Naujas geologinis modelis rodo, kad tektoniniai pokyčiai prie Japonijos krantų galėjo prisidėti prie vieno garsiausių JAV gamtos objektų – Didžiojo kanjono – formavimosi.
Kaip rašo „Live Science“, tyrėjai sieja šį procesą su maždaug prieš 10–12 mln. metų Vakarų Ramiajame vandenyne susiformavusia dviguba subdukcijos zona, kuri pakeitė įtampų pasiskirstymą Ramiojo vandenyno plokštėje.
Pasak mokslininkų, dėl šių pokyčių paspartėjo Kalifornijos įlankos (Gulf of California) atsivėrimas: žemyninė pluta ten ėmė skiltis greičiau, o tai nulėmė ir svarbius Šiaurės Amerikos reljefo pokyčius.
Šis aiškinimas svarbus ne tik kalbant apie kraštovaizdžio istoriją – geresnis plokščių ribų veikimo supratimas gali padėti tiksliau vertinti regionus, kur susidaro stipriausi Žemės drebėjimai.
Kaip Japonijos pokyčiai pasiekė Šiaurės Ameriką
Tyrime teigiama, kad Kalifornijos įlanka nuo Meksikos žemyno atsiskyrė formuodama Baja Kalifornijos pusiasalį maždaug prieš 6–8 mln. metų. Šis procesas vyko greičiau nei daugelyje kitų panašių riftų zonų.
Riftų zonos – tai vietos, kur žemyninė pluta ima skirti, o atsiradusi žemuma ilgainiui gali prisipildyti jūros vandens. Pasaulyje tokių zonų yra daug, o aktyvus pavyzdys – Raudonoji jūra.
Įprastai riftingas gali trukti 30–80 mln. metų, tačiau Kalifornijos įlankoje, mokslininkų vertinimu, procesas užtruko apie 6–13 mln. metų. Būtent šis „neįprastas greitis“ ir paskatino ieškoti papildomo paaiškinimo.
Dviguba subdukcija ir „jėgų perdavimas“ per Ramųjį vandenyną
Mokslininkai naudojo pasaulinį plokščių tektonikos modelį, paleistą superkompiuteriuose, kad patikrintų, ar tolimi įvykiai galėjo paveikti Šiaurės Amerikos vakarus.
Modelis parodė, kad tuo metu, kai prie Japonijos Ramiojo vandenyno plokštė slinko po Eurazijos plokšte, viena subdukcijos zona perėjo į dvi atskiras. Toks persitvarkymas, kaip teigiama, galėjo pakeisti plokštės „tempimo“ įtampas ir paveikti kitą jos pusę.
Tyrėjai pažymi, kad už Japonijos regiono ribų vienas iš nedaugelio ryškiai paveiktų taškų modelyje buvo būtent Baja Kalifornija. Patikrinus skirtingas prielaidas apie mantijos savybes ir įtampas, rezultatas, pasak autorių, išliko.
Kodėl tai svarbu ir šiandien
Kalifornijos įlankos riftingas, mokslininkų aiškinimu, nebuvo vien tik Japonijos „padarinys“ – procesas jau vyko dėl ankstesnių tektoninių priežasčių, susijusių su Faralono plokštės subdukcija po Šiaurės Amerika.
Vis dėlto, tyrimo autoriai mano, kad papildomas „postūmis“ iš Ramiojo vandenyno vakarinės dalies galėjo būti tas veiksnys, kuris neleido procesui išsikvėpti ir pavertė jį dideliu geologiniu persitvarkymu.
Jų teigimu, platesnis tokių sąveikų supratimas gali būti naudingas analizuojant ir šiandien aktyvias, drebėjimus sukeliančias zonas – pavyzdžiui, San Andreaso lūžį Kalifornijoje ar Kaskadijos subdukcijos zoną JAV šiaurės vakaruose, kur teoriškai galimi ir itin stiprūs drebėjimai.