Antraštės apie 512 metų ryklį dažnai praleidžia svarbią detalę: tyrimas pateikė ne vieną skaičių, o platų tikėtiną amžiaus intervalą.
Grenlandijos ryklys laikomas vienu ilgaamžiškiausių stuburinių pasaulyje, tačiau jo amžius nėra „užrašytas“ jokiuose dokumentuose. Plačiausiai cituojamas skaičius – apie 392 metus – atsirado iš statistinio vertinimo, o ne iš tikslaus biologinio „gimimo datos“ nustatymo.
Didžiausio 2016 metais tirtame mėginyje patelės ilgis siekė 5,02 metro. Jos amžiaus mediana įvertinta 392 metais, bet mokslininkai pabrėžė 95,4 proc. tikėtinumo intervalą nuo 272 iki 512 metų, todėl teiginys, kad rykliui „tiksliai 512 metų“, yra klaidinantis.
Kaip gautas skaičius 392
Amžius buvo skaičiuojamas radiokarbono metodu tiriant akies lęšiuko centro audinius, kurie susiformuoja ankstyvame gyvenimo etape ir vėliau beveik nekinta. Tokia medžiaga gali padėti suprasti, kiek seniai gyvūnas gimė, bet vien matavimo neužtenka, nes rezultatus reikia interpretuoti per augimo modelį.
Tyrėjai radiokarbono duomenis susiejo su Bajeso statistiniu modeliu, leidžiančiu apskaičiuoti tikimybių pasiskirstymą pagal žinomus augimo dėsningumus. Didžiausiems, dar iki branduolinių bandymų gyvenusiems rykliams modelis pateikė ne vieną datą, o visą galimų amžių spektrą.
Praktiškai tai reiškia, kad 392 metai yra pasiskirstymo vidurinė reikšmė, o paklaida labai didelė: 392 plius minus 120 metų. Taip ir atsiranda intervalas nuo 272 iki 512 metų, kuris apima daugiau nei du šimtmečius.
Ką iš tiesų leidžia teigti duomenys?
Platus intervalas nėra „klaida“, o sąžiningas neapibrėžtumo įvardijimas, kai matavimas ir modelis negali pateikti vienos tikslios datos. Tai svarbu, nes antraštėse neretai pasirenkama įspūdingiausia riba, nors ji tėra viena iš mažiau tikėtinų intervalo dalių.
Vis dėlto net konservatyvesnė riba yra įspūdinga: duomenys pagrįstai rodo, kad Grenlandijos rykliai gali gyventi mažiausiai apie 272 metus. Tai pakanka, kad rūšis išliktų tarp ilgiausiai gyvenančių stuburinių, net jei konkretus rekordas negali būti patvirtintas „metų tikslumu“.
Mokslininkai taip pat naudoja vadinamąjį „bombos impulso“ orientyrą, kai atmosferoje po branduolinių bandymų padidėjęs anglies izotopų kiekis padeda tiksliau atskirti jaunesnius audinius. Tačiau seniausių gyvūnų atveju, ypač gimusių iki šio laikotarpio, neapibrėžtumas išlieka didelis.