CP v2

Tag: Azovo jūra

  • Azovo jūra sparčiai druskėja: ekspertas perspėja, kad kai kurios žuvų rūšys gali išnykti

    Apie tai viešai pranešė Okupacijos tyrimų centro vadovas Petro Andriuščenka, teigdamas, kad dėl karo ir su juo susijusių pokyčių Azovo jūra patiria ilgalaikę ekologinę transformaciją.

    Jo teigimu, vienas ryškiausių signalų yra augantis vandens druskingumas, kuris, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, pasiekė naują lygį. Skelbiama, kad iki 2007 metų vidutinis Azovo jūros druskingumas siekė apie 10 promilių, o dabar priartėjo prie maždaug 15 promilių.

    Palyginimui, Juodosios jūros druskingumas paprastai siekia apie 18 promilių, tad Azovo jūra pagal šį rodiklį artėja prie jūrinio, o ne gėlavandenio ir sūrokavandenio telkinio charakteristikų.

    Didėjantis druskingumas keičia sąlygas, kuriomis vystosi ir dauginasi skirtingos žuvų rūšys. Andriuščenka atkreipė dėmesį į Rusijos skelbiamus teiginius, kad vienos iš jūrinių žuvų populiacija per metus esą išaugo apie 30 proc., ir tai siejama būtent su palankesnėmis sąlygomis natūraliam šios rūšies atsikūrimui.

    Tuo pat metu, jo teigimu, mažėja smulkių žuvų atsargos, o tarp priežasčių minimas mažas vandeningumas pastaraisiais metais ir mažėjantis upių nuotėkis. Tai dar labiau skatina vandens druskėjimą, ypač įlankose ir pakrantės zonose.

    Vertinant ekologinį poslinkį, vis daugiau pranašumo gali įgyti jūrinės rūšys, o sūrokavandeniams ir gėlavandeniams artimoms rūšims tinkamų buveinių mažės. Anot Andriuščenkos, dėl to ateityje gali trauktis tokios rūšys, kurioms reikia mažesnio druskingumo.

    „Rusija nužudė Azovo jūrą. Tiesiogine prasme“, – sakė Petro Andriuščenka.

    Jis taip pat perspėjo, kad ilgalaikėje perspektyvoje gali išaugti rizika kai kurių vertingų rūšių išnykimui, o tai pakeistų ir pramoninės žvejybos struktūrą. Tokie pokyčiai reikštų, kad regione dominuotų kitokios žuvų rūšys, o tradicinės žvejybos kryptys prarastų ekonominį pagrindą.

    Azovo jūros būklę papildomai apsunkina karo poveikis pakrantei, intensyvesnė išteklių eksploatacija ir infrastruktūros pertvarkymai okupuotose teritorijose, kurie, ekspertų vertinimu, gali turėti ilgalaikių pasekmių visai ekosistemai.

  • Karas nuodija Juodąją ir Azovo jūras: mokslininkai skaičiuoja apie 120 000 žuvusių delfinų

    Kas vyksta Juodojoje ir Azovo jūrose

    Karas Ukrainoje keičia ne tik žmonių gyvenimus, bet ir visą Juodosios bei Azovo jūrų ekosistemą. Vis dažniau fiksuojami į krantą išmetami žuvę delfinai, o mokslininkai įspėja, kad tai gali būti tik matoma daug didesnės problemos dalis.

    Apie situaciją kalba biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusjevas, dirbantis Ukrainos nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai. Pasak jo, karo sukelti sprogimai, triukšmas ir tarša jūroje sudaro sąlygas, kurios pražūtingos jautriausiems jūrų žinduoliams.

    Delfinų žūtis: triukšmas, sprogimai ir tarša

    Juodojoje jūroje aptinkamos trys delfinų rūšys, o visos jos, pasak mokslininkų, pažeidžiamos dėl karo veiksmų. Ypač nukenčia mažesni delfinai, jautrūs akustiniam poveikiui, nes sprogimai ir karo technikos naudojami sonarų signalai trikdo jų orientaciją ir medžioklę.

    „Tai ne vien pavieniai atvejai: jūroje susiformavo cheminis mišinys, kuris veikia visą maisto grandinę, o delfinai yra jos viršūnėje“, – sakė Ivanas Rusjevas.

    Mokslininkas aiškina, kad sutrikus orientacijai delfinai nebesugeba efektyviai maitintis. Nusilpus organizmui, jie pradeda naudoti sukauptas riebalų atsargas, tačiau būtent jose gali būti sukaupta dalis teršalų, todėl organizmas patiria papildomą smūgį, o imunitetas silpsta.

    Prie taršos prisideda nuskendę ir apgadinti laivai, naftos produktų nuotėkiai, raketų ir dronų nuolaužos, taip pat kitų incidentų sukelti teršalai. Minimi ir didesni įvykiai, kai į aplinką pateko dideli teršalų kiekiai, o jų poveikis gali tęstis ilgai.

    Kodėl skaičiai tokie dideli

    Pasak I. Rusjevo, krantą pasiekia tik nedidelė dalis žuvusių jūrų žinduolių, nes dauguma nugrimzta į dugną. Dėl to tikslus žuvusių delfinų skaičius nustatomas remiantis pakrantėje randamais kūnais ir mokslinėje literatūroje taikomais perskaičiavimo principais.

    Dar vienas iššūkis yra ribotas stebėjimas: didelė pakrantės dalis dėl karo veiksmų yra neprieinama, todėl situacija vertinama pagal fragmentiškus duomenis. Remiantis mokslininko pateikiamomis apytikrėmis išvadomis, nuo 2022 metų iki 2026 metų pirmojo pusmečio Juodojoje ir Azovo jūrose galėjo žūti apie 120 000 delfinų.

    Grėsmės platesnei ekosistemai

    Mokslininkai pabrėžia, kad delfinai yra ekosistemos būklės indikatorius: jų žūtis rodo, kad sutrikimai pasiekė aukščiausią maisto grandinės lygį. Ilgainiui tai gali reikšti mažėjančias žuvų atsargas, besikeičiančius rūšių tarpusavio ryšius ir didesnį ekosistemos nestabilumą.

    Tuo pat metu kenčia ir pakrančių paukščiai, kurių perėjimo vietas veikia sprogimai ir nuolatinis triukšmas. Pasak I. Rusjevo, kai kurioms rūšims tai reiškia nepavykstantį perėjimą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir migracijos maršrutų pokyčius.

    Kalbėdamas apie galimus sprendimus, mokslininkas pabrėžia saugomų jūrinių teritorijų svarbą. Tokios zonos leistų bent daliai populiacijų ramiau maitintis ir daugintis, tačiau realus poveikis priklausytų nuo karo eigos, taršos mažinimo ir ilgalaikių atkūrimo priemonių.

  • Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija atitraukia dronų elitą nuo fronto: skubiai dengs šešėlinį laivyną Juodojoje jūroje

    Rusija perkelia dalį specializuotų dronų operatorių nuo fronto į Juodosios ir Azovo jūrų akvatoriją, kur jiems patikėta saugoti vadinamąjį šešėlinį laivyną. Apie tokius veiksmus pranešė Ukrainos kariuomenės Beįgulių sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdis.

    Jo teigimu, Rusija gali atitraukti iki 200 dronų sistemų „Rubikon“ įgulų, kad jos dengtų laivus, naudojamus sankcijoms apeiti. Toks sprendimas rodo, kad jūrų logistikos apsauga Maskvai tampa ne mažiau svarbi nei operacijos sausumoje.

    Kas yra šešėlinis laivynas?

    Šešėliniu laivynu vadinama tanklaivių ir kitų senesnių laivų tinklas, kuris, remiantis viešai prieinama informacija, padeda Rusijai eksportuoti naftą ir naftos produktus apeinant tarptautinius apribojimus. Skaičiavimai skiriasi, tačiau dažniausiai minima, kad tinklą sudaro bent 600 laivų, o kai kurie vertinimai siekia apie 1 600 visame pasaulyje veikiančių vienetų.

    Tokie laivai neretai keičia savininkus ir vėliavas, pasitelkia sudėtingas draudimo bei tarpininkavimo schemas, o jų maršrutai ir kroviniai daliai rinkos dalyvių tampa sunkiau patikrinami. Dėl to šešėlinio laivyno tema nuolat atsiduria sankcijų priežiūros ir jūrinio saugumo darbotvarkėje.

    Ukrainos atakos jūroje didėja

    Ukrainos šaltinių duomenimis, nuo liepos 6 dienos iki liepos 18 dienos Ukrainos bepilotės priemonės atakavo 172 Rusijos plaukiojimo priemones. Dauguma jų buvo Azovo jūroje, likusios Juodojoje jūroje.

    Vien per naktį iš liepos 17 dienos į liepos 18 dieną atakų taikiniais tapo 13 objektų, tarp jų krovininiai laivai, tanklaivis, dujovežis, vilkikas ir du plaukiojantys kranai. Tokių veiksmų tikslas siejamas su bandymu apsunkinti naftos, degalų ir kitų krovinių gabenimą, kuris gali vykti pažeidžiant sankcijas.

    Kokiomis priemonėmis Rusija gins laivus?

    Skelbiama, kad laivų apsaugai papildomai gali būti pasitelkti ir Rusijos 51-oji oro gynybos divizija bei Juodosios jūros laivyno priešlėktuvinis pulkas. Tokios pajėgos paprastai remiasi kelių sluoksnių gynyba, derindamos perėmimo dronus, nešiojamas oro gynybos sistemas ir kulkosvaidžius.

    Minėtas „Rubikon“ centras laikomas vienu svarbiausių Rusijos karinių dronų kompetencijos taškų, orientuotu į taktikos kūrimą ir personalo rengimą. Jis, kaip nurodoma, susiformavo 2024 metų viduryje reaguojant į sparčiai augantį bepiločių vaidmenį kare.

    „Priešas atitraukia iki 200 „Rubikon“ sistemos dronų įgulų, kad saugotų šešėlinį laivyną, po vieną įgulą kiekvienam aktyviam laivui“, – sakė Robertas Brovdis.

    Ekspertai pabrėžia, kad dronų karas vis labiau persikelia ir į jūrą: čia svarbia tampa ne tik uostų ar laivų apsauga, bet ir ekonominių maršrutų kontrolė. Jei Rusija iš tiesų perkelia pajėgumus nuo fronto, tai gali reikšti bandymą stabilizuoti eksportui kritiškai svarbią logistiką ir sumažinti riziką laivų judėjimui regione.

  • Ukraina be laivyno paralyžiavo Azovo jūrą: jūriniai dronai privertė Rusiją stabdyti laivybą

    Ukraina be laivyno paralyžiavo Azovo jūrą: jūriniai dronai privertė Rusiją stabdyti laivybą

    Ukraina pranešė praktiškai sukūrusi jūrinę blokadą Azovo jūroje ir dalyje Juodosios jūros, pasitelkdama jūrinius dronus ir tolimojo nuotolio bepiločius. Tai vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių, kaip valstybė be klasikinio karinio laivyno gali smarkiai apriboti priešo laivybą ir logistiką.

    Ukrainos pajėgos nurodo, kad per maždaug dešimt dienų smūgiai buvo suduoti daugiau nei 116 Rusijos plaukiojimo priemonių Azovo jūroje. Tarp taikinių įvardijami tanklaiviai, siejami su vadinamąja šešėlinių laivų praktika, taip pat krovininiai laivai, keltai ir vilkikai.

    Šešėlinių tanklaivių tema tarptautiniu mastu siejama su bandymais apeiti sankcijas ir tęsti energijos išteklių eksportą per sudėtingas tarpininkavimo grandines. Tokios schemos kelia ne tik ekonominių, bet ir saugumo bei aplinkosaugos rizikų, o karo sąlygomis tampa ypač jautriu taikiniu.

    Dėl smūgių ir grėsmių laivybai Rusija, kaip teigiama, buvo priversta riboti arba stabdyti judėjimą Azovo jūroje ir per Kerčės sąsiaurį, kuris jungia abu baseinus. Tai apsunkina tiekimą į okupuotą Krymą ir trikdo krovinių srautus, kurie karo ekonomikoje turi tiesioginę reikšmę.

    Pastarosiomis dienomis atakų geografija, remiantis Ukrainos ir tarptautinių stebėtojų vertinimais, išsiplėtė ir Juodojoje jūroje. Skelbiama apie naktį, kai smūgių banga palietė apie dvi dešimtis Rusijos laivų, taip didinant spaudimą Rusijos karinei ir komercinei laivybai.

    Karybos analitikai šią kampaniją vadina lūžio tašku jūrinių operacijų logikoje, kai santykinai pigūs, sunkiai aptinkami ir masiškai naudojami bepiločiai keičia tradicinių laivynų pranašumo taisykles. Tokia taktika leidžia nuolat kelti riziką priešo laivams, versti juos laikyti didesnes pajėgas gynybai ir branginti bet kokius pervežimus.

    Ši strategija dera su platesniu Ukrainos tikslu mažinti Rusijos galimybes naudotis jūriniais koridoriais kariniams ir ekonominiams tikslams. Taip pat akcentuojamas siekis izoliuoti Krymą, smogiant logistikos infrastruktūrai ir apribojant resursų judėjimą į okupuotas teritorijas.

    „Mes rodome, kad jūroje galima pasiekti efektą net ir be klasikinės flotilės, jei turi technologiją, žvalgybą ir nuoseklią strategiją“, – teigiama Ukrainos pareiškimuose apie bepiločių sistemų vaidmenį.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio jūriniai bepiločiai ir jų koordinavimas su oro dronais tampa nauja tendencija, kurią atidžiai stebi ir NATO šalys. Praktika rodo, kad jūrinė erdvė vis labiau virsta DI ir autonominių sistemų dvikovų lauku, o tradiciniai laivai privalo prisitaikyti prie nuolatinės, išskaidytos grėsmės.

  • Ukraina smogė Rusijos flotei šešėlyje: Azovo jūroje apgadinti 21 tanklaivis ir keli kiti laivai

    Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas pranešė, kad liepos 10–11 naktį Ukrainos gynybos pajėgos smogė Rusijos laivams Azovo jūroje. Anot Ukrainos, per operaciją apgadintas 21 Rusijos tanklaivis, siejamas su vadinamąja šešėline flotile.

    Ukrainos pusė teigia, kad šie tanklaiviai naudojami gabenti naftą ir naftos produktus apeinant tarptautines sankcijas. Tokie pervežimai, pasak Generalinio štabo, leidžia Rusijai išlaikyti finansinius srautus, kurie vėliau naudojami karui prieš Ukrainą.

    Smūgiai taikomi ir logistikai

    Be tanklaivių, Ukrainos kariuomenė skelbia apgadinusi dar kelis laivus, kurie, jos vertinimu, padeda Rusijos karinei logistikai. Pranešime minimi du krovininiai laivai, keturi vilkikai ir viena žemkasė, galinti būti naudojama uostų infrastruktūros darbams bei laivybos kanalų priežiūrai.

    Ukraina pastarosiomis dienomis skelbia apie virtinę panašių atakų prieš laivus Azovo jūroje ir aplinkinėse akvatorijose. Teigiama, kad ankstesnėmis naktimis taip pat buvo atakuota dešimtys Rusijos laivų, tarp jų ir tanklaiviai, siejami su šešėline flotile.

    Kas yra šešėlinė flotilė?

    Šešėline flotile dažniausiai vadinamas senstančių tanklaivių tinklas, kuriuo Rusija siekia išlaikyti naftos eksportą, kai daliai laivų ir bendrovių taikomi tarptautiniai ribojimai. Tokie laivai neretai siejami su sudėtingomis nuosavybės struktūromis, dažnais registracijos pakeitimais ir operacijomis, kurios apsunkina kontrolę.

    Ukrainos pateikiamuose vertinimuose nurodoma, kad šešėlinės flotilės mastas gali siekti šimtus laivų, o kai kuriais skaičiavimais – ir gerokai daugiau. Dalis Vakarų valstybių ir tarptautinių institucijų šią temą sieja ne tik su sankcijų apėjimu, bet ir su saugumo bei aplinkosaugos rizikomis dėl senų laivų techninės būklės.

    Nepriklausomai patikrinti Ukrainos pateiktų skaičių apie konkrečios nakties apgadinimus iš karto dažnai sudėtinga, tačiau tokio pobūdžio pranešimai rodo kryptingą Ukrainos pastangą spausti Rusijos energetikos logistiką jūrų maršrutuose. Tai – vienas iš būdų mažinti pajamas, kurios, Ukrainos vertinimu, padeda tęsti karinius veiksmus.

  • Po Krymo deokupacijos laukia sunkūs sprendimai: ką atkurti dabar, o kas ilgam liks uždara raudonoji zona

    Po Krymo deokupacijos Ukrainai tektų priimti ne tik politinius ar infrastruktūrinius, bet ir labai praktiškus aplinkosauginius sprendimus: ką įmanoma atkurti greitai, o kurios teritorijos dėl taršos, sprogmenų ir cheminių likučių ilgam liktų neprieinamos. Tai interviu metu pabrėžė aplinkosaugos ekspertas Olegas Listopadas, daug metų sekantis okupacijos poveikį Krymui bei Juodajai ir Azovo jūroms.

    Pasak jo, nuo 2014 metų Kryme ir aplinkiniuose vandenyse susiformavo situacija, kurią Ukrainai sunku tiesiogiai kontroliuoti ar patikrinti vietoje. Didelė dalis taršos ir pažeidimų fiksuojama nuotoliniu būdu, o tikslus žalos mastas paaiškėtų tik atsiradus galimybei atlikti lauko tyrimus.

    Taršos šaltiniai ir karo pėdsakai

    Ekspertas atkreipė dėmesį, kad tarša Krymo pakrantėse nėra vien karo veiksmų pasekmė. Istoriškai problema siejama ir su karine veikla Juodojoje jūroje, įskaitant prastą atliekų tvarkymą laivuose bei įvairių pavojingų medžiagų palikimą jūros dugne.

    Jo teigimu, vien laivų nuolaužos ar metalo konstrukcijos ilgainiui tampa mažiau pavojingos, tačiau didžiausia rizika kyla dėl sprogmenų, amunicijos likučių ir žmogaus sukurtų cheminių medžiagų. Tokie objektai gali nuodyti aplinką lokaliai, bet ilgainiui padariniai gali pasireikšti ir platesnėse ekosistemose.

    „Didžiausia bėda yra ne vien surūdijęs metalas, o tai, kas lieka viduje ar šalia: sprogmenys, ginklų liekanos ir cheminės medžiagos, kurios realiai nuodija aplinką“, – sakė Olegas Listopadas.

    Kachovkos užtvankos susprogdinimo pasekmės

    Kalbėdamas apie didžiausias pastarųjų metų ekologines katastrofas, ekspertas išskyrė Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimą. Jo vertinimu, į jūrą staiga patekęs milžiniškas gėlo vandens kiekis tapo ne mažesniu pavojumi nei su srove atneštos teršiančios medžiagos.

    Pasak Listopado, staigus druskingumo pokytis kai kuriose zonose galėjo sukelti masinę jautrių organizmų žūtį, ypač tam tikruose gyliuose. Tokie pokyčiai ekosistemose dažnai veikia grandinine reakcija: nukenčia buveinės, keičiasi maisto grandinės, o padariniai tęsiasi ilgiau nei pati avarija.

    Naftos produktų išsiliejimai ir kontrolės problema

    Interviu metu aptarta ir naftos produktų tarša prie Krymo krantų. Ekspertas aiškino, kad tokie išsiliejimai gali kilti ne tik dėl karo, bet ir dėl senstančių tanklaivių avarijų, ypač rizikingose vietose, tokiose kaip Kerčės sąsiauris.

    Papildomą riziką, jo teigimu, kelia naftos perkrovimas atviroje jūroje, kai kroviniai perpilami iš laivo į laivą. Nors vienkartiniai nuostoliai gali atrodyti nedideli, didelių srautų ir dažnų operacijų atveju bendras į jūrą patenkančių teršalų kiekis gali tapti reikšmingas, o avarijų lokalizavimas atviroje jūroje yra gerokai sudėtingesnis.

    Kaip renkami įrodymai ir kodėl jų nepakanka

    Kadangi okupacinė teritorija nepasiekiama, Ukraina, pasak eksperto, yra priversta remtis ribotu įrodymų rinkiniu. Vienas svarbiausių šaltinių yra palydoviniai vaizdai, kuriais galima fiksuoti, pavyzdžiui, naftos dėmes ar pakrančių pokyčius.

    Kitas informacijos kanalas yra viešai prieinami vaizdo įrašai ir nuotraukos socialiniuose tinkluose, taip pat pranešimai iš vietos gyventojų. Tačiau Listopadas pabrėžė, kad tarptautinėse institucijose tokie duomenys dažnai nėra pakankami, nes trūksta standartizuotų mėginių, tyrimų protokolų ir nepriklausomų patikrų vietoje.

    Jo teigimu, būtent lauko tyrimų nebuvimas tampa viena didžiausių kliūčių įrodinėjant ekologinius nusikaltimus ir siekiant tarptautinio žalos pripažinimo. Be to, tai apsunkina ir reparacijų proceso rengimą, nes kiekvienam reikalavimui reikalinga aiški metodika ir patikima faktinė bazė.

    Raudonosios zonos idėja po deokupacijos

    Kalbėdamas apie ateitį, ekspertas teigė, kad po deokupacijos gali tekti įteisinti teritorijas, kurios kurį laiką būtų visiškai uždaros dėl itin didelės rizikos. Tokios zonos, jo manymu, būtų analogiškos po didžiųjų karų Europoje paliktoms teritorijoms, kur įėjimas buvo ribojamas dėl cheminių medžiagų ir nesprogusios amunicijos.

    Listopado vertinimu, Ukrainai būtų svarbu iš anksto parengti teisinį ir praktinį pagrindą, kad po deokupacijos būtų aišku, kaip nustatoma rizika, kaip ribojamas patekimas ir kokiais etapais vykdomas išminavimas, taršos neutralizavimas bei rekultivacija. Tai leistų realistiškai planuoti lėšas, darbus ir laiką, o visuomenei aiškiai paaiškinti, kodėl ne viskas galės būti atkurta iškart.

  • Seismologas apie Krymo tiltą: atramos stovi įtrūkusiuose gruntuose, o kiekvienas drebėjimas silpnina

    Žemės drebėjimai Juodosios jūros regione gali tapti ilgalaikiu iššūkiu Krymo tiltui, nes atramos remiasi į geologiškai sudėtingus, įtrūkimų turinčius gruntus. Taip teigia Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Geofizikos instituto vadovas, geofizikas Oleksandras Kendzera.

    Anot jo, problema nėra vien tik stiprūs drebėjimai, kurie akimirksniu sukelia didelę apkrovą konstrukcijoms. Ne mažiau svarbus ir dažnų, palyginti silpnų drebėjimų poveikis, kai mikroįtrūkimai ir grunto struktūros pokyčiai ilgainiui silpnina atramų stabilumą.

    Kas pavojingiausia tiltui?

    Eksperto vertinimu, Krymo tilto atramos stovi ant tvirtų gruntų, tačiau šie turi savybę išpurėti ir prarasti laikomąją galią. Tokiose zonose dėl tektoninių lūžių ir suskilinėjusios geologinės sandaros gali pasireikšti vadinamasis kaupiamasis efektas.

    „Atramų gruntai gali išpurėti, ten sena zona, daug įtrūkimų. Kiekvienas žemės drebėjimas, net ir ne labai stiprus, prisideda prie atramų ardymo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Specialistas atkreipia dėmesį, kad riziką didina ir vietinės geologinės sąlygos, kai objektas gali atsidurti dviejų tektoninių struktūrų sandūroje. Tokiais atvejais net vidutinio stiprumo drebėjimas gali sukelti neįprastai didelius grunto svyravimus konkrečioje vietoje.

    Ar drebėjimai kitur gali paveikti Krymą?

    Komentuodamas klausimą, ar tolimuose regionuose vykstantys drebėjimai gali turėti įtakos Juodosios ar Azovo jūrų baseinui, mokslininkas tokias prielaidas atmeta. Jo teigimu, skirtingų tektoninių plokščių ir struktūrų procesai paprastai nėra tiesiogiai susiję taip, kad vienas įvykis „išprovokuotų“ kitą už tūkstančių kilometrų.

    „Ne, tokie žemės drebėjimai vyksta tektoninėse struktūrose, kurios su mūsų teritorija neturi nieko bendra“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Tuo pat metu pats Krymo regionas istoriškai laikomas seisminiu, o Juodosios jūros baseine fiksuojami tiek juntami, tiek silpni, dažnai gyventojų nepastebimi drebėjimai. Inžineriniu požiūriu svarbiausia ne vien jų skaičius, bet ir tai, kokius grunto virpesius jie sukelia konkrečioje tilto vietoje.

    Kodėl prognozuoti beveik neįmanoma?

    Mokslininkas pabrėžia, kad tiksliai pasakyti, kada ir kokio stiprumo drebėjimas įvyks Krymo tilto rajone, neįmanoma. Seismologijoje galima įvertinti riziką ir tikėtinus scenarijus, tačiau tikslaus laiko ir magnitudės prognozė išlieka nepasiekiama.

    „Niekas pasaulyje negali vienu metu tiksliai numatyti artimiausio žemės drebėjimo laiko ir stiprumo“, – sakė Oleksandras Kendzera.

    Pasak jo, projektuojant infrastruktūrą seisminėse zonose paprastai remiamasi seisminiais žemėlapiais ir skaičiavimais, kaip drebėjimo metu elgsis gruntai po objektu ir aplink jį. Jei grunto svyravimų modeliai pakankamai aiškūs, konstrukcijas galima sustiprinti taip, kad jos atlaikytų numatomas apkrovas.

    Ekspertas neatmeta, kad projektuojant Krymo tiltą buvo atsižvelgta į galimus stiprius drebėjimus, tačiau akcentuoja, jog visiškai numatyti visų vietinių lūžių ir grunto elgsenos scenarijų neįmanoma. Ypač rizikingos situacijos gali kilti tada, kai drebėjimai sukelia pavojingus žemės plutos judesius ir grunto savybių pokyčius po atramomis.

    Mokslininkas taip pat mini, kad regione fiksuojami dešimtys drebėjimų per metus, o tai leidžia kalbėti apie ilgalaikę apkrovą infrastruktūrai. Net jei atskiri drebėjimai nėra pakankamai stiprūs, kad sukeltų akivaizdžius pažeidimus, jų visuma gali lemti lėtą konstrukcijų ir pagrindo degradaciją.

  • Karo kaina jūroms: kaip Rusijos militarizacija alina Juodąją ir Azovo jūras prie Krymo krantų

    Juodoji ir Azovo jūros prie Krymo krantų patiria spartėjančią ekologinę degradaciją, kurią stiprina karo veiksmai ir ilgalaikė Rusijos vykdoma militarizacija. Ekspertai bei Ukrainos institucijos teigia, kad poveikis apima beveik visas žmogaus veiklos sukeltas grėsmes jūrinei aplinkai – nuo taršos iki tiesioginio fizinio dugno ir pakrančių niokojimo.

    Viso vaizdo įvertinimas išlieka sudėtingas, nes į Krymą ir gretimas akvatorijas nepriklausomi mokslininkai bei tarptautinės misijos patenka ribotai. Dėl to dalis duomenų remiasi nuotoliniais stebėjimais, fragmentiškais tyrimais prie Ukrainos kontroliuojamų pakrančių ir viešai skelbiamais pranešimais.

    Didžiausią spaudimą jūroms kelia intensyvus karinės technikos ir laivyno naudojimas, aviacija, raketiniai smūgiai bei sprogmenų liekanos vandenyje. Pavojingi ne tik tiesioginiai pataikymai ar gaisrai, bet ir ilgalaikis cheminių medžiagų patekimas į ekosistemas, taip pat povandeninis triukšmas, trikdantis žuvų migraciją ir jūrų žinduolių orientaciją.

    Papildomu lūžiu tapo Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimas 2023 metais, pakeitęs gėlo vandens, nuosėdų ir teršalų pernašą į Juodosios jūros baseiną. Tokie staigūs hidrologiniai pokyčiai gali išbalansuoti pakrančių maistmedžiagių apytaką ir sustiprinti deguonies stoką, dėl kurios didėja žydėjimo ir žuvų dusimo rizika.

    Prie taršos prisideda ir naftos produktai bei nuotekos, apie kurias kalba Ukrainos pusė, minėdama sunkuosius metalus ir toksines medžiagas. Mažėjant deguonies kiekiui, labiau ryškėja eutrofikacija, o tai blogina sąlygas žuvims bei bestuburiams ir skatina vadinamųjų negyvųjų zonų plėtrą.

    Ukrainos mokslininkai viešai įspėja, kad Juodoji jūra patiria beprecedentį ekologinį spaudimą, o didžiausios grėsmės šiandien siejamos su jūrinėmis minomis ir nesprogusiais šaudmenimis. Tai pavojinga ne tik laivybai, bet ir dugno buveinėms, kuriose susitelkia daugelis rūšių nerštaviečių bei maitinimosi vietų.

    Rusijos kontroliuojamose mokslo įstaigose taip pat pripažįstama, kad nyksta vertingų žuvų ištekliai, įskaitant eršketines žuvis. Tačiau karo veiksnio dažnai vengiama, o pokyčiai aiškinami bendresnėmis „žmogaus įtakos“ ar pasaulinėmis jūrų problemomis, neįvardijant konkrečių priežasčių.

    Azovo jūroje papildomu veiksniu įvardijamas sūdrėjimas, galintis paveikti tradicinių rūšių ikrų vystymąsi ir mažinti jų išgyvenamumą. Kartu minimas ir ilgalaikis brakonieriavimas bei nerštaviečių degradacija limanuose ir mažose upėse, kuriuose anksčiau formuodavosi svarbios žuvų populiacijos.

    Rusijos institucijos skelbia apie planus 2026 metais pradėti masinį medūzų išgaudymą Azovo jūroje, o bandomuosius veiksmus kurortuose žadama pradėti vasarą. Teigiama, kad medūzos būtų panaudojamos pramonėje, o dalis – sunaikinama, argumentuojant siekiu „pagerinti ekologinę būklę“.

    Ukrainos ekspertai tokius ketinimus vertina kritiškai, primindami, kad medūzos yra svarbi maisto tinklo dalis ir daro įtaką planktono pusiausvyrai. Staigus jų sumažinimas gali turėti netikėtų pasekmių, įskaitant intensyvesnį vandens žydėjimą ir dar didesnę deguonies stoką, o tai galiausiai smogtų žuvų ištekliams.

    Juodoji jūra yra strategiškai svarbi prekybai, energetikai, maisto tiekimo grandinėms ir regiono saugumui, todėl ekologiniai pokyčiai neturi vien vietinės reikšmės. Tarša ir ekosistemų nykimas gali paveikti žvejybą, turizmą, pakrančių infrastruktūrą, o kai kuriais atvejais – ir kaimyninių valstybių vandenis.

    Ukraina tarptautinėse diskusijose ne kartą akcentavo, kad karo sukeltas poveikis jūrinei aplinkai gali būti vertinamas kaip sisteminis aplinkos niokojimas. Tuo metu Rusija šių kaltinimų viešai išsamiai nekomentuoja, o ilgalaikės jūrų atkūrimo perspektyvos tiesiogiai siejamos su galimybe atlikti visaverčius tyrimus vietoje ir ateities politiniais sprendimais dėl Krymo.