Gilių gausa rudenį gali būti ne vien gražus vaizdas po ąžuolais – ji gali padėti nuspėti, ar po beveik dvejų metų bus daugiau erkių ir didesnė Laimo ligos rizika.
Tokį ryšį po daugiau nei 35 metų stebėjimų Niujorko valstijoje nustatė tyrėjai, analizavę ilgalaikius laukinės gamtos ir ekosistemos duomenis, skelbia „ZME Science“.
Mechanizmas – grandininė reakcija: vadinamaisiais „derlingais“ ąžuolų metais miškuose pribyra itin daug gilių, todėl geriau išgyvena ir sparčiai gausėja baltakojės pelės.
Daugiau pelių reiškia daugiau „šeimininkų“ erkių lervoms: jos sėkmingiau prisimaitina, vėliau virsta nimfomis, o būtent nimfos laikomos pagrindiniu Laimo ligos plitimo veiksniu žmonėms.
Nuo gilių iki erkių bumo
Ąžuolai kas kelerius metus subrandina neįprastai didelį gilių kiekį – tai miško gyvūnams tampa gausiu maisto šaltiniu. Baltakojėms pelėms toks „bufetas“ gali lemti populiacijos šuolį.
Erkės tuo metu tarsi laukia savo eilės. Išsiritusios lervos dažniausiai dar nebūna užkrėstos Laimo ligą sukeliančia bakterija, tačiau joms būtinas kraujo maitinimasis, kad galėtų vystytis toliau.
Baltakojės pelės – itin palankūs šeimininkai: ant jų lervos lengvai prisimaitina, o pačios pelės veiksmingai perduoda bakteriją erkėms. Prisisiurbusios lervos vėliau virsta nimfomis – būtent ši stadija kitais metais dažnai „susitinka“ su žmogumi.
Dėl to, pasak tyrėjų, susidaro uždelsta reakcija: gilių perteklius vienais metais gali signalizuoti didesnį nimfų skaičių po maždaug dvejų vasarų.
Ką parodė 1991 metų duomenys
Naujoje analizėje, publikuotoje „Proceedings of the National Academy of Sciences“, vertinti nuo 1991 metų Cary ekosistemų tyrimų institute (Dutchess apygarda, Niujorkas) kaupti stebėjimai.
Pagal geriausiai duomenis atitikusį statistinį modelį, po metų, kai pelių būdavo daug, vėliau fiksuota apie 40 proc. daugiau erkių nimfų. Tuo pačiu nustatyta, kad gilių kiekis padėjo prognozuoti pelių gausą ankstesniais metais.
Kitaip tariant, galimą erkių „bumą“ tyrėjai matė dar iki tol, kol nimfos realiai pasirodydavo aplinkoje.
Kodėl elniai nebuvo geras rodiklis
Ilgą laiką Laimo liga dažnai sieta su elniais, nes suaugusios erkės neretai minta ant jų ir poruojasi. Viena prisimaitinusi patelė gali padėti tūkstančius kiaušinėlių.
Vis dėlto ilgalaikiai duomenys tyrimo vietose parodė, kad nors elnių gausa per stebėjimo laikotarpį svyravo daugiau nei šešiskart, statistiškai reikšmingo ryšio su nimfų gausa po dvejų metų nustatyti nepavyko.
Tyrėjai pabrėžia: elniai erkių gyvavimo cikle svarbūs, tačiau šiose vietovėse jie nebuvo patikimas rodiklis, leidžiantis paaiškinti kasmetinius nimfų skaičiaus svyravimus.
Ne tik pelių skaičius lemia užkrato dalį
Iš pradžių manyta, kad daugiau pelių turėtų reikšti ir didesnę dalį užkrėstų erkių. Tačiau stebėjimai tokios tiesioginės priklausomybės nepatvirtino.
Per ilgą laiką tyrimo vietose maždaug 15–30 proc. nimfų nešiojo Laimo ligos bakteriją, o šis rodiklis išliko gana stabilus net ir kintant pelių gausai.
Galimas paaiškinimas – platus erkių „meniu“: jos minta ir voverėmis, burundukais, paukščiais bei kitais gyvūnais, kurie bakteriją perduoda prasčiau. Todėl svarbu ne vien pelių kiekis, o tai, kaip erkių kraujo maitinimasis pasiskirsto visoje gyvūnų bendrijoje.
Vis dėlto, jei tikslas – anksti įvertinti galimą rizikos šuolį, netikėtai naudingas rodiklis pasirodė būtent gilių gausa.
Ką tokia prognozė gali duoti žmonėms
Tyrėjai pabrėžia, kad vien gilių skaičiavimas pats savaime neleidžia tiksliai prognozuoti Laimo ligos protrūkių. Tačiau kartu su duomenimis apie pelių populiacijas, erkių gausą ir platesnę ekosistemą tai gali tapti ankstyvu signalu.
Toks perspėjimas, jų teigimu, galėtų padėti visuomenės sveikatos specialistams iš anksto planuoti informavimo kampanijas ir prevencijos priemones.
Nors erkės įkandimas įvyksta per akimirką, sąlygos, dėl kurių jų miškuose ir pievose padaugėja, gali susiformuoti gerokai anksčiau – pradedant tuo, kiek sėklų rudenį pabirėja nuo ąžuolo šakų.