Tag: Balkanai

  • Kaip Jugoslavijos 1920–1941 metų krizės atvėrė kelią karui ir genocidui Balkanuose

    Jugoslavijos kelias į Antrąjį pasaulinį karą buvo nulemtas ne vien 1941 metų invazijos – įtampa kaupėsi dar nuo 1920-ųjų, kai jauna valstybė sunkiai tvarkėsi su vidiniais nesutarimais ir skirtingų tautinių grupių interesais.

    Tekste apžvelgiama, kaip politinė nestabilumo spiralė, centralizacijos bandymai ir radikalėjantys judėjimai galiausiai sukūrė sąlygas, kuriomis Kroatijoje iškilo fašistinis „Ustašų“ judėjimas, o regione prasidėjo masinio smurto kampanijos.

    Tuo metu vadinta Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste (vėliau pervadinta Jugoslavijos karalyste) apėmė daug skirtingų slavų etninių grupių ir mažumų – nuo vengrų ir albanų iki žydų bei romų. Tokia įvairovė tapo išbandymu politinei sistemai, ypač kai skirtingos partijos varžėsi dėl atstovavimo ir autonomijos.

    Lūžio tašku tapo 1928 metų rugpjūtis, kai serbų ekstremistas parlamentaras Puniša Račičius nušovė įtakingą kroatų politiką Stjepaną Radičių. Tai sustiprino kroatų baimes, kad šalies valdymas bus vis labiau koncentruojamas Serbijos politinio elito rankose.

    Nuo diktatūros iki radikalizacijos

    1929 metų sausio 6 dieną karalius Aleksandras I Karađorđević panaikino federalinę konstituciją, paleido parlamentą, pervadino valstybę Jugoslavijos karalyste ir įvedė vienvaldę diktatūrą. Nors toks žingsnis daliai serbų politinio establišmento atrodė logiškas, kitoms tautinėms grupėms jis reiškė dar didesnį atotrūkį nuo valdžios.

    Autoriaus teigimu, diktatūra Kroatijoje nusilpnino nuosaikią politiką ir, paradoksalu, suteikė daugiau erdvės radikalioms idėjoms. 1931 metais, Didžiosios depresijos fone, Kroatijoje ėmė daugėti smurto – minimi šaudymai, sprogdinimai ir teroro aktai.

    Šiame kontekste vis daugiau kroatų ėmė remti „Ustašų“ judėjimą, kurį vedė išeivijoje gyvenęs Ante Paveličius. Jis dar 1929 metais paliko Jugoslaviją, o jo pažiūros, anot teksto, tapo pernelyg radikalios net daliai kroatų politinio elito.

    Paveličius skelbė kroatų rasinio pranašumo idėjas, visiškai atmetė bet kokią konfederacinę santvarką su Serbija ir tvirtino, kad Kroatija turi teisę naudoti bet kokias priemones „svetimoms jėgoms“ išstumti. Už tai Jugoslavijos valdžia jam paskyrė mirties bausmę už akių, tačiau tai tik sustiprino jo, kaip radikalo, autoritetą.

    Karaliaus nužudymas ir Europos slinktis į karą

    Tekste pabrėžiama, kad Paveličiaus ryšiai su kitais regiono ekstremistais ir užsienio radikalais turėjo realių pasekmių. 1934 metais, kai karalius Aleksandras lankėsi Prancūzijoje siekdamas užsitikrinti paskolą, buvo surengtas pasikėsinimas.

    Pasikėsinimas įvyko Marselyje: netrukus po to, kai karalius pasirodė viešumoje šalia Prancūzijos užsienio reikalų ministro Louis Barthou, šūviai mirtinai sužeidė abu. Vėliau paaiškėjo, kad operacijos organizavimas siejamas su Paveličiumi.

    Karaliaus žūtis dar labiau destabilizavo šalį, o tuo pat metu Europoje stiprėjo išorinės grėsmės: nacistinė Vokietija agresyvėjo, Benito Mussolini Italija vykdė ekspansiją, o tarptautinė sistema vis labiau slydo į naują karą.

    Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metais, Jugoslavijai vis sunkiau sekėsi išlaikyti balansą tarp stovyklų. 1941 metų kovą, kai Ašies valstybės iš esmės supo Jugoslaviją, šalies vadovybė atsidūrė situacijoje, kurioje sprendimas tapo neišvengiamas.

    1941-ieji: invazija ir kruvinas „klientinės valstybės“ palikimas

    Tekste rašoma, kad regentas Paulius nusprendė prisijungti prie Ašies, tikėdamasis išvengti visuotinio sunaikinimo. Tačiau šis sprendimas ilgai neišsilaikė: po dviejų dienų įvyko karininkų perversmas, valdžią perėmė į sostą pasodintas Petras, Aleksandro sūnus, ir šalis pasirinko Britanijos pusę.

    Tai tapo pretekstu invazijai – 1941 metų balandžio 6 dieną Ašies pajėgos įsiveržė į Jugoslaviją, o kapituliacija, kaip teigiama tekste, truko vos vienuolika dienų. Vokietija ir sąjungininkai pasidalijo teritorijas: minimos Vokietijos okupacijos zonos Serbijoje ir Slovėnijoje, Bulgarijos – Makedonijoje.

    Bosnijoje ir Kroatijoje, pasak pasakojimo, Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini „atlygino“ Paveličiui – buvo sukurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė. Tų pačių 1941 metų balandį Paveličius buvo atgabentas į Zagrebą ir netrukus tapo šio režimo vadovu, pasivadinęs „Poglavnik“.

    Valstybėje gyveno milijonai kroatų, taip pat šimtai tūkstančių bosniakų ir beveik 2 milijonai serbų, be žydų ir romų bendruomenių. Tekste teigiama, kad režimas beveik iškart ėmėsi represijų: minimas įsakymas sudeginti seniausią Sarajevo sinagogą ir viešai deklaruota politika „valyti“ teritoriją nuo serbų.

    Autorius aprašo ir konkrečiai įvardija režimo planą serbų atžvilgiu: dalį nužudyti, dalį prievarta atversti į katalikybę, dalį ištremti. Žydams ir romams taip pat buvo keliami ultimatumai – atsiversti arba būti nužudytiems, o tai tekste apibūdinama kaip genocidinė kampanija.

    Ši istorijos atkarpa, kaip pabrėžiama, paliko ilgalaikį ir destruktyvų atminties bei politikos pėdsaką Balkanuose: 1990-aisiais, Jugoslavijai byrint, į paviršių vėl kilo senos traumos ir simboliai, susiję su karo metų smurtu ir ultranacionalizmo palikimu.

  • Makłowičius atvirai prisipažino, ko nekenčia lėkštėje: daugelį tai nustebins

    Krokuvos technologijos universiteto ir asociacijos Ekonomed rengtoje atviroje paskaitoje kulinarijos žinovas Robertas Makłowičius klausytojus pakvietė į kelionę po Balkanus. Kaip įprasta, ne mažiau dėmesio sulaukė ir jo atsakymai į publikos klausimus.

    Po pasakojimo apie regiono virtuvę salėje nuskambėjo paprastas, bet visada intriguojantis klausimas: ar yra produktas, kurio jis nemėgsta. Dažniausiai tokiose diskusijose minimos kalendros reakcijos, tačiau šįkart žinomas gastronomijos pasakotojas pasirinko visai kitą pavyzdį.

    „Man nepatinka, pavyzdžiui, per didelis salierlapio kiekis. Jo perteklius man atrodo slegiantis“, – sakė Robertas Makłowičius.

    Salierlapis Vidurio ir Rytų Europos virtuvėje dažnai naudojamas sultiniams ir troškiniams stiprinti, tačiau intensyvus jo aromatas daliai žmonių iš tiesų gali dominuoti. Kulinarijos specialistai primena, kad stipriai kvapnūs žalumynai geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis skonis, todėl svarbiausia yra dozavimas ir pusiausvyra.

    Makłowičius taip pat pabrėžė, kad jam visiškai suprantamas ir kalendros nemėgimas, nes tai dažnai susiję ne su išrankumu, o su biologija. Tyrimai rodo, kad daliai žmonių kalendros lapuose esantys aldehidai dėl genetinių ypatybių gali priminti muilo ar aitraus chemikalų skonį.

    Vis dažniau restoranai patiekalus dosniai barsto žalumynais vien dėl vaizdo, tačiau toks sprendimas ne visada pasiteisina. Didesnis kiekis krapų, petražolių ar salierlapio gali ne pagyvinti, o užgožti patiekalą, todėl vis daugiau virtuvės šefų renkasi tikslų, apgalvotą prieskonių naudojimą.

  • ES smogs Balkanų importą: įtariama, kad kinų muito apėjimas kelia kainų audrą statyboms

    ES smogs Balkanų importą: įtariama, kad kinų muito apėjimas kelia kainų audrą statyboms

    ES ruošia tyrimą dėl importo

    Europos Komisija svarsto pradėti tyrimą dėl tam tikrų statybinių medžiagų importo iš kelių Balkanų šalių. Įtarimai siejami su galimu ES muitų apėjimu, kai gamyboje naudojamas pigesnis stiklo pluoštas iš Kinijos, kuriam jau taikomi papildomi mokesčiai.

    Komisijos dėmesio centre atsidūrė vadinamieji atviro tinklo audiniai, plačiai naudojami statybose, įskaitant fasadų šiltinimo ir termoizoliacines sistemas. Tokie gaminiai dažnai montuojami kaip armuojantis sluoksnis, todėl jų kaina ir tiekimo stabilumas yra svarbūs visai statybų grandinei.

    Kas įtariama ir kodėl

    ES institucijos įtaria, kad dalis produkcijos gali būti surenkama Balkanų regione, o pagrindinė žaliava atkeliauja iš Kinijos. Tokia schema leistų galimai išvengti anksčiau įvestų antidempingo ir antisubsidinių muitų, skirtų atsverti nesąžiningą kainodarą ir valstybės paramą.

    Europos Komisija pastaraisiais metais ne kartą taikė papildomas priemones stiklo pluošto produktams, argumentuodama, kad pernelyg pigus importas daro žalą Europos gamintojams. Panašūs įtarimai dėl kilmės ir surinkimo grandinių buvo keliami ir kitais atvejais, kai prekės formaliai į ES patenka iš trečiųjų šalių, tačiau esminė vertės dalis sukuriama naudojant pigesnes, muitais apmokestintas žaliavas.

    Perteklinės gamybos spaudimas Europai

    Stiklo pluošto rinka jau kurį laiką išlieka jautri dėl perteklinių pajėgumų ir kainų spaudimo. Pramonės atstovai Briuselyje perspėja, kad Kinijos stiklo pluošto pasiūlos perteklius, jų vertinimu, viršija visą ES rinkos paklausą, todėl konkurencija tampa itin agresyvi.

    ES gamyba remiasi gamyklomis keliose valstybėse, o sektorius pabrėžia investicijų, energijos kaštų ir reguliavimo naštos reikšmę savikainai. Dėl to importo kainų kritimas gali greitai virsti problema vietos gamintojams, o ginčai dėl tariamai nesąžiningos prekybos praktikos vis dažniau pasiekia Europos Komisijos darbotvarkę.

    Platesnis ES ir Kinijos prekybos fonas

    Šis galimas tyrimas siejamas su platesne ES kryptimi griežčiau taikyti prekybos gynybos priemones, kai fiksuojami dempingo ar subsidijavimo požymiai. Europos Komisija yra pareiškusi, kad prireikus imsis veiksmų dar iki politiniu lygiu keliamų terminų, jei matys riziką ES pramonei.

    Kartu ES ieško būdų subalansuoti prekybos santykius su Kinija, o spaudimas imtis konkrečių sprendimų auga dėl įsisenėjusio prekybos disbalanso. Jei tyrimas bus pradėtas, jo baigtis gali reikšti naujus muitus, griežtesnes kilmės taisykles ar papildomas kontrolės procedūras importuotojams.

    Europos Komisija šiuo metu viešai detalių nepatvirtino. Verslui ir statybų sektoriui tai signalas atidžiau vertinti tiekimo grandines, kilmės dokumentus ir galimą kainų svyravimą, jei ES nuspręstų sugriežtinti režimą šiai produktų grupei.

  • Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Rekordinė karščio banga Europoje: virš 1 300 mirčių, 43,7 laipsnio rekordai ir kas laukia toliau

    Karščio banga slenka į rytus

    Europa išgyvena vieną intensyviausių karščio bangų per stebėjimų istoriją: fiksuojami nauji temperatūros rekordai, o karštis iš Vakarų ir Vidurio Europos slenka Balkanų ir Ukrainos kryptimi. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad nuo birželio 21 dienos užfiksuota daugiau kaip 1 300 perteklinių mirčių.

    Medikai ir meteorologai pabrėžia, kad rizika didžiausia vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, taip pat mažiems vaikams. Tarp skaudžiausių incidentų minimos mirtys įkaitusiuose automobiliuose ir nelaimės prie vandens telkinių, kai žmonės ieško atgaivos neprižiūrimose vietose.

    Kodėl šis karštis toks užsitęsęs?

    Sinoptikai karščio bangą sieja su vadinamuoju omega bloku, kai atmosferos srautai suformuoja stabilų barjerą ir karštas, sausas oras užstringa virš regiono. Tokiu atveju vėsinančios žemo slėgio sistemos lieka tarsi „atstumtos“ į šonus, todėl įkaitęs oras išsilaiko kelias dienas ar net ilgiau.

    Mokslininkų grupė World Weather Attribution vertinimu, tokio masto karštis taip anksti vasarą be klimato kaitos būtų buvęs praktiškai neįmanomas. Pasaulio meteorologijos organizacija ir PSO ne kartą yra pabrėžusios, kad Europa šyla sparčiausiai iš visų žemynų, o temperatūros augimas čia viršija pasaulinį vidurkį.

    Rekordai ir padariniai

    Karščio mastą iliustruoja nacionaliniai rekordai: Čekijoje Doksanuose užfiksuota 41,9 laipsnio temperatūra, Vokietijoje prie Lenkijos sienos Coschene 41,7 laipsnio. Lenkijoje Slubicuose termometrai rodė 40,5 laipsnio, o Ispanijos Kantabrijoje Tama gyvenvietėje pasiekta 43,7 laipsnio riba.

    Kai kur fiksuotos ir itin šiltos naktys, kurios pavojingos tuo, kad organizmas neatsigauna nuo dienos karščio. Tai didina šilumos streso, dehidratacijos, širdies ir kraujagyslių komplikacijų tikimybę, o ligoninių priėmimo skyriai sulaukia daugiau pacientų.

    Prancūzijoje nacionalinė sveikatos agentūra skaičiuoja apie 1 000 perteklinių mirčių per kelias dienas, daugiausia tarp 65 metų ir vyresnių žmonių. Šalyje taip pat daugėjo skendimų atvejų, o panaši tendencija fiksuota ir kitose valstybėse, kai žmonės masiškai traukė prie upių ir ežerų.

    Kaip reaguoja valdžios institucijos?

    Dalis miestų ėmėsi papildomų priemonių, kad sumažintų spaudimą greitosios pagalbos ir gelbėjimo tarnyboms. Paryžiuje buvo ribojamas alkoholio vartojimas viešose vietose, kai kurie renginiai perkelti, o lankytini objektai karščio piko metu trumpino darbo laiką.

    Vokietijos sostinėje pareigūnai karštomis dienomis naudojo vandens patrankas gyventojams atvėsinti, o Belgijoje atšauktas masinis renginys, motyvuojant dalyvių ir gelbėtojų saugumu. Prancūzijoje valdžia taip pat akcentavo mokyklų ir darželių vėsinimo bei pastatų pritaikymo klausimą.

    Kur karštis keliaus toliau?

    Prognozuojama, kad karščio banga artimiausiomis dienomis stipriausiai veiks Balkanų šalis ir dalį Ukrainos, o kai kur temperatūra gali artėti prie 40 laipsnių. Kai kur jau fiksuojami gaisrai, kuriuos kursto sausra ir aukšta temperatūra.

    Ukrainai situaciją apsunkina karo nuniokota energetikos infrastruktūra: dėl pažeidimų ir remonto darbų elektros tinklas vasarą turi mažiau rezervo, o karštis didina elektros paklausą, ypač vėsinimui. Energetikos operatoriai kai kuriuose regionuose skelbė laikinas vartojimo ribojimo priemones, siekdami išvengti tinklo perkrovų.

    PSO vadovas Tedros Adhanom Ghebreyesus ragino šalis įgyvendinti karščio sveikatos veiksmų planus ir priminė, kad šilumos stresas gali būti tylus žudikas. Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas tampa ne vien komforto, bet ir visuomenės sveikatos bei infrastruktūros atsparumo klausimu.

  • 24 valandos Prizrene: ką pamatyti Kosovo kultūros sostinėje ir kaip patogiausiai atvykti

    24 valandos Prizrene: ką pamatyti Kosovo kultūros sostinėje ir kaip patogiausiai atvykti

    Kosovas tebėra viena rečiau turistų pasirenkamų Europos krypčių, nors šalis siūlo daug kultūrinių patirčių ir istorinį sluoksniuotumą, būdingą Balkanams. Keliautojai, ieškantys autentiškesnių miestų ir mažesnių minių, vis dažniau atsigręžia į vietas, kurias dar ne visi „atrado“ socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių tokios krypties pavyzdžių – Prizrenas, dažnai vadinamas Kosovo kultūros sostine. Mieste glaudžiai persipina Osmanų laikotarpio paveldas, viduramžių stačiatikių architektūra, muziejai ir gyva senamiesčio kavinių kultūra, todėl net ir trumpa viešnagė gali būti intensyvi.

    Ką pamatyti per vieną dieną

    Pradėti verta nuo Senovinio akmeninio tilto per Prizreno Bistricą – tai vienas atpažįstamiausių miesto simbolių. Tiltas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Osmanų laikotarpiu, tačiau dabartinė jo versija atkurta po XX amžiaus pabaigoje įvykusių potvynių, todėl tai ir istorija, ir šiuolaikinė miesto atmintis viename.

    Šalia esanti Sinan Pašos mečetė – dar vienas būtinas sustojimas, ypač jei domina sakralinė architektūra ir interjerai. Lankantis verta prisiminti vietos etiketo taisykles: į mečetę įeinama nusiautus, o moterims paprastai prašoma prisidengti plaukus.

    Ieškantiems UNESCO paveldo konteksto verta pasidomėti Prizreno Dievo Motinos Ljeviš bažnyčia, priskiriama Kosovo viduramžių paminklų kompleksui. Dėl saugumo ir paveldo apsaugos čia gali būti taikomi lankymo ribojimai, o patekimui kartais prašoma asmens dokumento.

    Jei norisi miesto panoramos, patikimiausias pasirinkimas – Kalajos tvirtovė virš senamiesčio. Kelias pėsčiomis užtrunka apie 15 minučių, o viršuje atsiveria vienas geriausių vaizdų į raudonų stogų senamiestį ir upės slėnį, ypač saulėlydžio metu.

    Ką paragauti ir kur prisėsti

    Prizrene, kaip ir daugelyje Balkanų miestų, lengviausia pradėti nuo byreko – sluoksniuotos tešlos kepinio su įvairiais įdarais. Vietinė virtuvė atspindi regiono istoriją: šalia paprastų, sočių patiekalų čia galima rasti ir Osmanų kulinarinio palikimo, pavyzdžiui, bozos – fermentuoto kukurūzų gėrimo.

    Vakare senamiestyje verta skirti laiko lėtesniam ritmui: Shadërvan aikštės apylinkėse koncentruojasi kavinės ir restoranai, o pati aikštė yra natūrali susitikimų vieta. Vietiniai pasakoja, kad gurkšnis iš aikštės fontano esą garantuoja sugrįžimą – tai veikiau miesto legenda, bet gera proga sustoti ir pasimėgauti atmosfera.

    Kaip atvykti ir ką žinoti

    Patogiausias kelias į Prizreną dažniausiai veda per Prištiną: iš Kosovo sostinės reguliariai kursuoja autobusai, o kelionė trunka apie 1 valandą 45 minutes. Alternatyvų taip pat siūlo kaimyninės sostinės – Tirana ir Skopjė, iš kurių autobusais iki Prizreno paprastai vykstama apie 3 valandas.

    Nors Kosove oficialiai naudojama euro valiuta, kasdienėje praktikoje grynieji dažnai vis dar praverčia labiau nei banko kortelė. Planuojant apsilankymus reikėtų atsižvelgti ir į religinių švenčių ar Ramadano laikotarpį, kai dalies vietų darbo laikas gali keistis.

    Jei kelionę planuojate pavasario pabaigoje, verta pasidomėti vietiniais renginiais: Prizrene vyksta festivaliai, kurie sutraukia tiek vietos bendruomenę, tiek svečius. Tokie savaitgalio įvykiai leidžia pamatyti miestą ne tik kaip atviruką, bet ir kaip gyvą, sezoniškai kintantį kultūros centrą.