio.

    Vaiskrūmių genėjimas

    Lapkritis tinka tvarkyti vaiskrūmius, kurie jau baigė derėti. Ypač dažnai šiuo metu genimos rudeninės avietės, juodieji serbentai ir lazdynai, tačiau kiekvienam augalui taikomi šiek tiek skirtingi principai.

    Rudenines, derančias ant vienmečių ūglių, avietes po derliaus galima nupjauti iki pat žemės. Toks genėjimas ne tik supaprastina priežiūrą, bet ir mažina riziką, kad ant senų stiebų peržiemos ligos.

    Vasarinėms avietėms taikoma kita taisyklė: pašalinami tik dvimečiai ūgliai, kurie jau davė derlių, o jauni paliekami kitam sezonui. Juoduosius serbentus galima praretinti išpjaunant seniausias, dažniausiai 3–4 metų šakas – taip krūmas turės daugiau vietos naujiems ūgliams.

    Lazdynams naudinga pašalinti senas, silpnas ar sergančias šakas – tai pagerina krūmo formą ir sudaro geresnes sąlygas derėjimui ateityje.

    Gyvatvorės ir lapuočių krūmų sodinimas

    Jei dirva dar neįšalusi, lapkritį galima sodinti naujus lapuočius medžius ir krūmus bei įrengti arba papildyti gyvatvorę. Vėlyvą rudenį augalams palanki drėgna žemė ir tai, kad nebėra vasaros karščių.

    Tarp sodinamų gyvatvorių augalų minimi paprastasis skroblas, paprastasis bukas, ligustras, raugerškis ir kvapusis jazminaitis. Taip pat tai tinkamas metas sodinti forsitijas ir kitus atsparesnius dekoratyvinius krūmus.

    Pasodinus augalus verta gausiai palaistyti, o žemę aplink – pamulčiuoti, kad ilgiau išlaikytų drėgmę. Krūmus su plikomis šaknimis rekomenduojama po pasodinimo patrumpinti maždaug trečdaliu, kad lengviau prigytų.

    Tačiau lapkritį geriau negenėti spygliuočių ir visžalių krūmų – nauji ūgliai gali nespėti sumedėti iki žiemos ir apšalti.

    Kaip apsaugoti augalus nuo šalčių

    Prieš žiemą pirmiausia verta pasirūpinti šalčiui jautresniais augalais – rožėmis, dekoratyvinėmis žolėmis ir svogūniniais. Daugeliui atsparesnių daugiamečių augalų bei krūmų dažniausiai pakanka žievės ar sausų lapų sluoksnio.

    Po pirmųjų šalnų galima iškasti jurginus: stiebus patrumpinti iki 10–15 cm, o išdžiovintus gumbus laikyti dėžėse su smėliu vėsioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje.

    Rožes patariama apsaugoti supilant apie 15–20 cm aukščio žemių kauburėlius aplink krūmą. Kamienines rožes papildomai galima pridengti džiutu arba agropluoštu.

    Nevertėtų pamiršti ir dekoratyvinių žolių: pavyzdžiui, pampasinę žolę geriausia surišti sausą dieną į „kuokštą“, kad į vidų patektų mažiau drėgmės, kuri žiemą gali skatinti puvimą.

    Lapkritis tinka ir vaismedžių kamienų balinimui – šis būdas padeda apsaugoti žievę nuo skilinėjimo, kurį sukelia dideli temperatūrų svyravimai saulėtomis žiemos dienomis ir šaltomis naktimis.

    Didelę dalį šių darbų dar galima atlikti ir vėliau, tačiau palankesnės dienos lapkritį dažnai leidžia ramiau pasiruošti žiemai: apgenėti krūmai lengviau pradeda sezoną, nauji sodinimai spėja įsišaknyti, o apsaugoti augalai geriau ištveria šalčius.

  • Lapkritis – paskutinis metas atjauninėti krūmus: ką dar galima genėti, o ko geriau neliesti

    Lapkritis – paskutinis metas atjauninėti krūmus: ką dar galima genėti, o ko geriau neliesti

    Lapkritis daugeliui asocijuojasi su šalčiu ir permainingais orais, tačiau prieš žiemą dar galima atlikti lengvą kai kurių dekoratyvinių krūmų atjauninamąjį genėjimą.

    Toks genėjimas labiausiai tinka šalčiui atspariems lapus žiemai numetantiems krūmams. Svarbiausia – neskubėti ir pasirinkti tinkamą dieną, kad augalai iki didesnių šalčių spėtų „užsigydyti“ pjūvius.

    Procedūra ypač praverčia, jei krūmas per tankus, senas arba pernelyg išsikerojęs. Lapkritis dažnai būna paskutinė proga pašalinti pažeistus, silpnus ar sergančius ūglius, kad pavasarį augalas augtų tvarkingiau, geriau žydėtų ar derėtų.

    Jei darbų nespėjote atlikti dabar, genėjimą rekomenduojama atidėti iki žiemos pabaigos arba ankstyvo pavasario.

    Kokius krūmus galima genėti lapkritį?

    Lapkritis tinkamas pirmiausia tiems dekoratyviniams krūmams, kurie yra atsparūs žemoms temperatūroms ir žiemą numeta lapus. Tokiems augalams lengvas atjauninimas dažniausiai būna saugesnis nei jautriems, visžaliams krūmams.

    Genint svarbu įvertinti krūmo būklę: jei jis labai sutankėjęs ar akivaizdžiai pasenęs, verta išretinti lają. Pašalinkite silpnus, pažeistus ir sergančius ūglius – tai padeda augalui žiemoti „švaresniam“.

    Kai kuriais atvejais pagrindinius ūglius galima patrumpinti gana smarkiai – iki maždaug 30 cm virš žemės. Vis dėlto verta laikytis saiko ir kirpti taip, kad krūmas po žiemos galėtų tolygiai atželti.

    Kada ir kaip genėti, kad nepakenktumėte?

    Didelę reikšmę turi ne tik ką genite, bet ir kada tai darote. Rinkitės sausą, apniukusią dieną, kai oro temperatūra viršija 5 laipsnius šilumos.

    Genėjimui naudokite tik aštrius ir dezinfekuotus įrankius – taip sumažinsite infekcijų riziką. O didesnes žaizdas po pjūvio galima apsaugoti sodo tepalu.

    Kokių augalų lapkritį geriau nekarpyti?

    Lapkritis netinka daugeliui spygliuočių ir visžalių lapuočių krūmų, tokių kaip buksmedžiai ar rododendrai. Genėjimas šiuo metu gali lemti, kad ūgliai per žiemą pradės džiūti nuo vėjo ir šalčio.

    Be to, vėlyvas karpymas gali paskatinti augalą leisti naujus ūglius. Jie nespėja sumedėti iki žiemos, todėl kyla rizika, kad šalčiai juos apšaldys.

    Po lapų kritimo galima genėti ir kai kuriuos vaiskrūmius

    Lapkritis tinka ir daliai vaiskrūmių, kai lapai jau nukritę. Pavyzdžiui, galima genėti pakartotinai derančias avietes – jų ūglius po derėjimo rekomenduojama nukirpti visai prie pat žemės.

    Tuomet kitą sezoną krūmas turėtų augti vešliai ir gausiau derėti, nes augalas skatinamas išleisti naujus, stiprius ūglius. Tuo metu įprastoms avietėms paprastai šalinami tik seni ūgliai, kurie jau derėjo, o jauni – tik lengvai patrumpinami.

    Šiuo laikotarpiu taip pat galima praretinti ir apgenėti juodąjį šeivamedį, šilauoges bei juoduosius serbentus: pašalinami seni, storesni ir tamsesni ūgliai, o jaunus, žalius galima patrumpinti maždaug trečdaliu.

    Po lapų kritimo galima praretinti ir lazdynus – pašalinant seniausius, silpnus ar sergančius ūglius. Tai padeda suformuoti tvarkingesnį krūmą ir gali teigiamai paveikti kitų metų derėjimą.