CP v2

Tag: Baltasis dobilas

  • Po persikmedžiu nepalikite plikos žemės: šie augalai saugo drėgmę ir vilioja apdulkintojus

    Po persikmedžiu nepalikite plikos žemės: šie augalai saugo drėgmę ir vilioja apdulkintojus

    Plika žemė po persikmedžio laja dažnai greitai apželia piktžolėmis, o šiltomis dienomis dirva ima sparčiai džiūti. Sodininkai vis dažniau renkasi vadinamąsias paklotines ir palydovines augalų rūšis, kurios ne tik puošia, bet ir padeda kurti stabilesnį mikroklimatą šaknims.

    Toks sprendimas svarbus ir praktiškai: dirvos paviršių dengianti augalija mažina vandens garavimą, slopina piktžoles ir saugo dirvą nuo plutos susidarymo po lietaus. Be to, žydintys augalai po laja gali pritraukti daugiau apdulkintojų, o tai aktualu pavasarį, kai formuojasi būsimų vaisių užuomazgos.

    Nasturtė kaip natūrali gaudyklė

    Nasturtė dažnai rekomenduojama kaip palydovinis augalas prie vaismedžių dėl jos santykio su amarais. Šie kenkėjai neretai labiau renkasi jaunus nasturtės ūglius ir lapus, todėl augalas gali veikti kaip savotiška gaudyklė, nukreipianti dalį vabzdžių nuo persikmedžio.

    Kartu nasturtė ilgai žydi ir suteikia papildomo nektaro šaltinį. Praktinis privalumas ir tas, kad stebint nasturtę lengviau laiku pastebėti, kada amarų populiacija ima augti, ir imtis švelnesnių priemonių dar iki didesnės invazijos.

    Pipirmėtė: kvapas padeda, bet ją valdykite

    Pipirmėtė po persikmedžiu vertinama dėl intensyvaus aromato ir žiedų, kuriuos lanko apdulkintojai. Stipriai kvepiantys lapai kai kuriems vabzdžiams gali apsunkinti orientaciją, todėl sodininkai ją renkasi kaip vieną iš mišraus sodo augalų, didinančių biologinę įvairovę.

    Vis dėlto pipirmėtė linkusi greitai plėstis ir užimti vis daugiau ploto. Kad ji neimtų stelbti kitų augalų ir nekonkuruotų dėl drėgmės, praktiška sodinti ją į didesnį indą, įkastą į žemę, taip apribojant šaknų skverbimąsi.

    Baltasis dobilas dengia dirvą ir maitina

    Jei tikslas yra sukurti žemą, tolygų žalią kilimą, po persikmedžiu gerai tinka baltasis dobilas. Jis greitai uždengia dirvos paviršių, todėl žemė mažiau kaista ir lėčiau praranda drėgmę, o piktžolėms lieka mažiau erdvės įsitvirtinti.

    Dar viena svarbi savybė ta, kad dobilai priskiriami ankštiniams augalams, galintiems bendradarbiauti su šaknyse gyvenančiomis bakterijomis ir kaupti azotą. Tai ilgainiui prisideda prie dirvos derlingumo, ypač jei žaliąją masę retkarčiais paliekate kaip mulčią.

    Renkantis augalus po persikmedžiu verta palikti nedidelį tarpą aplink kamieną, kad žemė nebūtų nuolat šlapia prie žievės ir sumažėtų ligų rizika. Taip pat naudinga stebėti, ar pasirinkti augalai pernelyg nekonkuruoja dėl vandens sausros metu, ypač jauname sode.

  • Ką sodinti po vaismedžiais: šios žolelės nemokamai tręšia sodą ir atbaido kenkėjus

    Ką sodinti po vaismedžiais: šios žolelės nemokamai tręšia sodą ir atbaido kenkėjus

    Vietoj vejos po vaismedžiais vis dažniau pasirenkami augalai, kurie gerina dirvą, pritraukia apdulkintojus ir mažina kenkėjų bei ligų spaudimą. Toks mišrus apsodinimas sodininkystėje vadinamas vaismedžio gildija, kai aplink kamieną kuriamas mažas, savireguliuojantis augalų „ratas“.

    Praktinė nauda paprasta: tanki žolė konkuruoja su medžiu dėl vandens ir maisto medžiagų, ypač pirmaisiais metais. Vejos šaknys yra paviršinės, todėl per sausrą greitai „išgeria“ drėgmę iš viršutinio dirvos sluoksnio, o jauni vaismedžiai dėl to gali lėčiau augti.

    Kas yra vaismedžio gildija?

    Vaismedžio gildija paremta idėja, kad skirtingi augalai atlieka skirtingas funkcijas: vieni dengia dirvą, kiti giliai šaknijasi ir purena, dar kiti vilioja bites, o dalis – savo kvapu ar išskiriamomis medžiagomis atbaido kenkėjus.

    Tokiu būdu sumažėja plikos žemės plotai, dirva ilgiau išlaiko drėgmę, o biologinė įvairovė sode didėja. Tai aktualu ir dėl pastaraisiais metais dažnėjančių karščio bangų bei sausrų, kai vandens režimas tampa vienu svarbiausių derliaus veiksnių.

    Augalai, kurie padeda tręšti

    Jei norisi natūraliai praturtinti dirvą, verta rinktis augalus, kurie kaupia azotą arba didina organinės medžiagos kiekį. Po vaismedžiais dažnai sėjamas baltasis dobilas, nes jis sudaro žalią kilimą ir kartu prisideda prie dirvos derlingumo palaikymo.

    Dirvos būklei gali padėti ir žemuogės ar braškės, kurios dengia paviršių ir mažina drėgmės garavimą. Ramunėlės taip pat mėgstamos dėl paprastos priežiūros ir naudos sodo biologinei įvairovei, jei tik vieta nėra visiškai tamsi.

    Kvapai, kurių kenkėjai nemėgsta

    Nemažai prieskoninių ir vaistinių augalų skleidžia intensyvius aromatus, kurie gali trikdyti kenkėjų orientaciją ir sumažinti jų aktyvumą šalia vaismedžių. Tam dažniausiai sodinami česnakai, laiškiniai česnakai, mėta, čiobreliai, taip pat nasturtės ir serenčiai.

    Kai kurie augalai tradiciškai minimi ir kaip pagalba prieš dirvoje gyvenančius kenkėjus bei grybinėmis ligomis užsikrėtimo riziką. Pavyzdžiui, krienai ir česnakai dažnai pasirenkami kaip „stipraus kvapo kaimynai“, o bitkrėslė sodinama atokiau, įvertinus jos plitimą ir toksiškumą netinkamai naudojant.

    Renkantis augalus svarbu įvertinti šešėlį po laja ir dirvos drėgnumą: ne viskas gerai augs ten, kur sausa ir tamsu. Sodininkai dažnai palieka nedidelį laisvesnį ratą aplink kamieną, kad nesikauptų drėgmė prie žievės ir būtų patogiau prižiūrėti medį.

    Geriausi rezultatai pasiekiami, kai po vienu vaismedžiu derinami keli tipai augalų: dalis dengia dirvą, dalis vilioja apdulkintojus, o dalis atbaido kenkėjus. Toks sprendimas ne tik praktiškas, bet ir vizualiai tvarkingas, ypač kai vietoj vejos formuojamas aiškus, prižiūrimas augalų plotas.