Tag: Babuinai

  • Tyrėjai rado užuominų: ereliai galėjo pulti ir 26 kg sveriančius babuinius, galbūt ir ankstyvus homininus

    Mokslininkai Sacharoje aptiko požymių, kad galingi plėšrieji paukščiai galėjo pulti net ir suaugusius babuinius, sveriančius iki 26 kilogramų. Toks svoris prilygsta daliai ankstyvųjų homininų, todėl tyrėjai svarsto, kad grėsmė iš oro žmonių protėviams galėjo būti didesnė, nei ilgą laiką manyta.

    Tokias išvadas pateikė primatologės Catherine Hobaiter iš St Andrews universiteto vadovaujama komanda, kurios darbas aprašytas „American Journal of Biological Anthropology“. Tyrimas paremtas šiaurės rytų Čade, Ennedi plynaukštėje, rastais babuinių kaulais su sužalojimais, panašiais į paliekamus erelių nagų.

    Iki šiol buvo įprasta manyti, kad ereliai medžioja beždžiones, tačiau didesni primatai – ypač suaugę didesnio kūno masės homininai – jiems būtų per sunkus grobis. Nauji radiniai verčia šią prielaidą peržiūrėti, nors patys autoriai pabrėžia: tiesioginio „nusikaltimo“ stebėjimo lauke jie nefiksavo.

    Ennedi regione vanduo itin retas, todėl gyvūnai telkiasi prie pavienių uolėtų vandens telkinių. Babuinai čia gyvena neįprastai – laipioja stačiomis uolomis, ilsisi ant beveik vertikalių šlaitų, o tokia aplinka gali saugoti nuo žemės plėšrūnų, tačiau kartu padidinti pavojų iš oro.

    Atradimas po uolomis

    2025 metais atvykusi ekspedicija, ieškodama vietinių alyvinių babuinių, pastebėjo ir erelius, tačiau iš pradžių komanda neįtarė, kad šie paukščiai galėtų kelti realią grėsmę suaugusiems patinams. Situacija pasikeitė radus pirmą kaukolę su aiškiu dūrio žymeniu, o vėliau – dar kelias su panašiais pažeidimais.

    Tyrėjai po skardžiais aptiko suaugusių patinų babuinių liekanų: kaukolėse buvo gilių punkcijų aplink akių sritis, o mentėse – įbrėžimų ir vagelių. Komandos vertinimu, šie pažeidimai labai primena sužalojimus, kurie dokumentuojami mažesniems primatams, tapusiems plėšriųjų paukščių aukomis.

    Iš viso buvo ištirtos devynių babuinių liekanos, iš jų aštuoni – suaugę patinai, kurių vidutinis svoris siekė apie 22,2 kilogramo. Remiantis šlaunikaulių matavimais, vieno itin stambaus patino kūno masė įvertinta maždaug 26,2 kilogramo.

    Kaip erelis gali įveikti tokį grobį?

    Labiausiai tikėtinais „įtariamaisiais“ laikomi Verreaux ereliai – tvirti, juodi plėšrieji paukščiai, gyvenantys uolėtuose šio regiono skardžiuose. Įprastas jų grobis – gerokai mažesni uoliniai hiraksai, tačiau žinoma, kad jie gali pulti ir stambesnius gyvūnus.

    Pasak tyrėjų, plėšrūnui nebūtinai reikia pakelti auką į orą. Ant stačių uolų ar siaurų atbrailų staigus puolimas gali būti pakankamas, kad gyvūnas prarastų pusiausvyrą ir kristų nuo skardžio – tokiu atveju „padėtų“ reljefo ypatybės ir gravitacija.

    Vis dėlto komanda pabrėžia atsargumą: jie nematė, kad erelis nužudytų suaugusį babuiną, o plėšrieji paukščiai kartais minta ir jau žuvusių gyvūnų skerdenomis. Be to, stambiausias tirtas babuinų patinas turėjo seną, sugijusį kojos lūžį, tad jis galėjo būti labiau pažeidžiamas ir dėl kitų priežasčių.

    Nepaisant to, autoriai mano, kad plėšrūnų ataka išlieka labiausiai tikėtinas paaiškinimas – ypač dėl punkcijų gylio ir to, kad liekanose neįprastai daug suaugusių patinų.

    Ką tai gali reikšti žmonių evoliucijai

    Tyrėjų vertinimu, radiniai turi platesnių pasekmių – jie kelia klausimą, ar panašaus dydžio ankstyvieji homininai taip pat galėjo atsidurti plėšriųjų paukščių „meniu“. Tokia prielaida dera su ankstesniais svarstymais apie vadinamąjį Taungo vaiką – maždaug 2,8 mln. metų senumo Australopithecus africanus fosiliją iš Pietų Afrikos, kurios kaukolėje aprašyti į erelio nagų paliekamus panašūs pažeidimai.

    Iki šiol dažniausiai buvo manoma, kad jei plėšrieji paukščiai ir puldinėjo homininus, tai greičiau vaikus ar mažesnius individus. Nauji duomenys iš Čado rodo, kad potencialiai pažeidžiami galėjo būti ir gerokai stambesni primatai, nors tai dar nereiškia galutinio įrodymo.

    Autoriai taip pat svarsto, jog tokia grėsmė galėjo turėti įtakos elgsenai: šiuolaikiniai primatai, pamatę erelį, dažnai skleidžia pavojaus signalus, skuba į priedangą arba susitelkę bando atbaidyti plėšrūną. Tokie atsakai, pasak mokslininkų, teoriškai galėjo būti svarbūs ir mūsų protėvių išlikimui – net jei ši sąsaja kol kas lieka hipotezės lygmenyje.

    Trumpai tariant, tyrimas primena, kad žmonių evoliucijos istorijoje pavojai tykojo ne tik ant žemės – kai kuriose vietovėse žvilgsnį į dangų galėjo diktuoti labai praktiškos išlikimo priežastys.