CP v2

Tag: Azovo jūra

  • Seismologas apie Krymo tiltą: atramos stovi įtrūkusiuose gruntuose, o kiekvienas drebėjimas silpnina

    Žemės drebėjimai Juodosios jūros regione gali tapti ilgalaikiu iššūkiu Krymo tiltui, nes atramos remiasi į geologiškai sudėtingus, įtrūkimų turinčius gruntus. Taip teigia Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Geofizikos instituto vadovas, geofizikas Oleksandras Kendzera.

    Anot jo, problema nėra vien tik stiprūs drebėjimai, kurie akimirksniu sukelia didelę apkrovą konstrukcijoms. Ne mažiau svarbus ir dažnų, palyginti silpnų drebėjimų poveikis, kai mikroįtrūkimai ir grunto struktūros pokyčiai ilgainiui silpnina atramų stabilumą.

    Kas pavojingiausia tiltui?

    Eksperto vertinimu, Krymo tilto atramos stovi ant tvirtų gruntų, tačiau šie turi savybę išpurėti ir prarasti laikomąją galią. Tokiose zonose dėl tektoninių lūžių ir suskilinėjusios geologinės sandaros gali pasireikšti vadinamasis kaupiamasis efektas.

    „Atramų gruntai gali išpurėti, ten sena zona, daug įtrūkimų. Kiekvienas žemės drebėjimas, net ir ne labai stiprus, prisideda prie atramų ardymo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Specialistas atkreipia dėmesį, kad riziką didina ir vietinės geologinės sąlygos, kai objektas gali atsidurti dviejų tektoninių struktūrų sandūroje. Tokiais atvejais net vidutinio stiprumo drebėjimas gali sukelti neįprastai didelius grunto svyravimus konkrečioje vietoje.

    Ar drebėjimai kitur gali paveikti Krymą?

    Komentuodamas klausimą, ar tolimuose regionuose vykstantys drebėjimai gali turėti įtakos Juodosios ar Azovo jūrų baseinui, mokslininkas tokias prielaidas atmeta. Jo teigimu, skirtingų tektoninių plokščių ir struktūrų procesai paprastai nėra tiesiogiai susiję taip, kad vienas įvykis „išprovokuotų“ kitą už tūkstančių kilometrų.

    „Ne, tokie žemės drebėjimai vyksta tektoninėse struktūrose, kurios su mūsų teritorija neturi nieko bendra“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Tuo pat metu pats Krymo regionas istoriškai laikomas seisminiu, o Juodosios jūros baseine fiksuojami tiek juntami, tiek silpni, dažnai gyventojų nepastebimi drebėjimai. Inžineriniu požiūriu svarbiausia ne vien jų skaičius, bet ir tai, kokius grunto virpesius jie sukelia konkrečioje tilto vietoje.

    Kodėl prognozuoti beveik neįmanoma?

    Mokslininkas pabrėžia, kad tiksliai pasakyti, kada ir kokio stiprumo drebėjimas įvyks Krymo tilto rajone, neįmanoma. Seismologijoje galima įvertinti riziką ir tikėtinus scenarijus, tačiau tikslaus laiko ir magnitudės prognozė išlieka nepasiekiama.

    „Niekas pasaulyje negali vienu metu tiksliai numatyti artimiausio žemės drebėjimo laiko ir stiprumo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Pasak jo, projektuojant infrastruktūrą seisminėse zonose paprastai remiamasi seisminiais žemėlapiais ir skaičiavimais, kaip drebėjimo metu elgsis gruntai po objektu ir aplink jį. Jei grunto svyravimų modeliai pakankamai aiškūs, konstrukcijas galima sustiprinti taip, kad jos atlaikytų numatomas apkrovas.

    Ekspertas neatmeta, kad projektuojant Krymo tiltą buvo atsižvelgta į galimus stiprius drebėjimus, tačiau akcentuoja, jog visiškai numatyti visų vietinių lūžių ir grunto elgsenos scenarijų neįmanoma. Ypač rizikingos situacijos gali kilti tada, kai drebėjimai sukelia pavojingus žemės plutos judesius ir grunto savybių pokyčius po atramomis.

    Mokslininkas taip pat mini, kad regione fiksuojami dešimtys drebėjimų per metus, o tai leidžia kalbėti apie ilgalaikę apkrovą infrastruktūrai. Net jei atskiri drebėjimai nėra pakankamai stiprūs, kad sukeltų akivaizdžius pažeidimus, jų visuma gali lemti lėtą konstrukcijų ir pagrindo degradaciją.

  • Karo kaina jūroms: kaip Rusijos militarizacija alina Juodąją ir Azovo jūras prie Krymo krantų

    Juodoji ir Azovo jūros prie Krymo krantų patiria spartėjančią ekologinę degradaciją, kurią stiprina karo veiksmai ir ilgalaikė Rusijos vykdoma militarizacija. Ekspertai bei Ukrainos institucijos teigia, kad poveikis apima beveik visas žmogaus veiklos sukeltas grėsmes jūrinei aplinkai – nuo taršos iki tiesioginio fizinio dugno ir pakrančių niokojimo.

    Viso vaizdo įvertinimas išlieka sudėtingas, nes į Krymą ir gretimas akvatorijas nepriklausomi mokslininkai bei tarptautinės misijos patenka ribotai. Dėl to dalis duomenų remiasi nuotoliniais stebėjimais, fragmentiškais tyrimais prie Ukrainos kontroliuojamų pakrančių ir viešai skelbiamais pranešimais.

    Didžiausią spaudimą jūroms kelia intensyvus karinės technikos ir laivyno naudojimas, aviacija, raketiniai smūgiai bei sprogmenų liekanos vandenyje. Pavojingi ne tik tiesioginiai pataikymai ar gaisrai, bet ir ilgalaikis cheminių medžiagų patekimas į ekosistemas, taip pat povandeninis triukšmas, trikdantis žuvų migraciją ir jūrų žinduolių orientaciją.

    Papildomu lūžiu tapo Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimas 2023 metais, pakeitęs gėlo vandens, nuosėdų ir teršalų pernašą į Juodosios jūros baseiną. Tokie staigūs hidrologiniai pokyčiai gali išbalansuoti pakrančių maistmedžiagių apytaką ir sustiprinti deguonies stoką, dėl kurios didėja žydėjimo ir žuvų dusimo rizika.

    Prie taršos prisideda ir naftos produktai bei nuotekos, apie kurias kalba Ukrainos pusė, minėdama sunkuosius metalus ir toksines medžiagas. Mažėjant deguonies kiekiui, labiau ryškėja eutrofikacija, o tai blogina sąlygas žuvims bei bestuburiams ir skatina vadinamųjų negyvųjų zonų plėtrą.

    Ukrainos mokslininkai viešai įspėja, kad Juodoji jūra patiria beprecedentį ekologinį spaudimą, o didžiausios grėsmės šiandien siejamos su jūrinėmis minomis ir nesprogusiais šaudmenimis. Tai pavojinga ne tik laivybai, bet ir dugno buveinėms, kuriose susitelkia daugelis rūšių nerštaviečių bei maitinimosi vietų.

    Rusijos kontroliuojamose mokslo įstaigose taip pat pripažįstama, kad nyksta vertingų žuvų ištekliai, įskaitant eršketines žuvis. Tačiau karo veiksnio dažnai vengiama, o pokyčiai aiškinami bendresnėmis „žmogaus įtakos“ ar pasaulinėmis jūrų problemomis, neįvardijant konkrečių priežasčių.

    Azovo jūroje papildomu veiksniu įvardijamas sūdrėjimas, galintis paveikti tradicinių rūšių ikrų vystymąsi ir mažinti jų išgyvenamumą. Kartu minimas ir ilgalaikis brakonieriavimas bei nerštaviečių degradacija limanuose ir mažose upėse, kuriuose anksčiau formuodavosi svarbios žuvų populiacijos.

    Rusijos institucijos skelbia apie planus 2026 metais pradėti masinį medūzų išgaudymą Azovo jūroje, o bandomuosius veiksmus kurortuose žadama pradėti vasarą. Teigiama, kad medūzos būtų panaudojamos pramonėje, o dalis – sunaikinama, argumentuojant siekiu „pagerinti ekologinę būklę“.

    Ukrainos ekspertai tokius ketinimus vertina kritiškai, primindami, kad medūzos yra svarbi maisto tinklo dalis ir daro įtaką planktono pusiausvyrai. Staigus jų sumažinimas gali turėti netikėtų pasekmių, įskaitant intensyvesnį vandens žydėjimą ir dar didesnę deguonies stoką, o tai galiausiai smogtų žuvų ištekliams.

    Juodoji jūra yra strategiškai svarbi prekybai, energetikai, maisto tiekimo grandinėms ir regiono saugumui, todėl ekologiniai pokyčiai neturi vien vietinės reikšmės. Tarša ir ekosistemų nykimas gali paveikti žvejybą, turizmą, pakrančių infrastruktūrą, o kai kuriais atvejais – ir kaimyninių valstybių vandenis.

    Ukraina tarptautinėse diskusijose ne kartą akcentavo, kad karo sukeltas poveikis jūrinei aplinkai gali būti vertinamas kaip sisteminis aplinkos niokojimas. Tuo metu Rusija šių kaltinimų viešai išsamiai nekomentuoja, o ilgalaikės jūrų atkūrimo perspektyvos tiesiogiai siejamos su galimybe atlikti visaverčius tyrimus vietoje ir ateities politiniais sprendimais dėl Krymo.