Azijos ekonomikos vis labiau priklauso nuo skaitmeninės infrastruktūros, tačiau investicijos pasiskirsto netolygiai. Dalis šalių dar kovoja dėl bazinio, įperkamo interneto, o tuo pat metu turi ruoštis DI erai, kai reikalingi didžiuliai skaičiavimo pajėgumai ir duomenų centrai.
Tokį reiškinį plėtros finansuotojai vadina dviguba skaitmenine atskirtimi: vieniems trūksta elementarios prieigos, kiti atsilieka pagal pasirengimą DI sprendimams. Praktikoje tai reiškia, kad šimtai milijonų žmonių vis dar turi ribotas galimybes mokytis, dirbti ar gauti paslaugas internetu.
Interneto prieiga ir nelygybė
Ryšys tarp interneto prieigos ir šalies išsivystymo lygio išlieka labai aiškus. Aukštų pajamų valstybėse internetas pasiekiamas beveik visiems, o mažų pajamų šalyse prieiga išlieka gerokai mažesnė, ypač kaimo vietovėse.
Problema neapsiriboja vien kabelių tiesimu ar bokštų statyba. Besivystančias rinkas stabdo brangus plačiajuostis ryšys, nepastovios skaitmeninės paslaugos, ribota prieiga prie įrenginių ir nepatikimas elektros tiekimas, be kurio neveikia nei tinklai, nei duomenų centrai.
Tuo pat metu kapitalas dažnai telkiasi ten, kur grąža labiau prognozuojama: duomenų centruose, debesijos ir DI infrastruktūroje. Kai bazinis ryšys lieka nuošalyje, technologinė pažanga gali ne mažinti, o didinti nelygybę, nes DI nauda paprasčiausiai nepasiekia neturinčių prisijungimo.
Kodėl privatus kapitalas neseka į regionus
Privatūs investuotojai natūraliai renkasi segmentus, kuriuose paklausa aiški, mastelis didelis, o rizikos suvaldomos. Tuo tarpu atokesnėse teritorijose verslo logika dažnai nepalanki: vartotojų mažiau, vidutinės pajamos mažesnės, o tinklo plėtra kainuoja daugiau.
Situaciją apsunkina ir reguliavimo fragmentacija, licencijų neapibrėžtumas bei riboti vietos institucijų pajėgumai. Tokiose sąlygose net techniškai gerai parengti projektai gali būti laikomi nefinansuojamais, nes investuotojams trūksta aiškių taisyklių ir teisinės apsaugos.
„Skaitmeninė įtrauktis vis dažniau tampa ne technologiniu, o finansavimo ir koordinavimo iššūkiu“, – pabrėžiama tarptautinių plėtros bankų diskusijose apie Azijos ryšio plėtrą.
Dėl to vis didesnė reikšmė tenka rizikos pasidalijimui: viešieji pinigai gali būti nukreipiami ten, kur rinka neateina, o plėtros bankai prisideda mažindami politinę ir reguliacinę riziką. Kai taisyklės stabilios, o paklausa pagrįsta, privatūs žaidėjai paprastai gali išplėsti projektus greičiau nei vien valstybės investicijos.
Indija ir Indonezija: skirtingos trajektorijos
Indijos pavyzdys rodo, kaip svarbi infrastruktūros seka. Pirmiausia buvo stiprinamas bazinis ryšys, įskaitant kaimo plačiajuostį internetą, o rinkai augant atsirado erdvės privatiems investuotojams finansuoti pelningesnius skaitmeninius aktyvus.
Indonezijoje iššūkiai kitokie: salynui būdingi dideli atstumai ir brangios sausumos jungtys, todėl kaštai sparčiai auga nutolus nuo didžiųjų miestų. Tokiu atveju svarbų vaidmenį gali suvaidinti katalitinis finansavimas, pavyzdžiui, viešojo ir privataus sektorių partnerystės, įskaitant palydovinius ryšio sprendimus regionams, kurių komerciniai bankai dažnai nefinansuoja.
Abu atvejai leidžia daryti bendrą išvadą: laimi ne viena universali technologija, o nuoseklus planas, derinantis paskatas, reguliavimą ir rizikos paskirstymą per visą skaitmeninę ekosistemą.
Toliau Azijoje svarbiausi bus trys dalykai: investicijų nukreipimas ne tik į pelningiausius segmentus, stipresnė reguliacinė aplinka ir geresnis tarptautinių plėtros bankų bendradarbiavimas. Tik taip skaitmeninė infrastruktūra gali pasiekti kitą milijardą vartotojų ir tapti ilgalaikio augimo pagrindu.